— Laništerio žindyvė.
— Aš — Brienė iš Tarto, lordo Selvino Vakario dukra ir prisiekusi ištikimybę Starkų giminei, kaip ir jūs.
Seras Einis spjovė jai po kojomis.
— Spjaunu ant tavo priesaikos. Pasitikėjome Robo Starko duotu žodžiu, o jis už pasitikėjimą atsilygino mums išdavyste.
Dabar jau tikrai darosi įdomu. Džeimis pasisuko norėdamas pamatyti, kaip į tokį kaltinimą reaguos Brienė, bet ta moteris buvo buka kaip avinas, atsidūręs prieš naujus vartus.
— Negirdėjau apie jokią išdavystę. — Ji trūktelėjo virves, mėgindama išsilaisvinti rankas. — Ledi Ketlina liepė man nugabenti Lanisterį pas jo brolį į Karaliaus Uostą…
— Kai radome juodu, ji kaip tik mėgino prigirdyti Lanisterį upėje, — įsiterpė Ursvikas Ištikimasis.
Brienė nuraudo.
— Iš pykčio buvau užsimiršusi, bet niekada nebūčiau jo žudžiusi. Jei jis mirs, Lanisteriai nužudys mano ledi dukteris.
Bet sero Einio tai nė kiek nesujaudino.
— Kas mums darbo?
— Grąžinkime jį į Riveraną ir paleiskime už išpirką, — pasiūlė seras Denvelis.
— Kasterlių Uola turi daugiau aukso, — priminė kitas brolis.
— Nužudykime jį! — sušuko trečias. — Jo galva už Nedo Starko!
Apsivilkęs pilką ir rožinį juokdario drabužį ir versdamasis kūlio, Šegvelis atsirito prie laiptų ir uždainavo:
— Vieną kartą liūtas šoko su lokiu, ojojoi, su lokiu…
— Užčiaupk šnukį, kvaily, — tarė Vargas Houtas ir skėlė jam antausį. — Karalžudys ne lokiui škirtas. Jiš — mano.
— Jei mirs, jis niekam nepriklausys. — Ruzas Boltonas prabilo taip ramiai, kad vyrai, norėdami jį girdėti, akimirksniu nuščiuvo. — Taip pat prašyčiau nepamiršti, milorde, kad, kol aš žygiuoju į šiaurę, nesi Harenholo šeimininkas.
Džeimis karščiavo ir tas karštis, matyt, ištirpdė jo baimę ir paskatino elgtis lengvabūdiškai.
— Ar čia tikrai Dredforto lordas? Paskutinį sykį apie tave girdėjau, kai pravytas mano tėvo sprukai pabrukęs uodegą. Kada lioveisi bėgęs, milorde?
Boltono tylėjimas buvo šimtą kartų grėsmingesnis už švebeldžiuojamą Vargo Houto pagiežą. Šviesiai pilkšvose kaip ryto migla jo akyse slypėjo daug daugiau, nei iš pirmo žvilgsnio atrodė. Džeimiui tos akys nepatiko. Jos priminė jam vieną dieną Karaliaus Uoste, kai Nedas Starkas užtiko jį sėdintį Geležiniame soste. Pagaliau Dredforto lordas susiraukė ir tarė:
— Praradai ranką.
— Ne, — atšovė Džeimis, — turiu ją čia, pasikabinęs po kaklu.
Ruzas Boltonas ištiesė ranką, nutraukė virvę ir švystelėjo plaštaką Houtui.
— Išmesk ją. Vien žiūrėti į ją man įžeidimas.
— Tą plaštaką nušiųšiu jo lordui tėvui. Ir perduošiu, kad turi šumokėti šimtą tūkštančių drakonų, o jei ne, grąžinšime jam Karalžudį gabalaiš. O kai gaušime aukšą, atiduošime šerą Džeimį Karštarkui ir paimšime mergelę!
Ir Smarkieji Vyrukai garsiai nusikvatojo.
— Puikus planas, — tarė Ruzas Boltonas, tarsi drauge pietaujančiam bičiuliui būtų pasakęs: „Puikus vynas“, — bet lordas Karstarkas savo dukters tau neatiduos. Už išdavystę ir nužudymą karalius Robas nukirto jam galvą. O dėl lordo Taivino… Jis tebėra Karaliaus Uoste ir liks ten iki naujų metų, kol jo vaikaitis susituoks su Haigardeno dukra.
— Vinterfelo, — pataisė jį Brienė. — Norėjai pasakyti, Vinterfelo. Karalius Džofris susižadėjęs su Sansa Stark.
— Jau ne. Po mūšio prie Juodųjų Vandenų daug kas pasikeitė. Rožė ir liūtas ten sudarė sąjungą, kad sutriuškintų Stanio Barateono kariuomenę ir paleistų pelenais jo flotilę.
Perspėjau tave, Ursvikai, pagalvojo Džeimis, ir tave, ožy. Susimokę prieš liūtus, prarasite kur kas daugiau nei vien savo turtą.
