O gal Ramunėlės vardu jis meiliai kreipdavosi į Lisą, panašiai kaip mane vadindavo Kete? Lordas Hosteris ne pirmą kartą painiojo ją su seserimi. Turėsi kitų, sakė jis, mielų ir gryno kraujo vaikučių. Lisa persileido penkis kartus: du kartus Lizde, tris kartus Karaliaus Uoste… ir nė karto Riverane, kur lordas Hosteris nuolat būdavo šalia ir ją guodė. Nė karto, nebent… tą pirmą kartą ji laukėsi…
Jiedvi su seserimi buvo ištekintos tą pačią dieną ir paliktos tėvo globai, — mat vyrai, ką tik tapę jų sutuoktiniais, išjojo vėl prisidėti prie Roberto sukilimo. Paskui, kai pagal mėnulį skaičiuojamas kraujavimas įprastu laiku neprasidėjo, Lisa ėmė džiaugsmingai čiauškėti apie sūnus, kurių jiedvi, be abejonės, laukėsi. „Tavo sūnus paveldės Vinterfelą, o maniškis — Lizdą. Ak, jie bus patys geriausi draugai, kaip tavo Nedas ir seras Robertas. Tiesą sakant, jie bus greičiau broliai nei pusbroliai. Aš tai nujaučiu.“ Ji buvo tokia laiminga.
Bet netrukus Lisa ėmė kraujuoti ir jos džiaugsmas išblėso. Ketlina visada manė, kad Lisa paprasčiausiai šiek tiek susivėlavo, bet jei nešiojo kūdikį…
Ji prisiminė, kaip pirmą kartą davė seseriai palaikyti Robą; kūdikį rausvu veideliu, klykiantį, bet jau tada stiprų ir kupiną gyvybės. Vos tik Ketlina įdėjo mažylį seseriai į glėbį, Lisa apsipylė ašaromis. Ji paskubomis įbruko berniuką atgal Ketlinai ir nubėgo.
Jeigu ji anuomet persileido, tuomet būtų suprantami ir tėvo ištarti žodžiai, ir dar daug kas… Lisa už lordo Arino buvo ištekinta paskubomis, o jis jau tuomet buvo gerokai pagyvenęs vyras, senesnis už jų tėvą. Senis be įpėdinio. Pirmos dvi žmonos vaikų jam nepagimdė, jo sūnėnas kartu su Brandonu Starku buvo nužudytas Karaliaus Uoste, o narsusis jo pusbrolis padėjo galvą Varpų mūšyje. Kad Arinų giminė neišnyktų, jam reikėjo jaunos žmonos… jaunos ir vaisingos.
Ketlina atsistojo, užsimetė platų vakarinį drabužį ir laiptais nusileido į saulėtą, bet dabar jau sutemų gaubiamą menę pabūti prie tėvo. Staiga ją apėmė neviltis ir baimė.
— Tėve, — tarė ji, — tėve, žinau, ką padarei. — Ketlina jau nebuvo naivi svajoklė jaunamartė. Ji buvo našlė, išdavikė. Gedinti motina ir išmintinga, gyvenimo mačiusi moteris. — Privertei tą senį ją vesti, — sušnabždėjo ji. — Vedybos su Lisa buvo ta kaina, kurią Jonui Arinui teko sumokėti už jam į pagalbą atėjusius Tulių giminės kalavijus ir ietis.
Tad nenuostabu, kad sesers santuokoje meilės nė su žiburiu nebūtum radęs. Arinai buvo išdidūs, įžeidūs ir labai žiūrėjo savo garbės. Nors lordas Jonas ir vedė Lisą, siekdamas įpareigoti Tulius prisidėti prie sukilimo ir tikėdamasis susilaukti sūnaus, vis dėlto pamilti moterį, kuri atėjo į jo lovą suteršta ir ne savo noru, jam buvo labai sunku. Jis, žinoma, elgėsi kilniai; neabejotinai atlikdavo savo pareigą; bet Lisai reikėjo šilumos.
Kitą dieną po pusryčių Ketlina paprašė atnešti jai plunksną, popieriaus ir sėdo rašyti laiško seseriai, gyvenančiai Arino Slėnyje. Sunkiai rinkdama žodžius ji papasakojo Lisai apie Braną ir Rikoną, bet daugiausia rašė apie tėvą. Dabar, leisdamas paskutines savo gyvenimo dienas, jis galvoja tik apie tai, kaip tave nuskriaudė. Meisteris Vimanas sako bijantis sutaisyti dar stipresnio aguonpienio. Tėvui atėjo laikas padėti kalaviją ir skydą. Jam laikas išeiti poilsio. Bet jis vis tiek grumiasi iš paskutiniųjų ir neketina pasiduoti. Man rodos, elgiasi taip dėl tavęs. Jam reikia, kad atleistum. Žinau, kad dėl karo iš Lizdo į Riveraną vedančiu keliu traukti pavojinga, bet neabejoju, kad su stipria riterių palyda tikrai saugiai persikeltum per Mėnulio kalnus, ar ne? Kad ir su šimtu arba tūkstančiu vyrų? O jei atvykti negali, gal bent laišką jam parašytum? Brūkštelėk kelis meilės kupinus žodžius, kad tėvas galėtų numirti ramia širdimi. Parašyk, ką nori, aš jam perskaitysiu tavo žodžius ir taip palengvinsiu jo naštą.
Bet padėjusi į šalį plunksną ir paprašiusi atnešti smalkos, Ketlina iš karto pajuto, kad laiško čia nepakanka, be to, ir parašė jį per vėlai. Meisteris Vimanas netikėjo, kad lordas Hosteris sulauks, kol varnas nuskris iki Lizdo ir grįš. Nors ir anksčiau jau ne kartą tą patį sakė… Tulių giminės vyrai lengvai nepasiduodavo, net kai vilties būdavo likę visai nedaug. Atidavusi užantspauduotą laiškelį meisteriui, Ketlina nuėjo į septą ir vieną žvakę uždegė Tėvui už savo tėvą, antrą — Senolei, kuri kadaise žvilgtelėjo pravėrusi mirties duris ir išleido į pasaulį pirmąjį varną, o trečią — Motinai už Lisą ir visus vaikus, kuriuos jiedvi abi prarado.
Šiek tiek vėliau, sėdėdama prie lordo Hosterio lovos su knyga rankose ir nežinia kelintą kartą skaitydama vis tą pačią ištrauką, ji išgirdo kažką garsiai kalbant ir trimituojant. Seras Robinas, iš karto dingtelėjo Ketlinai ir ji krūptelėjo. Išėjo į balkoną ir upėse nebuvo matyti nė gyvos dvasios, bet lauke ji aiškiau girdėjo ir balsus, ir daugybės vietoje nenustygstančių žirgų kanopų caksėjimą, ir šarvų dzingsėjimą, ir kartkartėmis nuaidintį džiaugsmingą sveikinimo šūksnį. Sraigtiniais laiptais Ketlina užlipo į didžiojo pilies bokšto pastogę. Kelti kojos į pastogę seras Desmondas man neuždraudė, kopdama laiptais tarė sau ji.
Triukšmas sklido nuo tolimosios pilies sienos, nuo pagrindinių vartų. Anapus nuleidžiamųjų grotų, kurios trūkčiodamos ir stabčiodamos dabar slinkosi aukštyn, stoviniavo būrelis vyrų, o už pilies sienų plytinčiuose laukuose laukė keli šimtai raitelių. Pūstelėjęs vėjas pakėlė jų laikomas vėliavas ir, išvydusi ant jų išsiuvinėtus šokančius Riverano upėtakius, Ketlina iš palengvėjimo net suvirpėjo. Edmuras.
Kol jis teikėsi pas ją ateiti, praėjo dvi valandos. Per tą laiką pilyje aidėjo džiaugsmingi vėl susitikusiųjų šūkčiojimai: grįžę vyrai spaudė glėbiuose savo moteris ir vaikus, kuriuos buvo palikę. Iš paukštidės pakilo ir juodais sparnais plakdami orą išskrido trys varnai. Ketlina nulydėjo juos žvilgsniu stovėdama tėvo balkone. Ji išsitrinko plaukus, persirengė, pasiruošė išklausyti brolio priekaištų, bet… laukimas vis tiek labai ją vargino.
Pagaliau išgirdusi už durų bildesį, ji atsisėdo ir susidėjo rankas į sterblę. Edmuro batai, šarviniai antblauzdžiai ir ant šarvų dėvimas apsiaustas buvo aptaškyti išdžiūvusiu molingu purvu. Pažvelgus į jį, negalėjo būti tikra, kad jis laimėjo mūšį. Jis buvo sulysęs, išvargęs, išblyškusiais skruostais, nesušukuota barzda, o jo akys karštligiškai spindėjo.
— Edmurai, — susirūpinusi tarė Ketlina, — nekaip atrodai. Kas atsitiko? Ar Lanisteriai persikėlė per upę?
— Atmušiau juos. Įkrėčiau jiems visiems — ir lordui Taivinui, ir Gregoriui Kligeinui, ir Adamui Marbrandui. Bet Stanis… — Jis nutilęs vyptelėjo.
— Stanis? Kas atsitiko Staniui?
— Jis pralaimėjo mūšį prie Karaliaus Uosto, — liūdnai paaiškino Edmuras. — Jo laivynas sudegintas, kariuomenė sutriuškinta.
Lanisterio pergalė buvo prasta žinia, bet Ketlina nejautė tokio nusivylimo, koks akivaizdžiai buvo apėmęs jos brolį. Mat ją tebekankino košmarai ir ji sapnuodavo šešėlį, kurį buvo mačiusi slenkant per Renlio palapinę, ir kraują, plūstelėjusį iš po plieninių jo kaklo šarvų.