— Tai, ką jiems duosiu, nesuteiks jiems jokio malonumo, — ryžtingai šnipštelėjo Brienė.
Kvaila, užsispyrus, bet drąsi kalė… — Džeimis suprato, kad ji priešinsis ir bus nužudyta. Tik… kas man darbo? Jei nebūtų buvusi tokia kvaiša, tebeturėčiau ranką. Ir vis dėlto išgirdo save kuždant:
— Nesipriešink jiems ir galvok apie ką nors kita. — Būtent taip elgėsi Džeimis, kai jo akivaizdoje žuvo Starkai, kai lordas Rikardas iškepė savo šarvuose, o jo sūnus Brandonas užduso mėgindamas gelbėti tėvą. — Galvok apie Renlį, jeigu jį mylėjai. Galvok apie Tartą, apie kalnus ir jūras, apie duburius ir krioklius, apie viską, ką turi Safyrų saloje, galvok apie…
Bet ginčą vis dėlto laimėjo Rordžas.
— Tu — šlykščiausia iš mano matytų moterų, — pareiškė jis Brienei, — ir nemanau, kad galėčiau dar labiau tave subjauroti. Nori, kad tavo nosis būtų tokia, kaip mano? Pamėgink man pasipriešinti ir tavo noras išsipildys. O dviejų akių tau tikrai per daug. Klyktelėsi — vieną išlupsiu, sumaitinsiu, o tada vieną po kito ištraukiosiu tau prakeiktus dantis.
— Ak, taip ir padaryk, — ėmė maldauti Šegvelis. — Kai neturės dantų, ji atrodys visai kaip mano miela sena motina. — Jis sukikeno. — O aš visada norėjau išdulkinti savo mielą seną motiną iš užpakalio.
Džeimis nusijuokė.
— Koks paikas juokdarys. Klausyk, Šegveli, užminsiu tau mįslę. Kodėl jums taip rūpi, kad ji nešauktų? Ak, jau žinau? Dėl tų SAFYYYRŲ! — suriko jis, kiek tik gerklė nešė.
Nusikeikęs Rordžas vėl spyrė į rankos bigę. Džeimis iš skausmo sustugo. Net nežinojau, kad gali taip skaudėti, tai buvo paskutinė mintis, kurią paskui prisiminė. Nežinia, ar ilgai Džeimis gulėjo be sąmonės, bet kai skausmas jį paleido, pamatė šalia stovinčius Ursviką ir patį Vargą Houtą.
— Nedrįšk još liešti! — suriko ožys, taškydamas seilėmis Zolą. — Ji turi likti nepaliešta, kvaily! Ji verta kapšo šafyrų!
Ir nuo to laiko kiekvieną naktį Houtas pastatydavo prie jų sargybą, kad gintų juos nuo saviškių.
Praėjo dvi naktys, kol moteris pagaliau sukaupė drąsą ir sušnabždėjo:
— Džeimi… Kodėl ėmei šaukti?
— Nori žinoti, kodėl sušukau: „Safyyyrai“? Pasuk smegenis, moterie. Ar šita gauja būtų bent mirktelėjus, jei būčiau rėkęs: „Prievartaukit ją“?
— Galėjai ir išvis nešaukti.
— Į tave ir su nosimi sunku žiūrėti. Be to, norėjau išgirsti ožį sakant: „Šafyrai.“ — Džeimis tyliai sukikeno. — Tau pasisekė, kad aš toks geras melagis. Sąžiningas vyras apie Safyrų salą būtų pasakęs tiesą.
— Vis tiek ačiū tau, sere, — padėkojo ji.
Džeimio rankos bigė vėl tvinkčiojo. Sukandęs dantis jis tarė:
— Lanisteris skolingas nelieka. Atsilyginau už tai, kas nutiko mums plaukiant upe, ir už akmenis, kuriuos užvertei Robinui Rigeriui ant galvos.
Ožys užsigeidė iškilmingai įžengti į pilį, tad likus myliai iki Harenholo vartų Džeimiui buvo liepta lipti nuo arklio. Viena virve Kruvinieji Juokdariai apjuosė jam juosmenį, kita surišo Brienei rankas, o abiejų virvių galus pririšo prie Vargo Houto balno gugos. Ir jiedu vienas greta kito klupčiodami nužingsniavo paskui dryžuotą kohoriečio arklį.
Įniršis teikė Džeimiui jėgų eiti. Lininis bigės tvarstis buvo papilkėjęs ir dvokė pūliais. Su kiekvienu žingsniu jam baisiai skaudėjo nesamus pirštus.
Aš stipresnis, nei jie mano, tarė sau Džeimis. Aš vis dar Lanisteris. Karaliaus sargybos riteris. Jis ketino pasiekti Harenholą, o paskui ir Karaliaus Uostą. Ketino gyventi. Ir mielai pasirūpinsiu, kad nelikčiau skolingas.