— Ar yra kokių nors žinių apie mano seserį? — paklausė jis.
— Jai sekasi gerai. Kaip ir tavo… sūnėnui. — Prieš ištardamas „sūnėnui“, Boltonas reikšmingai patylėjo, tarsi norėdamas leisti Džeimiui suprasti, kad viską žino. — Tavo brolis irgi gyvas, nors per mūšį buvo sužeistas. — Ruzas pamojo rūsčiam šiauriečiui, vilkinčiam smeigėmis nusagstytą jūrininko švarką, kad prieitų. — Nuvesk serą Džeimį pas Kiburną. Ir atrišk tai moteriai rankas. — Kai Brienės riešus veržusi virvė buvo perkirsta, lordas Boltonas pridūrė: — Prašyčiau mums atleisti, miledi. Laikai tokie neramūs, kad nelengva atskirti draugus nuo priešų.
Brienė pasitrynė vidines riešų puses, kur kanapinė virvė buvo iki kraujo nutrynusi odą.
— Milorde, šie vyrai mėgino mane išprievartauti.
— Šit kaip? — Lordas Boltonas nukreipė savo šviesiai pilkų akių žvilgsnį į Vargą Houtą. — Man tai nepatinka. Ir tai, ir kad nukirtote serui Džeimiui ranką.
Kieme kiekvienam Smarkiajam Vyrukui teko po penkis šiauriečius ir tiek pat Frėjų vyrų. Galbūt ožys ir nebuvo toks protingas kaip kai kurie kiti vyrai, bet skaičiuoti mokėjo. Tad prikando liežuvį.
— Jie atėmė iš manęs kalaviją, — pridūrė Brienė, — šarvus…
— Pilyje šarvų tau neprireiks, miledi, — nuramino ją lordas Boltonas. — Harenhole aš tave saugosiu. Amabele, rask menę, tinkamą apsistoti ledi Brienei. Voltonai, tuoj pat pasirūpink seru Džeimiu.
Ir, nelaukęs atsakymų, jis apsisuko ir ėmė lipti laiptais, o jam už nugaros suplevėsavo apsiaustas kailiu puoštais kraštais. Vos spėję susižvelgti, Džeimis ir Brienė buvo nulydėti į skirtingas puses.
Meisterio buveinėje po varnų lizdais žilas, rūpestingas kaip tėvas vyras, vardu Kiburnas, sulaikęs kvėpavimą perpjovė ir nuėmė lininį tvarstį nuo Džeimio rankos bigės.
— Taip blogai? Ar aš mirsiu?
Kiburnas pirštu spustelėjo žaizdą ir suraukė nosį pamatęs, kad nuo to spustelėjimo pliūptelėjo pūliai.
— Ne. Nors, jei būtum palaukęs dar kelias dienas… — Jis perrėžė Džeimio rankovę. — Puvinys jau išplitęs. Jauti, kaip skauda rankos audinius? Visus juos turiu pašalinti. Saugiausia būtų nupjauti visą ranką.
— Tada mirsi tu, — pagrasino meisteriui Džeimis. — Išvalyk bigę ir užsiūk žaizdą. Surizikuosiu.
Kiburnas suraukė kaktą.
— Galėčiau palikti žastą ir nupjauti ranką ties alkūne, bet…
— Jei nupjausi kurią nors mano rankos dalį, geriau iš karto nukirsk ir sveikąją, kitaip, kai baigsi darbą, aš ja tave pasmaugsiu.
Kiburnas pažvelgė Džeimiui į akis. Kad ir ką jis ten išvydo, tai privertė meisterį susimąstyti.
— Na gerai. Nupjausiu tik supuvusius audinius, ne daugiau. Pamėginsiu prideginti žaizdą verdančiu vynu, dilgėlių šutekliu, garstyčių grūdeliais ir duonos pelėsiu. Gal to pakaks. Jei ne, pats būsi kaltas. Tikriausiai norėsi aguonpienio…
— Ne.
Džeimis nenorėjo būti užmigdytas; nesvarbu, ką žadėjo meisteris, jis galėjo atsibusti be rankos.
Kiburnas labai nustebo.
— Tau skaudės.
— Rėksiu.
— Labai skaudės.
— Tada rėksiu labai garsiai.
— Gal bent vyno išgersi?
— Ar aukštasis septonas kada nors meldžiasi?
— Nesu tikras. Atnešiu vyno. Atsigulk, turėsiu pririšti tau ranką.
Paėmęs dubenį ir aštrų peilį, Kiburnas ėmė valyti bigę, o Džeimis godžiai rijo stiprų vyną, laistydamas jį sau ant krūtinės. Kairė jo ranka, rodos, niekaip negalėjo rasti burnos, bet ant krūtinės išlietas vynas nenuėjo veltui. Mat vyno, kuriuo buvo permirkusi jo barzda, kvapas padėjo permušti pūlių dvoką.