Jonas atkreipė dėmesį, kad Jarlo raiteliams Siena didelio įspūdžio nepadarė. Visi jie ir anksčiau yra šturmavę Sieną. Kai kalvos papėdėje tyržmogiai nulipo nuo arklių, Jarlas ėmė šaukti juos vardais ir aplink jį susibūrė vienuolika vyrų. Visi jie buvo jauni. Vyriausias tikrai negalėjo būti sulaukęs daugiau kaip dvidešimt penkerių, o du iš dešimties likusių buvo jaunesni už Joną. Tačiau visi jie buvo liesi ir raumeningi; vyrai atrodė tvirti, stiprūs ir priminė Jonui Akmenžaltį — brolį, kurį Pusrankis išsiuntė pėsčią, kai Barškalas juos medžiojo.
Pasislėpę Sienos metamame šešėlyje, tyržmogiai pasiruošė šturmui: per vieną petį ir krūtinę persimetė kelias kilpas storos kanapinės virvės ir apsiavę užsirišo keistus aulinius batus iš minkštos elnenos. Tų batų nosys buvo su spygliais; Jarlo ir dar dviejų vyrų spygliai buvo geležiniai, kai kurių kitų iš bronzos, o daugumos — iš rantyto kaulo. Kiekvienas vienoje pusėje prie diržo turėjo pasikabinęs nedidelį akmeninį kūjį, o kitoje — odinį kapšą su smaigais. Ledo kirtiklius jiems atstojo elnių ragai nusmailintomis šakomis, odiniais dirželiais pririšti prie medinio koto. Vienuolika kopėjų pasiskirstė į tris būrelius po keturis; Jarlas buvo dvyliktas.
— Kiekvienam būrio, kuris pirmas įveiks Sieną, vyrui Mensas žadėjo duoti kalaviją, — pasakė Jarlas ir, vos šaltame ore pravėrė burną, iš jos ėmė virsti garas. — Pietų pilių kalvėse kaldintą kalaviją. Be to, tų vyrų vardai bus paminėti jo sukurtoje dainoje. Ko daugiau reikia laisvam vyrui? Tad pirmyn ir tegul Kiti griebia tuos, kurie atsiliks!
Tegul juos visus Kiti griebia, pagalvojo Jonas žiūrėdamas, kaip jie ropščiasi stačiu kalvos šlaitu ir dingsta tarp medžių. Tai nebuvo pirmas kartas, kai tyržmogiai kopė per Sieną, — netgi ne šimtas pirmas. Du tris kartus per metus sargybiniai susidurdavo su lipikais, o žvalgai rasdavo sumaitotus lavonus tų, kurie nukrito. Rytinėje pakrantėje plėšikai dažniausiai susiręsdavo laivus ir mėgindavo prasmukti per Ruonių įlanką. Vakaruose jie nusileisdavo į tamsias Sangrūdos gelmes ir taip mėgindavo apeiti Šešėlių bokštą. Tačiau tarp Ruonių įlankos ir Sangrūdos įveikti Sieną buvo įmanoma tik perlipant, ir buvo nemažai plėšikų, kuriems tai pavyko padaryti. Bet grįžo vos vienas kitas, su niūriu pasididžiavimu pagalvojo Jonas. Lipikams arklius tekdavo palikti kalvos papėdėje, ir dauguma jaunesnių ir nepatyrusių plėšikų, įveikę Sieną, pirmiausia eidavo vogti arklių. O tada kildavo triukšmas, kas nors imdavo rėkti, kad kariai laikytų vagį, pakildavo varnai ir dažniausiai Nakties sargybos broliai įsibrovėlius sugaudavo ir pakardavo šiems nė nespėjus grįžti su prisiplėštu grobiu ir pavogtomis moterimis. Jonas suprato, kad Jarlas šios klaidos nepadarys, bet dėl Stiro nebuvo toks tikras. Magnaras yra valdovas, ne plėšikas. Gali būti, kad jis nežino šio žaidimo taisyklių.
— Štai jie, — pasakė Igritė, ir Jonas, pakėlęs akis, pamatė pirmą virš medžių viršūnių pasirodžiusį lipiką. Tai buvo Jarlas. Jis rado pasvirusią link Sienos ir į ją atsirėmusią didžiulę eglę ir liepė savo vyrams lipti jos kamienu, kad sutrumpintų kelią. Jokiu būdu nebuvo galima leisti, kad medis augtų taip arti ir remtųsi į Sieną. Jie jau trijų šimtų pėdų aukštyje, o prie ledo dar nė neprisilietė.