Jiems artinantis prie uolas primenančių milžiniškos Juodojo Hareno pilies sienų Brienė spustelėjo jam ranką.
— Dabar pilį užėmęs lordas Boltonas. Boltonai — Starkų vėliavininkai.
— Boltonai savo priešams gyviems nudiria kailį.
Tiek apie šį šiaurietį Džeimis tikrai prisiminė. Tirionas apie Dredforto lordą būtų žinojęs viską, ką tik įmanoma žinoti, bet… Tirionas buvo už tūkstančių lygų, su Sersėja. Negaliu mirti, kol Sersėja gyva, tarė jis sau. Mudu kartu gimėme, kartu ir mirsime.
Žolės plotas prie apsauginių pilies sienų buvo paleistas pelenais, aplink mėtėsi aprūkę juodi akmenys, tad daug vyrų su žirgais pastarosiomis dienomis kūrėsi stovyklas ant ežero kranto, kur netikro pavasario metais lordas Ventas buvo surengęs savo didįjį riterių turnyrą. Jiems traukiant per šį nusiaubtą žemės plotą, Džeimis nejučia niūriai šyptelėjo. Toje vietoje, kur jis kadaise priklaupęs iškilmingai prisiekė karaliui, dabar kažkas buvo iškasęs išmatų duobę. Nė nemaniau, kad medus taip greitai gali apkarsti. Eiris man neleido pasidžiaugti net tuo vienu vieninteliu vakaru. Jis mane pagerbė ir iš karto apspjovė.
— Vėliavos, — vėl tarstelėjo Brienė. — Nuluptas vyras ir bokštai dvyniai, matai? Prisiekę karalius Robo vyrai. Ten, virš sarginės, pilkos baltame fone. Ant tų vėliavų — didvilkis.
Džeimis pakėlė galvą pasižiūrėti.
— Tikrai, ten tavo prakeiktas vilkas, — sutiko jis. — O abipus vėliavos pamautos žmonių galvos.
Kareiviai, tarnai ir paskui stovyklą sekantys žmonės susirinko ir sutiko juos garsiais šūksniais. Jiems iš paskos lodama ir urgzdama per stovyklą bėgo marga kalė, kol vienas iš lysiečių persmeigė ją ietimi ir nušuoliavo į kolonos priekį.
— Nešu Karalžudžio vėliavą! — šūktelėjo jis ir, iškėlęs Džeimiui virš galvos, pakratė negyvą kalę.
Harenholo gynybinės sienos buvo tokios storos, kad eidamas per jas jausdavaisi tarsi žingsniuodamas tuneliu. Vargas Houtas pasiuntė du dotrakius iš anksto pranešti lordui Boltonui, kad jie grįžta, tad išoriniame pilies kieme smalsuolių netrūko. Jie davė kelią vos ant kojų besilaikančiam Džeimiui, kuriam nors kiek sulėtinus žingsnį ant juosmens užrišta virvė šiurkščiai trūktelėdavo jį į priekį.
— Atiduodu jums Karalžudį, — švebeldžiuodamas išdidžiai pareiškė Vargas Houtas. Taip taręs, jis ieties galu bakstelėjo Džeimiui į strėnas ir šis kniūbsčias pargriuvo.
Krisdamas jis instinktyviai ištiesė rankas norėdamas sušvelninti smūgį. Kai nukirstos rakos bigė dunkstelėjo į žemę, iš skausmo Džeimiui aptemo akyse, bet vis dėlto jam šiaip taip pavyko atsikelti ir priklaupti ant vieno kelio. Jam prieš akis kilo platūs akmeniniai laiptai, vedantys prie vieno iš milžiniškų apvalių Harenholo bokštų durų. Ant laiptų sustoję penki riteriai ir šiaurietis nenuleido nuo jo akių; vienas — blyškiai pilkomis akimis, apsirengęs vilnoniais drabužiais ir kailiais, kiti penki — niūrūs, apsivilkę grandininius marškinius arba užsidėję plokštinius šarvus, su apsiaustais, ant kurių buvo išsiuvinėti bokštai dvyniai.
— Tūžmingieji Frėjai, — garsiai pasakė Džeimis. — Seras Denvelis, seras Einis, seras Hostinas. — Lordo Valderio sūnus jis pažinojo iš matymo, mat, šiaip ar taip, už vieno iš jų buvo ištekėjusi jo teta. — Užjaučiu jus.
— Dėl ko, sere? — paklausė Denvelis Frėjus.
— Dėl tavo sūnėno, sero Kleoso, — atsakė Džeimis. — Jis keliavo su mumis, kol bastūnai suvarpė jo kūną strėlėmis. Ursvikas ir jo bendrai pasisavino jo daiktus ir paliko suėsti vilkams.
— Milordai! — išsivadavusi prasispraudė į priekį Brienė. — Mačiau jūsų vėliavas. Prašau, išklausykite mane!
— Kas tu tokia? — pasiteiravo seras Einis Frėjus.