Nejučia jis prisiminė Šają. Tirionas norėjo pats pranešti jai apie savo vedybas, tad vestuvių išvakarėse liepė Veiriui atvesti merginą pas jį. Jiedu vėl susitiko eunucho kambariuose, ir kai Šaja ėmė varstyti jo odinukės raištelius, Tirionas sučiupo ją už riešo ir atstūmė.
— Palauk, — tarė. — Turiu tau kai ką pasakyti. Rytoj privalau vesti…
— …Sansą Stark. Žinau.
Akimirką jis neteko žado. Kol kas to nežinojo net Sansa.
— Iš kur? Veiris pasakė?
— Lydėdama Lolisę į septą nugirdau pažą pasakojant tai serui Taladui. O jis sužinojo iš tarnaitės, kuri girdėjo sero Kevano pokalbį su tavo tėvu. — Ištraukusi riešą iš jo gniaužtų, Šaja nusivilko per galvą suknią. Po suknia ji kaip visada nieko nevilkėjo. — Man tai nė motais. Ji tik mergaičiukė. Parūpinsi jai didelį pilvą ir grįši pas mane.
Giliai širdyje Tirionas vylėsi, kad Šaja nebus tokia abejinga. Vyleisi, niūriai pasišaipė iš savęs jis, o dabar sužinojai tiesą. Išskyrus Šają, niekas daugiau tavęs nemylės.
Purvinoji gatvė buvo prisigrūdusi žmonių, bet kareiviai ir miestiečiai prasiskyrė ir leido prajoti Kipšui ir jo palydai. Arkliams prie kojų malėsi vaikai įdubusiomis akimis: vieni žvelgė ir maldavo nebyliai, o kiti prašė išmaldos laidydami gerkles. Tirionas pasėmė iš kapšo didelę saują variokų ir švystelėjo į orą, o vaikai, stumdydamiesi ir rėkaudami, puolė jų rinkti. Tie, kuriems pasiseks, šiandien galės nusipirkti kriaukšlį sužiedėjusios duonos. Turguje jis dar niekada nebuvo matęs tiek daug žmonių, ir nors Taireliai nuolat gabeno maistą, jo kainos buvo nežmoniškai aukštos. Šeši variokai už melioną, sidabrinis elnias už bušelį kviečių, drakonas už pusę jaučio skerdenos arba šešis liesus paršiukus. Ir vis dėlto pirkėjų netrūko. Aplink kiekvieną vežimą ir prekystalį būriavosi sulysę vyrai ir išsekusios moterys, o kiti, dar liesesni ir dar labiau išsekę, niūriai žvelgė į turgaus aikštę stovėdami į ją vedančių gatvelių prieigose.
— Čionai, — jiems pasiekus Kablį pasakė Bronas. — Jei vis dar neapsigalvojai…
— Ne, neapsigalvojau.
Jiedviem būtų buvę patogiau pasakyti, kad joja pasižvalgyti po namais apstatytą upės pakrantę, bet šiandien Tirionas turėjo kitą tikslą. Šis reikalas neteikė jam malonumo, bet jį reikėjo sutvarkyti. Jie pasuko tolyn nuo Aukštosios Eigono kalvos į mažesnių gatvelių labirintą, besidriekiantį Visenijos kalvos papėdėje. Pirmas jojo Bronas. Porą kartų Tirionas žvilgtelėjo per petį pasižiūrėti, ar jų kas nors neseka, bet nepamatė nieko įtartino, tik įprastą žmonių minią: arklį pliekiantį vežėją, senę, per langą pilančią gatvėn naktipuodį, du lazdomis besikaunančius berniūkščius, tris auksinius apsiaustus, besivarančius belaisvį… jie visi atrodė niekuo dėti, ir vis dėlto bet kuris galėjo Tirioną įduoti. Veirio žmonių buvo visur.
Jie pasuko už vieno kampo, paskui už kito ir jojo toliau, lėtai skindamiesi kelią per spūstį moterų, susirinkusių prie šulinio. Bronas nuvedė Tirioną vingiuota gatvele, paskui skersgatviu ir per sudaužytą arką. Trumpindami kelią, jiedu perjojo per sudegusio namo griuvėsius ir arkliai žingine priėjo nestačius akmeninius laiptus. Pastatai čia glaudėsi vienas prie kito ir atrodė skurdūs. Bronas stabtelėjo prie kreivo skersgatvio, per siauro šalia vienas kito joti dviem raiteliams.
— Čia yra dvi šakos, o tada — aklagatvis. Ta lindynė — paskutinio pastato rūsyje.
Tirionas nulipo nuo arklio.
