Netrukus Jarlo vyrai jau vėl kopė Siena. Jo ir Grigo ketvertukai lipo beveik taip pat vikriai, o Eroko vyrai atsiliko per penkiasdešimt pėdų. Elnio ragų kirtikliai kapojo ir trupino ledą, ant žemai augančių medžių žiro tviskančių ledo nuoskilų lietus. Akmeniniai kūjeliai kalė į ledą smaigus, tarnaujančius kaip inkarai virvėms. Neįveikus nė pusės kelio, geležiniai smaigai baigėsi, tad lipikams teko naudoti raginius ir nusmailintus kaulinius. Be to, vyrai išsijuosę spardė, nenuilsdami badė savo batų dyglius į kietą ir pasiduoti nenorinčią Sieną, mėgindami išsikirsti atramas. Jiems tikriausiai jau nutirpo kojos, praėjus trims valandoms tarė sau Jonas. Kažin, ar ilgai jie dar tvers? Žiūrėdamas į lipikus jis nerimavo ne mažiau už magnarą, besiklausantį, ar neišgirs iš toli sklindančio teniečių rago gausmo. Bet ragai tylėjo, o Nakties sargybos vyrai taip pat nesirodė.
Po penkių valandų Jarlas vėl atsiplėšė nuo Grigo ir jo vyrai tolydžio didino atotrūkį.
— Matyt, Menso „augintinis“ labai nori kalavijo, — prisidengęs akis nuo saulės tarė magnaras.
Saulė švietė aukštai danguje, ir viršutinis Sienos trečdalis, žvelgiant iš apačios, atrodė skaidrus kaip krištolas ir taip ryškiai tviskėjo, kad net akino. Jarlo ir Grigo ketvertai toliau kopė apgaubti to spindesio, o Eroko vyrai vis dar buvo šešėlyje. Užuot lipę į viršų, jie maždaug penkių šimtų pėdų aukštyje slinko į šoną ir artėjo prie statmenos išgraužos. Žiūrėdamas į juos, atsargiai besitraukiančius, staiga Jonas išgirdo keistą staigų pokštelėjimą, — lyg būtų perskilęs ledas, — ir išgąstingą riksmą. Ir staiga oras prisipildė ledo nuoskilų, riksmų ir krintančių vyrų, — mat nuo Sienos atskilo pėdos storumo ir maždaug penkiasdešimties pėdų platumo ledo luitas ir trupėdamas, dundėdamas ir pakeliui viską šluodamas nukrito ant žemės. Prasimušę pro medžius, keli ledo gabalai šlaitu atsirito net iki kalvos papėdės. Jonas čiupo Igritę ir pargriovė norėdamas apsaugoti, o vienam teniečiui ledo gabalas pataikė į veidą ir sulaužė nosį.
Vėl pažvelgę aukštyn, jie nebematė nei Jarlo, nei jo būrio. Vyrai, virvės, smaigai — viskas nugarmėjo žemyn; šešių šimtų pėdų aukštyje ant Sienos neliko nieko. Tame Sienos plote, kur prieš kelias akimirkas įsikibę laikėsi lipikai, liko tik nuoskilos palikta įduba: ledo paviršius vėl buvo glotnus ir balzganas, lygus kaip marmuras ir tviskėjo saulėje. O žemai, ten, kur kopėjai krito ir tėškėsi į sušalusį Sienos pamatą, buvo vos įžiūrima raudona dėmė.
Siena pati ginasi, pagalvojo Jonas padėdamas Igritei atsistoti.
Jarlą jie rado medyje, persmeigtą nulaužtos šakos ir vis dar virve susirišusį su kitais trimis vyrais, kurie susiploję tysojo šalia, ant žemės. Vienas dar buvo gyvas, bet sutrupintomis rankomis, stuburu ir dauguma šonkaulių.
— Pagailėkite… — sušnabždėjo nelaimėlis, kai jie prie jo priėjo. Vienas iš teniečių sutrupino jam kaukolę stambiu kūju akmenims skaldyti. Magnaras davė reikalingus nurodymus ir jo vyrai ėmė rinkti malkas laužui, kuriame ketinta sudeginti žuvusius.
Lavonams degant, Grigas Ožys pasiekė Sienos viršų. Tuo metu juos pasivijo ir Eroko vadovaujamas ketvertas, o iš Jarlo ir jo vyrų liko tik kaulai ir pelenai.
Saulė ėmė krypti vakarop, tad lipikai laiko negaišo. Jie nusivyniojo nuo krūtinės ilgas kanapines virves, surišo jas ir vieną galą švystelėjo žemyn. Vien pagalvojus, kad virve teks sliuogti penkis šimtus pėdų, Joną nukrėtė šiurpas, bet Mensas buvo sumanęs kai ką geriau. Plėšikai, kuriuos Jarlas buvo palikęs žemai, iš statinės ištraukė ilgas virvines kopėčias su vyro rankos storumo kanapinės virvės skersiniais ir pririšo jas prie lipikų numestos virvės. Erokas, Grigas ir jų vyrai garsiai stenėdami iš paskutiniųjų užtempė virvę, pakėlė kopėčias, pririšo jas prie Sienos viršaus, o tada vėl nuleido virvę, kad galėtų užtraukti antras kopėčias. Iš viso jų buvo penkerios.
