Jo burna buvo tokia išdžiūvusi ir jautri, kad jis nebegalėjo valgyti, bet kai gaudavo, gerdavo vyno, o kai pagrobėjai duodavo tik vandens, pasitenkindavo ir juo. Kartą jie padavė jam kaušą ir Džeimis virpėdamas iš karto ėmė maukti skystį, tik staiga Smarkieji Vyrukai ėmė taip garsiai ir šiurkščiai kvatotis, kad jam net ausis užgulė.
— Geri arklio myžalą, Karalžudy, — tarė jam Rordžas.
Džeimis buvo toks ištroškęs, kad vis tiek išgėrė, bet paskui viską išvėmė. Tada jie liepė Brienei nuplauti Džeimiui nuo barzdos vėmalus, kaip kad liepdavo nuvalyti jį, kai sėdėdamas balne apsiteršdavo.
Vieną šaltą ir drėgną rytą, kai jautėsi šiek tiek stipresnis, Džeimiui aptemo protas: ištiesęs kairę ranką, jis nevikriai ištraukė iš makštų dorniečio kalaviją. Tegul jie mane nužudo, pagalvojo, bet mirsiu kaudamasis, su kalaviju rankoje. Tik nieko gero iš to neišėjo. Šegvelis stojo prieš jį, šokinėdamas nuo vienos kojos ant kitos ir, kai Džeimis kirsdavo, vikriai pasitraukdavo. Įsiaudrinęs ir svirduliuodamas jis žengė pirmyn smarkiai mosuodamas kalaviju ir mėgindamas užkliudyti juokdarį, bet Šegvelis apsisukdavo, staiga pritūpdavo arba atšokdavo į šalį, kol pagaliau visi Smarkieji Vyrukai, matydami tuščias Džeimio pastangas sužeisti jų bendrą, ėmė iš jo juoktis. Paskui jis užkliuvo už akmens ir parklupo, o juokdarys prišoko ir garsiai pabučiavo jam į viršugalvį.
Pagaliau Rordžas jį pargriovė ir, kai Džeimis nusilpusia ranka spausdamas kalaviją mėgino jį pakelti, spyriu išmušė ginklą.
— Buvo linkšma, Karalžudy, — pasakė Vargas Houtas, — bet jei vėl pamėginši, nukiršiu tau kitą ranką arba pėdą.
Paskui Džeimis gulėjo aukštielninkas, spoksojo į nakties dangų ir mėgino užmiršti skausmą, nusmelkiantį dešinę jo ranką kaskart, kai ją pajudindavo. Naktis buvo keistai graži. Danguje švietė dailus mėnulio pjautuvas, ir jam atrodė, kad tiek daug žvaigždžių dar niekada nėra matęs. Karaliaus Karūna buvo zenite, leidosi Eržilas ir Gulbė. Mėnulio Mergelė, drovi kaip visada, buvo pusiau pasislėpusi už pušies. Kaip gali tokia naktis būti graži? — stebėjosi jis. Kodėl žvaigždės nori žiūrėti į tokį kaip aš?
— Džeimi… — sušnabždėjo Brienė, bet taip tyliai, kad jis pamanė, jog sapnuoja. — Džeimi, ką tu darai?
— Ieškau mirties, — sukuždėjo jis.
— Ne, — paprieštaravo Brienė, — ne, tu turi gyventi.
Džeimį suėmė juokas.
— Liaukis man tai kartojusi, moterie. Jei norėsiu, tai ir mirsiu.
— Ar tu toks bailys?
Šis žodis jį pribloškė. Jis buvo Džeimis Lanisteris, karaliaus sargybos riteris, Karalžudys. Iki šiol dar niekas nebuvo pavadinęs jo bailiu. Tiesa, žmonės vadino jį visaip: išdaviku, melagiu, žudiku. Sklido kalbos, girdi, jis žiaurus, klastingas, nutrūktgalvis. Bet niekas nevadino jo bailiu.
— Ką man daugiau veikti, jei ne mirti?
— Gyventi, — tarė ji. — Gyventi, kovoti ir atkeršyti.
Tačiau Brienė ėmė per garsiai kalbėti. Rordžas išgirdo jei ne jos žodžius, tai bent balsą ir priėjęs apspardė ją šaukdamas, kad prikąstų savo prakeiktą liežuvį, jei dar nori jį turėti.
Bailys… — susimąstė Džeimis, kai Brienė sukandusi dantis tyliai kentė skausmą. Ar gali taip būti? Jie nukirto man ranką, kuria laikydavau kalaviją. Ar aš tik tiek buvau vertas — laikyti kalaviją? Dievai, būkite maloningi, ar tai tiesa?
Ta moteris teisi. Mirti jis negali. Sersėja jo laukia. Jai jo dar reikės. Ir Tirionui, mažajam broliukui, kuris mylėjo Džeimį už jo melą. Be to, jo laukė ir priešai: Jaunasis Vilkas, sutriuškinęs jį Kuždesių miške ir išžudęs jį supusius vyrus, Edmuras Tulis, laikęs jį, sukaustytą grandinėmis, tamsiame kalėjimo požemyje, ir šie Kruvinieji Juokdariai.
Išaušus rytui, Džeimis prisivertė pavalgyti. Jie šėrė jį avižine pliurza, arklių pašaru, bet jis sušveitė viską, iki paskutinio šaukšto. Vakare vėl pavalgė, o kitą dieną irgi. Gyvenk, griežtai kartodavo sau, kai atrodydavo, kad nuo tos košės užsprings ir uždus, gyvenk dėl Sersėjos, gyvenk dėl Tiriono. Gyvenk, kad galėtum atkeršyti. Lanisteris niekada nelieka skolingas. Jo nukirstos rankos bigė tvinkčiojo, degė ir dvokė. Kai pasieksiu Karaliaus Uostą, liepsiu nukaldinti naują, auksinę, plaštaką ir vieną gražią dieną ja išplėšiu Vargui Houtui širdį.
Skausmas temdė Džeimiui akis ir dienos bei naktys susiliejo. Prisispaudęs prie Brienės, jis nusnausdavo balne kvėpdamas savo pūvančios rankos smarvę, o naktį gulėdavo ant kietos žemės negalėdamas sudėti bluosto ir jam atrodydavo, kad sapnuoja baisų košmarą. Nors ir silpną, Smarkieji Vyrukai visuomet pririšdavo jį prie medžio. Ir Džeimis jautė šiokią tokią paguodą žinodamas, kad net dabar pagrobėjai jo bijo.
Brienė visuomet būdavo pririšama šalia jo. Ji gulėdavo supančiota nelyginant didelė nugaišusi karvė ir nepratardavo nė žodžio. Viduje ta boba tarsi atsitvėrė gynybine siena. Netrukus jie ją išprievartaus, bet tos sienos nenugriaus ir toliau jos nepasieks. O visos vidinės Džeimio sienos buvo sugriautos. Kruvinieji Juokdariai nukirto jam ranką, — ranką, kuria jis laikydavo kalaviją, — o be jos Džeimis buvo tuščia vieta. Iš kitos rankos jam nebuvo jokios naudos. Nuo tos dienos, kai pradėjo vaikščioti, kaire ranka jis laikydavo tik skydą. Tik turėdamas dešinę jis buvo riteris; tik turėdamas dešinę jis buvo vyras.
Vieną dieną Džeimis nugirdo Ursviką minint Harenholą ir prisiminė, jog kaip tik ten keliavo ir jiedu su Briene. Pagalvojęs apie tai, jis nusikvatojo, o dėl to juoko Timeonas perkirto jam veidą ilgu plonu vytiniu. Rumbas pasruvo krauju, bet, kadangi Džeimiui labai skaudėjo ranką, kirčio paliktos žaizdos skausmo jis beveik nejautė.
— Ko juokeisi? — tą naktį pašnibždomis jo paklausė moteris.
— Harenhole man apvilko baltą apsiaustą, — tyliai paaiškino Džeimis. — Ventas surengė didžiulį riterių turnyrą. Jis norėjo mums parodyti, kokia didelė jo pilis ir kokie puikūs jo sūnūs. Ir aš norėjau jiems kai ką įrodyti. Man buvo tik penkiolika, bet tą dieną niekas nebūtų manęs įveikęs. Jei tik Eiris būtų leidęs man varžytis… — Jis vėl tyliai sukikeno. — Jis mane išsiuntė. O dabar aš grįžtu.
Juokdariai vėl išgirdo juoką. Tą naktį spyrius ir niuksus teko kęsti Džeimiui. Bet skausmo jis beveik nejautė, kol Rordžo batas nedunkstelėjo į rankos bigę. Tada Džeimis nualpo.
Kitą naktį pagaliau atėjo baisioji trijulė: Šegvelis, benosis Rordžas ir storulis dotrakis Zolas, kuris ir nukirto jam ranką. Artindamiesi Zolas ir Rordžas ginčijosi dėl pirmenybės; kad juokdarys gaus paskutinis, rodos, jau buvo aišku. Šegvelis pasiūlė, kad jie abu eitų pirmi ir vienas imtų moterį iš priekio, o kitas iš užpakalio. Rordžui ir Zolui ši mintis patiko, bet tada jiedu ėmė ginčytis, kuriam teks priekis, o kuriam — užpakalis.
Niekšai suluošins ją, tik iš vidaus, kad nebūtų matyti.
— Moterie… — Zolui ir Rordžui plūstant vienam kitą sušnabždėjo Džeimis. — Atiduok jiems kūną, o pati galvok apie ką nors kita. Taip jie greičiau baigs ir patirs mažesnį malonumą.