— Žiūrėk, kad, kol grįšiu, niekas nei įeitų, nei išeitų. Aš ilgai netruksiu.
Jis kyštelėjo ranką po apsiaustu norėdamas pasitikrinti, ar slaptoje kišenėje tebeturi auksą. Trisdešimt drakonų. Tokiam žmogui kaip jis tai dideli pinigai. Ir Tirionas, norėdamas kuo greičiau sutvarkyti šį reikalą, sparčiai nukrypavo gatvele.
Vyno rūsys buvo nepaprastai slogi vieta, — tamsi ir drėgna, balkšvomis nuo salietros sienomis ir tokiomis žemomis lubomis, jog Bronui būtų tekę pasilenkti, kad neprasiskeltų galvos į sijas. Tirionas Lanisteris tokio nepatogumo nepatyrė. Tokiu metu priekinė patalpa buvo tuščia, tik ant aukštos kėdės prie paprasto lentinio baro sėdėjo moteris apsiblaususiomis akimis. Ji padavė Tirionui taurę rūgštaus vyno ir tarė:
— Ten, gale.
Galiniame kambaryje buvo dar tamsiau. Ant žemo stalelio šalia vyno ąsočio siauru kakleliu degė žvakė. Prie stalo sėdintis vyras tikrai neatrodė pavojingas; jis buvo žemo ūgio, — nors Tirionui visi vyrai atrodė aukšti, — rudais retėjančiais plaukais, įraudusiais skruostais ir pilvuku, į kurį buvo įsispaudusios kaulinės jo elnenos odinukės sagos. Švelniose rankose jis laikė medinę dvylikos stygų arfą — ginklą, gerokai pavojingesnį už ilgąjį kalaviją.
Tirionas atsisėdo priešais jį.
— Simonai Sidabrabalsi…
Vyras nulenkė galvą. Jo viršugalvis buvo plikas.
— Milorde karaliaus ranka, — tarė jis.
— Tu mane su kai kuo painioji. Mano tėvas yra karaliaus ranka. O aš… bijau, kad jau net ne pirštas…
— Neabejoju, kad vėl iškilsi. Toks vyras kaip tu tikrai iškils. Mano mieloji ledi Šaja pasakojo, jog ką tik vedei. Ak, jei būtum pasikvietęs mane anksčiau! Man būtų buvusi didelė garbė dainuoti tavo vestuvių pokylyje.
— Ko jau ko, o dar daugiau dainų mano žmonai tikrai nereikia, — atsakė Tirionas. — O jei kalbėsime apie Šają… abu žinome, kad ji ne ledi, be to, būčiau dėkingas, jei daugiau niekada garsiai netartum jos vardo.
— Kaip ranka įsakys… — tarė Simonas.
Kai pastaruoju metu Tirionas matydavo šį vyrą, pakakdavo vieno griežto žodžio ir jį išpildavo prakaitas, bet dabar dainius, rodos, įgavo drąsos. Greičiausiai pasisėmė jos iš vyno ąsočio. O galbūt dėl tokio dainiaus įžūlumo buvo kaltas pats Tirionas? Aš jam grasinau, bet grasinimų niekada neįvykdžiau, tad dabar jis mano, kad esu bedantis. Tirionas atsiduso.
— Girdėjau šnekant, kad esi labai talentingas dainius.
— Esi labai malonus, kad taip sakai, milorde.
Tirionas jam nusišypsojo.
— Manau, jau pats laikas, kad tavo dainos imtų skambėti laisvuosiuose miestuose. Bravose, Pentose ir Lyse žmonės dievina dainas, o dainiams, kurie jiems patinka, ir monetų nešykšti. — Jis išgėrė gurkšnelį vyno. Vynas buvo šlykštaus skonio, bet stiprus. — Geriausia būtų aplankyti visus devynis miestus. Juk nenorėtum atimti kam nors džiaugsmo išgirsti tave dainuojant, tiesa? Metų, praleistų kiekviename mieste, turėtų pakakti. — Tirionas kyštelėjo ranką po apsiaustu, kur buvo paslėptas auksas. — Kadangi uostas uždarytas, kad įliptum į laivą, tau teks traukti į Prieblandos Slėnį, bet mano žmogus, Bronas, ras tau arklį, o man bus garbė, jei leisi sumokėti už kelionę…
— Bet milorde, — paprieštaravo vyras, — tu dar niekada negirdėjai manęs dainuojant. Prašyčiau valandėlę pasiklausyti. — Jis pirštais mitriai perbraukė arfos stygas ir rūsį pripildė švelnūs muzikos garsai. Tada Simonas uždainavo: