Jų miegamasis buvo viršuje, palėpėje. Lovų „Persike“ gal ir netrūko, bet tokiems svečiams kaip jie buvo likusi tik viena laisva. Tiesa, lova buvo didelė. Ji užėmė beveik visą kambarį ir suplėkusių šiaudų prikimšto čiužinio, rodės, tikrai pakaks visiems. Tačiau kol kas Arija ant jo gulėjo viena. Tikrieji jos drabužiai kabojo ant sienoje įkaltos gembės, tarp Gendrio ir Lemo rūbų. Arija nusivilko lininę suknią su nėriniais, per galvą apsivilko tuniką, įlipo į lovą ir įsitaisė po antklode. „Karalienė Sersėja, — prikišusi lūpas prie pagalvės sušnabždėjo ji, — karalius Džofris, seras Ilinas, seras Merinas, Dunsenas, Meilutis Rafas ir Poliveris. Kutulis, Skalikas ir seras Gregoris Kalnas.“ Kartais jai patikdavo pakeisti vardų seką. Tuomet Arija lengviau prisimindavo, kas jie buvo ir ką padarė. Gal kai kurie iš jų jau mirę, pagalvojo. Gal kur nors tūno įsprausti į geležinius narvus ir krankliai lesa jiems akis?
Arija užmigo vos užsimerkusi. Ir tą naktį sapnavo vilkus, sėlinančius per šlapią mišką, smarkiai kvepiantį lietumi, puvėsiais ir krauju. Sapne tie kvapai buvo malonūs ir Arija žinojo, kad jai nėra ko bijoti. Ji buvo stipri, vikri ir narsi, ji buvo su visa gauja, su broliais ir seserimis. Jie kartu nuvaikė pasibaidžiusį arklį, perplėšė jam gerklę ir iki soties prisiėdė. O kai iš už debesų išlindo mėnulis, ji užvertė galvą ir ėmė staugti.
Bet išaušus rytui ją pažadino šunų lojimas.
Arija žiovaudama atsisėdo lovoje. Gendris neramiai vartėsi jai iš kairės, o iš dešinės garsiai knarkė Lemas Geltonasis Apsiaustas — to knarkimo nenustelbė net lauke garsiai skalijantys šunys. Ten turėtų būti bent pusšimtis šunų. Ji išropojo iš po antklodės ir, perlipusi per Lemą, Tomą ir Laimingąjį Džeką, puolė prie lango. Kai plačiai atvėrė langines, į kambarį plūstelėjo vėjas, drėgmė ir šaltis. Rytas buvo niūrus ir debesuotas. Ten žemai, aikštėje, šunys lojo, bėgiojo ratais, urzgė ir kaukė. Jų čia buvo didelė gauja: didžiuliai juodi mastifai ir liekni vilkšuniai, margi aviganiai ir kitos, Arijai nematytos, veislės — gauruoti, rudmargiai plėšrūnai ilgomis gelzganomis iltimis. Tarp užeigos ir fontano ant žirgų sėdėjo per dešimt raitelių ir žiūrėjo, kaip miestiečiai atidarė storulio narvą ir tempė jį už rankos tol, kol išpampęs jo lavonas žnektelėjo ant žemės. Šunys iš karto puolė prie grobio ir ėmė dantimis plėšti nuo kaulų mėsas.
Arija išgirdo, kaip vienas iš raitelių nusijuokė.
— Štai tau nauja pilis, prakeiktas Lanisterių išpera, — rėžė jis. — Tokiems kaip tu truputį per ankšta, bet mes tave įgrūsime, nebijok.
Šalia jo sėdintis belaisvis atrodė niūrus, o jo riešai buvo storai apvynioti kanapine virve. Vienas kitas miestietis svaidė į jį mėšlo gabalus, bet jis nekreipė į tai dėmesio.
— Supūsi tuose narvuose! — šūkavo kapitonas. — Kol leisime tavąjį Lanisterių auksą, varnai išles tau akis! O kai baigs, tai, kas iš tavęs bus likę, nusiųsime prakeiktam tavo broliui. Tik abejoju, ar jis atpažins tavo lavoną.
Kilęs triukšmas pažadino kone pusę „Persiko“. Prasispraudęs pro Ariją, Gendris irgi kyštelėjo galvą pro langą, o Tomas atsistojo jiedviem už nugarų nuogas, kaip ką tik gimęs.
— Po velnių, kas čia taip rėkauja? — tebegulėdamas lovoje nepatenkintas paklausė Lemas. — Žmogus mėgina bent kiek nusnūsti…
— Kur Žaliabarzdis? — paklausė jo Tomas.
— Lovoje su Tansi, — atsakė Lemas. — O kam tau jis?
— Geriau rask jį. Ir Šaulį. Grįžo Pamišęs Medžioklis ir parsivarė dar vieną vyrą, kurį įgrūs į narvą.
— Lanisterį, — pridūrė Arija. — Girdėjau, kaip vadino jį Lanisteriu.
— Jie sučiupo Karalžudį? — parūpo Gendriui.
O žemai, aikštėje, kažkieno paleistas akmuo pataikė belaisviui į skruostą ir šis pasuko galvą. Ne Karalžudys, pamačiusi vyro veidą tarė sau Arija. Vis dėlto dievai išklausė jos maldų.
Jonas
Kai tyržmogiai išvedė savo arklius iš urvo, Vaiduoklis jau buvo dingęs. Ar jis suprato, kad reikia bėgti į Juodąją pilį? Jonas įkvėpė gaivaus ryto oro ir leido sau tikėtis. Rytuose, prie horizonto linijos, dangus atrodė rožinis, o aukščiau pilkšvas. Pietuose tebešvietė Ryto Kalavijas — šios ryškios baltos žvaigždės „makštys“ apyaušriu tviskėjo nelyginant deimantas, bet miškas jau vadavosi iš nakties tamsos bei šešėlių ir palengva susigrąžino žalią, aukso, raudoną ir rusvą spalvą. O virš išlakių pušų, ąžuolų, uosių ir senų eglių dunksojo Siena — ledinė ir blyški, tviskanti, nepaisant jos paviršių dengiančių dulkių ir purvo.
Magnaras tuziną raitų vyrų pasiuntė į vakarus, o kitą tuziną — į rytus, kad užjotų ant aukščiausių kalvų, kokias tik ras, ir pasidairytų, ar nepamatys miške žvalgų arba raitelių ant ledo sienos viršaus. Teniečiai turėjo ragus su bronziniais žiedais, kad galėtų įspėti saviškius, jei pamatys priešo sargybinius. Kiti tyržmogiai, taip pat Jonas ir Igritė, nusekė paskui Jarlą. Šiandien turėjo išmušti jaunojo plėšiko šlovės valanda.
Dažnai būdavo sakoma, kad Siena yra septynių šimtų pėdų aukščio, bet Jarlas buvo radęs vietų, kur ji buvo gerokai aukštesnė ar gerokai žemesnė. Prieš juos, užstotas tik medžių, dunksojo vientisas ledo luitas, labai panašus į milžinišką uolą, vėjo nugairintas, nelygiu, rantytu viršumi, siekiantis mažiausiai aštuonis šimtus, o vietomis — galbūt net ir devynis šimtus pėdų. Ir vis dėlto, kai jie priėjo arčiau, Jonas suprato, kad pirmas įspūdis apgaulingas. Brandonas Statytojas palei kalvas, kur tik buvo įmanoma, suklojo didžiulius pamatinius ledo luitus, o šiose apylinkėse kalvos buvo aukštos ir nelygios.
Kartą savo dėdę Bendžiną jis girdėjo sakant, jog į rytus nuo Juodosios pilies Siena — kaip stačias kalavijas, o į vakarus nuo jos — kaip gyvatė. Ir tai buvo tiesa. Įsirėžusi į didžiulę kuprotą kalvą, toliau ledinė siena leidosi į slėnį, paskui gerą lygą vėl kilo stačios ir ilgos granito uolos pakraščiu, tęsėsi dantyta jos viršūne, tada leidosi į dar gilesnį slėnį, o toliau, einant į kalvotus vakarus, kiek tik akis užmato, sulig kiekvienu gūbriu kilo vis aukščiau.
Jarlas nusprendė šturmuoti ledo sieną ties kalvos gūbriu. Nors šioje vietoje Siena dunksojo iškilusi virš miško paklotės aštuonis šimtus pėdų, bene trečią jos dalį sudarė žemė ir akmenys, o ne ledas; kalvos šlaitas jų arkliams buvo per status, kopti juo buvo beveik taip pat sunku kaip ir į Pirmųjų Žmonių Kumštį, bet vis tiek lengviau, nei ropštis visiškai statmena Siena. Be to, kalva buvo tankiai apaugusi mišku ir tarp medžių buvo lengva pasislėpti. Kadaise juodieji broliai kasdien išeidavo su kirviais ir nukirsdavo pernelyg arti augančius medžius, bet tie laikai seniai praėjo ir dabar miškas augo beveik iki pat ledo.
Diena, rodės, bus drėgna ir šalta, juolab kad drėgmė ir šaltis sklido ir nuo milžiniškų, daug tonų sveriančių Sienos ledo luitų. Jiems besiartinant, teniečiai nejučia ėmė lėtinti žingsnį. Nė vienas iš jų, net magnaras niekada anksčiau nėra matę Sienos, suprato Jonas. Jie bijo. Septyniose Karalystėse buvo sakoma, kad Siena žymi pasaulio kraštą. Būtent taip jiems dabar ir atrodo. Stovėdamas čia jausdavaisi tarsi priėjęs ribą.
Ar aš irgi priėjau ribą, kai reikia rinktis? To Jonas nežinojo. Jei liktų su Igrite, jam tektų tapti tyržmogiu ir širdimi, ir siela. Jei paliktų ją ir grįžtų į tarnybą, magnaras tikriausiai išpjautų jai širdį. O jei pasiimtų su savimi… net jei ji sutiktų, nors tai mažai tikėtina… na… kažin, ar jis galėtų parsivesti ją į Juodąją pilį ir gyventi su ja tarp brolių. Dezertyras ir tyržmogė tikrai negalėjo tikėtis, kad kur nors Septyniose Karalystėse bus svetingai sutikti. Gal ir tikrai galėjome paieškoti Gendelio vaikų? Tiesa, ir jie greičiausiai būtų mus suvalgę, o ne priėmę išskėstomis rankomis.