Jis matė, kaip tyržmogis iš medžio atsargiai perlipo ant Sienos: trumpu aštriu kirtikliu išsikirto lede plyšį, kad būtų už ko užsikabinti, ir liuoktelėjęs prisiplojo prie ledo. Virve, apvyniota jam per juosmenį ir užmegzta, buvo parištas ir antras vyras, vis dar sliuogiantis medžio kamienu. Atsargiai, žingsnis po žingsnio, Jarlas kopė aukštyn, pėdomis ieškodamas Sienoje atramų kojoms, o jų neradęs smailiomis spygliuotomis batų nosimis jas išsikirsdamas. Palipęs dešimt pėdų virš spygliuočio, jis stabtelėjo kojomis įsirėmęs siauros ledo atbrailos, užsikišo kirtiklį už diržo, išsiėmė kūjelį ir įkalė į plyšį geležinį smaigą. Antras lipikas ropštėsi Siena jam iš paskos, o trečias tuo metu pasiekė eglės viršūnę.
Kiti du būriai nerado taip patogiai nusvirusių medžių, galinčių padėti jiems lipti, ir netrukus teniečiai ėmė nerimauti, ar tik jie, kopdami į kalvą, nebus pasiklydę. Kol pasirodė pirmieji kitų būrių lipikai, Jarlo vyrai jau buvo įveikę aštuoniasdešimt pėdų ledo Sienos. Būrius vienus nuo kitų skyrė per dvidešimt jardų. Jarlo ketvertukas kopė per vidurį. Jiems iš dešinės lipančiam būriui vadovavo Grigas Ožys, kurį žvelgiant iš apačios lengva buvo atpažinti iš ilgos šviesios kasos. Kairėje kopiančiai grupei vadovavo labai liesas vyras, vardu Erokas.
— Kaip lėtai… — garsiai pasiskundė magnaras žiūrėdamas, kaip jie ropščiasi Siena. — Ar jis pamiršo varnus? Turėtų lipti greičiau, kol jie dar jo nepastebėjo.
Jonas prikando liežuvį. Jis per daug gerai prisiminė Aidžiąją perėją ir kaip šviečiant mėnesienai jiedu kopė su Akmenžalčiu. Tą naktį keletą kartų širdis jam buvo benusiritanti į kulnus, baigiant kopti baisiai skaudėjo rankas ir kojas, be to, nedaug trūko, kad būtų nušalę pirštai. O kopėme akmeniu, ne ledu. Akmuo buvo tvirtas. Ledas, nors ir tvirčiausias, — klastingas, ir tokią dieną kaip šiandien, kai Siena verkia, jam ištirpdyti galėjo pakakti ir lipiko rankos šilumos. Viduje milžiniški ledo luitai gal ir buvo sušalę ir tvirti kaip uola, bet jų paviršius galėjo būti slidus, su žemyn srūvančio vandens išgraužomis, o tose vietose, kur į vidų patekdavo oro, ir iškorijęs. Kad ir kokie bjaurūs tie tyržmogiai, drąsos jiems tikrai netrūksta.
Ir vis dėlto netrukus Jonas susigriebė besitikintis, kad Stiras baiminasi ne be reikalo. Jei dievai yra geri, pro šalį tikrai praeis sargybinis ir nutrauks šį Sienos puolimą. „Jokia siena tavęs neapsaugos, — kartą pasakė Jonui tėvas jiedviem žingsniuojant palei Vinterfelo gynybinius pylimus. — Siena stipri tuomet, kai stiprūs jos gynėjai.“ Čia galėtų atjoti šimtas dvidešimt tyržmogių, bet jiems nuvyti pakaktų keturių brolių, taikliai paleidusių kelias strėles ir galbūt išvertusių vieną kitą kubilą akmenų.
Tačiau gynėjų niekur nebuvo matyti; nei keturių, nei netgi vieno. Saulė kopė į dangų, o tyržmogiai — į Sieną. Iki vidurdienio Jarlo būrys gerokai lenkė kitus du, bet paskui priėjo prasto ledo plotą. Jarlas švystelėjo virvės kilpą ant vėjų nugairintos smailės Sienos viršuje ir laikėsi perkėlęs ant jos dalį savo kūno svorio, tik staiga rantyta smailė neišlaikiusi sutrupėjo ir nugarmėjo žemyn drauge su juo. Žmogaus galvos dydžio ledo gabalai pažiro ant žemiau buvusių trijų vyrų, bet jie iš visų jėgų įsitvėrė Sienos, sukalti smaigai išlaikė ir Jarlas trūktelėjęs staiga pakibo ore ant virvės galo.
Kol būrys atsigavo po šios nesėkmės, Grigo Ožio vyrai juos beveik pasivijo. Eroko ketvertukas ir toliau ropštėsi gerokai atsilikęs. Ledo, kuriuo jie kopė, plotas atrodė glotnus ir nepažeistas, bet ten, kur jo paviršių griebė saulės spinduliai, buvo aptirpęs, šlapias ir blizgėjo. Grigo ruožas žvelgiant iš apačios atrodė tamsesnis, be to, jame buvo galima įžvelgti aiškius kontūrus; ten, kur vienas didžiulis ledo luitas nevisiškai lygiai buvo uždėtas ant kito, ėjo išilginės briaunos, buvo įtrūkimų, siaurų plyšių, o statmenose luitų sandūrose — net siaurų tarpeklių, kuriuos vėjas ir vanduo jau spėjo taip išplatinti, kad juose galėjo pasislėpti žmogus.