Bet kai atėjo laikas atskirti supuvusius audinius, negelbėjo niekas. Džeimis rėkė ir sveikosios rankos kumščiu vis nesiliovė daužęs į stalą. Kai Kiburnas ant likusios bigės dalies užpylė verdančio vyno, jis vėl suklykė. Nepaisant sau duotų priesaikų ir jį kankinusios baimės, Džeimis kuriam laikui prarado sąmonę. Kai atsipeikėjo, meisteris jau siuvo žaizdą didele adata ir ketgutu.
— Palikau odos klostę, kad būtų galima uždengti riešą.
— Tau tai ne pirmas kartas, — tyliai sumurmėjo Džeimis. Burnoje jis jautė kraujo skonį, mat blaškydamasis buvo įsikandęs liežuvį.
— Žmogui, tarnaujančiam pas Vargą Houtą, bigės kasdienybė. Tokias žaizdas jis daro vos ne kiekviename žingsnyje.
Džeimiui dingtelėjo, kad Kiburnas nepanašus į pabaisą. Jis atrodė santūrus, švelniakalbis, šiltomis rudomis akimis.
— Kodėl meisteris susidėjo su Smarkiaisiais Vyrukais?
— Mane išvarė iš Citadelės. — Kiburnas padėjo adatą. — Reikėtų sutvarkyti ir žaizdą virš akies. Ji paraudusi ir gerokai patinusi.
Džeimis užsimerkė ir leido vynui ir Kiburnui dirbti savo darbą.
— Papasakok man apie mūšį.
Mat Kiburnas rūpinosi Harenholo varnais ir, žinoma, pirmas sužinodavo visas naujienas.
— Lordas Stanis įstrigo tarp tavo tėvo iš vienos pusės ir gaisro iš kitos. Sklando gandai, kad Kipšas užleido ant upės liepsnas.
Džeimiui prieš akis iškilo žalsvos, dangų siekiančios liepsnos, aukštesnės už pilies bokštus, ir gatvėse degantys, iš siaubo klykiantys vyrai. Šį sapną aš jau anksčiau sapnavau. Tai buvo beveik juokinga, tik Džeimis neturėjo kam apie tai pasakyti.
— Atsimerk. — Kiburnas suvilgė medžiagos skiautę šiltame vandenyje ir atsargiai priglaudė prie sudžiūvusio kraujo plutos. Akies vokas buvo sutinęs, bet Džeimis pajuto, kad akį gali šiek tiek pramerkti. Ir iš karto pamatė Kiburno veidą. — Iš kur ši žaizda? — paklausė meisteris.
— Tai tos moters dovana.
— Šiurkščios piršlybos, milorde?
— Ta bobšė tvirtesnė už mane ir bjauresnė už tave. Būtų gerai, kad apžiūrėtum ir ją. Kai kovėmės, perdūriau jai koją ir ji vis dar šlubuoja.
— Liepsiu ją atvesti. Kas judu sieja?
— Ji mano gynėja. — Kad ir kaip Džeimiui skaudėjo, vis dėlto jis nusijuokė.
— Sutrinsiu tau žolelių, kurias galėsi išgerti subėręs į vyną. Jos numalšins karščiavimą. Rytoj vėl pas mane ateik, uždėsiu ant akies dėlę, kad išsiurbtų blogą kraują.
— Dėlę? Nuostabu…
— Lordas Boltonas dėles labai vertina, — rimtai pareiškė Kiburnas.
— Taigi, — linktelėjo Džeimis, — nesistebiu…
Tirionas
Anapus Karaliaus vartų neliko nieko, tik dumblas, pelenai ir sudegę kaulai, ir vis dėlto miesto sienų šešėlyje jau vėl gyveno žmonės, o kiti iš vienračių karučių ir statinaičių pardavinėjo žuvį. Jodamas pro šalį Tirionas jautė, kad tie žmonės nenuleidžia nuo jo akių; jų žvilgsniai buvo nedraugiški, pikti ir nemalonūs. Niekas nedrįso pratarti jam žodžio arba pastoti kelio, juolab kad šalia jojo Bronas alyva suteptais juodais šarvais. Bet jei būčiau vienas, jie nutrauktų mane nuo žirgo ir grindinio akmeniu suknežintų veidą kaip Prestonui Grynfildui.
— Jie grįžo anksčiau nei žiurkės, — nepatenkintas tarė Tirionas. — Kartą juos sudeginome, maniau, kad žmogeliai pasimokė…
— Duok man kelias dešimtis auksinių apsiaustų ir aš juos išžudysiu, — pasisiūlė Bronas. — Mirę jie daugiau negrįš.
— Negrįš, bet jų vietą užims kiti. Palik juos ramybėje, bet… jei prie miesto sienos vėl ims ręsti lūšnas, iš karto jas nugriauk. Kad ir ką manytų tie kvailiai, karas dar nesibaigė. — Jis atidžiai pažvelgė į priekyje dunksančius Purvo vartus. — Kol kas pamačiau užtektinai. Rytoj grįšime čia su amatininkų gildijų vadais ir peržiūrėsime jų turimus planus. — Tirionas atsiduso. Ką gi, aš visa tai sudeginau, tad būtų teisinga, jei aš ir atstatyčiau.
Iš tiesų šios užduoties turėjo imtis jo dėdė, bet, iš Riverano atskridus varnui su žinia apie jo sūnaus nužudymą, patikimas, rimtas ir energingas seras Kevanas Lanisteris jautėsi kaip nesavas. Vilemo brolį dvynį Martiną Robas Starkas irgi buvo paėmęs į nelaisvę, o vyresnysis jųdviejų brolis Lanselis vis dar sunkiai sirgo kankinamas pūliuojančios ir niekaip neužgyjančios žaizdos. Vienam sūnui žuvus, o dviem patekus į mirtiną pavojų, serą Kevaną sukaustė sielvartas ir baimė. Lordas Taivinas broliu visuomet pasitikėjo, bet dabar jam neliko kitos išeities, tik vėl kreiptis pagalbos į savo neūžaugą sūnų.
Miestui atstatyti reikėjo didžiulių lėšų, bet kitos išeities nebuvo. Karaliaus Uostas buvo pagrindinis karalystės uostas, jam prilygo ir su juo galėjo varžytis tik Senmiestis. Laivyba upėje turėjo būti atnaujinta, ir kuo greičiau, tuo geriau. Po galais, iš kur aš paimsiu tiek monetų? Jau vien dėl to Tirionas ėmė pasigesti Mažojo Piršto, prieš dvi savaites išplaukusio į šiaurę. Kol jis vartosi lovoje su Lisa Arin ir jos vardu valdo Slėnį, man tenka kuopti jo paliktą jovalą. Kita vertus, tėvas bent jau skyrė jam tikrai svarbią užduotį. Jis nepaskelbs manęs Kasterlių Uolos įpėdiniu, bet, kai tik galės, mielai naudosis mano paslaugomis, pagalvojo Tirionas, o tuo metu auksinių apsiaustų kapitonas mostu paragino juos joti per Purvo vartus.
Už vartų plytinčioje turgaus aikštėje į akis pirmiausia vis dar krito Trys Kekšės, bet dabar jos stovėjo nenaudojamos, o svaidyti surinkti rieduliai ir statinės su derva buvo ištampyti. Ant medinių jų griaučių karstėsi vaikai, — nelyginant būrys beždžionėlių, įsitaisiusių ant aukštai iškilusių, atsikišusių svaidyklių, — ir šūkavo vienas ant kito.
— Primink man, kad liepčiau serui Adamui atsiųsti čia kelis auksinius apsiaustus, — jiedviem jojant tarp dviejų katapultų paprašė Tirionas Brono. — Koks nors paikas berniūkštis gali nukristi ir nusisukti sprandą. — Staiga iš viršaus atsklido šūktelėjimas ir jiems po kojomis ant grindinio šleptelėjo gniutulas mėšlo. Tiriono kumelė pasibaidė, atsistojo piestu ir vos neišmetė jo iš balno. — Nors, kai gerai pagalvoji, — suvaldęs kumelę pridūrė jis, — tegul tie bjaurūs vaikėzai krenta ir tykšta kaip pernokę melionai.
Tirionas buvo prastai nusiteikęs, ir ne tik todėl, kad keli gatvės berniūkščiai norėjo apmėtyti jį mėšlu. Jo santuoka buvo nesibaigianti kančia. Sansa Stark tebebuvo mergelė, ir tai, rodos, žinojo bent pusė pilyje gyvenančių žmonių. Šiandien rytą balnojant arklius jis pats girdėjo du arklininkus prunkščiant iš juoko jam už nugaros. Tirionui atrodė, kad net arkliai iš jo žvengia. Norėdamas išvengti gultuvių ritualo, jis rizikavo savo kailiu tikėdamasis, jog tai, kas vyks miegamajame, tarp jo sienų ir liks, bet ta viltis labai greitai sudužo. Arba Sansa buvo tokia paika, kad viską išsipasakojo kuriai nors iš tarnaičių, — o juk visos jos buvo Sersėjos šnipės, — arba kalti buvo Veirio paukštukai.
Kita vertus, koks skirtumas? Iš jo vis tiek visi juokėsi. Vienintelis žmogus Raudonojoje pilyje, kuriam jo santuoka nekėlė juoko, rodos, buvo jo ledi žmona.
Su kiekviena diena Sansa vis labiau sielvartavo. Tirionas mielai būtų pralaužęs jos kuklumo skydą ir ją paguodęs, bet iš to nebūtų buvę nieko gero. Kad ir ką būtų sakęs, Sansos akyse jis nebūtų tapęs gražesnis. Arba ne toks panašus į Lanisterius. Ši žmona jam buvo duota visam likusiam gyvenimui ir ji Tiriono nekentė.
Jųdviejų naktys bendroje, didžiulėje santuokinėje lovoje taip pat buvo nesibaigianti kankynė. Tirionas daugiau negalėjo miegoti nuogas, kaip buvo pratęs. Jo žmona buvo pernelyg gerai išauklėta, kad tartų bent vieną blogą žodį, bet jis negalėjo ištverti pasibjaurėjimo, šmėstelėdavusio jos akyse kaskart, kai pažvelgdavo į jo kūną. Tirionas liepė Sansai taip pat dėvėti naktinius marškinius. Geidžiu jos, suprato jis. Taip, noriu gauti Vinterfelą, bet geidžiu ir jos — nesvarbu, ar ji vaikas, ar moteris. Noriu ją guosti. Noriu girdėti jos juoką. Noriu, kad ateitų pas mane savo valia, kad dalytųsi su manimi savo džiaugsmais, rūpesčiais ir aistra. Tirionas kreivai šyptelėjo. Po galais, noriu būti aukštas kaip Džeimis ir stiprus kaip seras Gregoris Kalnas, tuomet viskas būtų kitaip.