Kai visos kopėčios atsidūrė ten, kur reikia, magnaras senąja kalba šiurkščiai riktelėjo kažkokį įsakymą ir penki iš jo teniečių ėmė lipti ant Sienos. Net turint kopėčias kopti lengva nebuvo. Igritė kelias minutes žiūrėjo į sunkiai lipančius vyrus.
— Nekenčiu šios Sienos, — tyliai ir piktai tarė ji. — Ar jauti, kokia ji šalta?
— Ji pastatyta iš ledo, — priminė jai Jonas.
— Tu nieko neišmanai, Jonai Snou. Ši Siena — iš kraujo.
O Siena vis dar troško kraujo. Kol saulė nusileido, nuo kopėčių nukrito ir užsimušė dar du teniečiai, bet jie buvo jau paskutinės aukos. Kai Jonas užlipo ant Sienos, buvo jau beveik vidurnaktis. Danguje vėl ryškiai švietė žvaigždės, o Igritę kopimas taip nuvargino, kad ji visa drebėjo.
— Vos nenukritau, — pasakė ji su ašaromis akyse. — Du kartus. Ne, tris. Siena mėgino mane nupurtyti, jaučiau tai. — Viena ašara ištryško ir nusirito jos skruostu.
— Blogiausia jau praeityje, — paguodė ją Jonas. — Nebijok. — Ir pamėgino apkabinti.
Igritė delnu smarkiai trenkė jam į krūtinę, — taip smarkiai, kad skausmas nudiegė net per kelis sluoksnius vilnos, per šarvinius marškinius ir kietintą odą.
— Aš ir nebijojau. Tu nieko neišmanai, Jonai Snou.
— Tai kodėl verki?
— Tik ne iš baimės! — Ji įniršusi trenkė kulnu į ledą ir gabalą jo atskėlė. — Verkiu, nes taip ir neradome Žiemos rago. Atkasėme pusšimtį kapų, išleidome į pasaulį tiek numirėlių, o Joramuno rago, kuriuo galėtume nugriauti šį šaltą daiktą, taip ir neradome!
Džeimis
Jo ranka degė.
Ir dar ilgai ilgai po to, kai jie užgesino deglą, kuriuo svilino kruviną jo bigę, dar daug dienų jis jautė ranką deginančią ugnį ir liepsnose besiraitančius pirštus, — pirštus, kurių jau neturėjo.
Jis ir anksčiau buvo sužeistas, bet ne taip sunkiai. Nė nenumanė, kad gali taip skaudėti. Kartais nejučia jam iš lūpų išsprūsdavo senos, dar vaikystėje išmoktos maldos, kurių jis paskui daug metų neprisiminė, kurias pirmą kartą kalbėjo kartu su Sersėja klūpodamas Kasterlių Uolos septoje. Kartais jis net verkdavo, kol išgirsdavo Kruvinuosius Juokdarius juokiantis. Tada susitvardydavo, leisdavo širdžiai virsti akmeniu ir melsdavosi, kad karštinė išdžiovintų jo ašaras. Dabar suprantu, kaip jausdavosi Tirionas, kai visi iš jo juokdavosi.
Kai Džeimis antrą kartą iškrito iš balno, jie stipriai pririšo jį prie Brienės iš Tarto ir vėl pasodino juodu ant vieno arklio. Vieną dieną, užuot susodinę veidu į nugarą, jie surišo juodu pasodinę vieną priešais kitą.
— Meilužiai, — garsiai atsidusęs tarė Šegvelis, — ir kaip meiliai atrodo. Būtų žiauru išskirti gerąjį riterį ir jo ledi. — Ir, garsiai ir skardžiai nusijuokęs, pridūrė: — Ak, tik kuris iš jų riteris, o kuris — ledi?
Jei tebeturėčiau ranką, tuoj sužinotum, pagalvojo Džeimis. Jam skaudėjo rankas, virve surištos kojos buvo nutirpusios, bet po valandėlės visa tai nebuvo svarbu. Jo pasaulyje liko tik skausmingas įsivaizduojamos rankos tvinkčiojimas ir prie jo prisiplojusi Brienė. Ji bent jau šilta, guodėsi jis, nors tos moters iškvepiamas oras buvo gaižus kaip ir jo paties.
Džeimio ranka visą laiką buvo tarp jųdviejų. Ursvikas buvo užnėręs ją ant plonos virvės ir pakabinęs Džeimiui ant kaklo, tad ranka tabalavo jam prie krūtinės ir, Džeimiui tai prarandant, tai vėl atgaunant sąmonę, plekšnojo Brienei į krūtis. Dešinė jo akis buvo užputusi ir užmerkta, žaizda, kurią jiedviem kaunantis padarė Brienė, buvo paraudusi ir ištinusi, bet labiausiai jam skaudėjo ranką. Iš bigės galo sunkėsi kraujas ir pūliai, o ranka, kurios jis nebeturėjo, sulig kiekvienu arklio žingsniu, rodės, pulsuoja ir skausmingai tvinkčioja.