— Moku ir daugiau dainų, — staiga liovęsis dainuoti tarė jis. — Ak, moku jų daugybę. Manau, gražiausias yra priedainis. „Nes aukso rankos visada šaltos, o moters rankos šiltos…“
— Pakaks. — Tirionas ištraukė ranką iš po apsiausto. Tuščią. — Šios dainos daugiau nenoriu girdėti. Niekada.
— Šit kaip? — Simonas Sidabrabalsis padėjo arfą ir gurkštelėjo vyno. — Gaila. Kita vertus, kaip sakydavo senasis mano mokytojas, mokęs mane dainuoti, kiekvienam vyrui sava daina. Gal kitiems mano melodija patiks labiau. Kad ir karalienei. Arba tavo lordui tėvui.
Tirionas pasitrynė randą virš nosies ir pasakė:
— Mano tėvas neturi laiko klausytis dainų, o mano sesuo nėra tokia dosni, kaip daugelis mano. Išmintingas vyras daugiau laimėtų tylėdamas, o ne dainuodamas.
Jo žodžiai buvo tokie tiesūs, kad aiškiau ir būti negalėjo.
Simonas užuominą, rodos, suprato akimirksniu.
— Mano prašoma kaina tau pasirodys kukli, milorde.
— Gerai, kad pasakei. — Tirionas išsigando, kad dainius paprašys kai ko daugiau nei trisdešimties auksinių drakonų.
— Per karaliaus Džofrio vestuvių pokylį, — tarė vyras, — vyks dainių varžytuvės.
— Ir žonglierių, ir juokdarių, be to, bus šokančių lokių.
— Tik vienas šokantis lokys, milorde, — patikslino jį Simonas, kuris — tai buvo akivaizdu — Sersėjos rengiamose šventėse dalyvaudavo mieliau nei Tirionas. — Bet dainiai bus septyni. Galeonas Kujietis, Betanė Gražiapirštė, Eimonas Kosteinas, Alarikas Eizenietis, Arfininkas Hamišas, Kolijas Kvajanis ir Orlandas iš Senmiesčio varžysis dėl septynstygės paauksuotos liutnios. Nežinia, kodėl, bet vienas iš jų visų mokytojų kvietimo taip ir negavo.
— Leisk man spėti, kas jis. Simonas Sidabrabalsis?
Simonas kukliai šyptelėjo.
— Ir karaliui, ir visam dvarui esu pasiruošęs įrodyti, kad giriuosi ne tuščiai. Hamišas senas ir dažnai pamiršta, apie ką dainuoja. O jau Kolijas su tuo savo juokingu tirošietišku akcentu! Jei suprasi vieną žodį iš trijų, gali manyti, kad tau labai pasisekė…
— Vestuvių puotą rengia mano miela sesuo. Net jei gaučiau tau kvietimą, tai gali atrodyti truputį keista. Septynios Karalystės, septynios priesaikos, septynios dvikovos, septyniasdešimt septyni valgiai, bet… aštuoni dainiai! Ką pamanys aukštasis septonas?
— Tu man neatrodai esąs didžiai dievobaimingas, milorde.
— Ne dievų baimė čia svarbiausia. Turi būti laikomasi tam tikrų ritualų.
Simonas išgėrė dar gurkšnelį vyno.
— Matai… Dainiaus gyvenimas yra kupinas pavojų. Mes dainuojame aludėse ir vyno rūsiuose, o mūsų klausosi maištingi girtuokliai. Jei vienam iš septynių tavo sesers dainių nutiktų kokia nelaimė, tikiuosi, prisiminsi mane ir pasiūlysi, kad užimčiau jo vietą.
Labai patenkintas savimi dainius droviai šyptelėjo.
— Žinoma, šeši dainiai būtų bloga lemiantis ženklas, kaip ir aštuoni. Pasidomėsiu, kokia Sersėjos išrinktų septynių dainių sveikata. Jei kuris nors iš jų susirgtų, mano žmogus, Bronas, tave susiras.
— Puiku, milorde. — Simonas tikriausiai nebūtų daugiau nieko prašęs, bet, paakintas tokios netikėtos sėkmės, pridūrė: — Turiu dainuoti karaliaus Džofrio vestuvių vakarą. Jei taip nutiktų, kad būčiau pakviestas į dvarą, būtinai padainuočiau karaliui pačius geriausius savo kūrinius, dainas, kurias dainavau daugybę kartų ir kurios jam tikrai patiks. Bet jei man tektų ir toliau dainuoti nykiame vyno rūsyje… ką gi, tai būtų puiki proga užtraukti naujausią savo dainą. „Nes aukso rankos visada šaltos, o moters rankos šiltos…“
— To neprireiks, — patikino jį Tirionas. — Duodu tau Lanisterio žodį, kad netrukus Bronas atjos tavęs pasiimti.
— Puiku, milorde.
Ir plinkantis pilvotas dainius vėl paėmė į rankas arfą.
Bronas saugojo arklius ir laukė skersgatvio gale. Jis padėjo Tirionui įlipti į balną.
— Kada turėsiu palydėti tą žmogų į Prieblandos Slėnį?
— To neprireiks. — Tirionas apsuko arklį. — Duok jam tris dienas, o tada pranešk, kad Arfininkas Hamišas susilaužė ranką. Pasakyk, kad taip apsirengęs jokiu būdu negali vykti į dvarą, todėl jam tuoj pat reikia naujų drabužių. Ir jis noriai su tavimi eis. — Kipšas vyptelėjo. — Suprantu, kad tikriausiai norėsi jo liežuvio, nes jis sidabrinis. Bet jo lavono niekas ir niekada neturi rasti.
Bronas kreivai šyptelėjo.
— Blusyne yra tokia smuklė, kurioje svečiai vaišinami gardžiais, ant atviros ugnies keptais kepsniais. Girdėjau, kad mėsai smuklės šeimininkai nėra išrankūs…
— Žiūrėk, kad niekada neičiau ten valgyti.
Tirionas kulnais paragino arklį. Jis norėjo išsimaudyti — ir kuo karštesniame vandenyje, tuo geriau.
Tačiau jam nebuvo lemta patirti net šio kuklaus malonumo; vos įžengė į savo kambarius, tuoj prisistatė Podrikas Peinas ir pranešė, kad Tirionas kviečiamas į Rankos bokštą.
— Jo šviesybė nori tave matyti. Karaliaus ranka. Lordas Taivinas.
— Prisimenu, kad jis ranka, Podai, — atsakė Tirionas. — Praradau nosį, bet ne smegenis.
Bronas nusijuokė.
— Tik dabar nenukąsk vaikinui galvos.
— O kodėl ne? Galva jis niekada nesinaudoja.
Tirionas ėmė svarstyti, ką šį kartą padarė. Tiksliau, ką padariau ne taip. Jei jį kviečiasi lordas Taivinas, tai malonaus pašnekesio nėra ko tikėtis; tėvas niekada neliepdavo pakviesti sūnaus tik tam, kad drauge pavalgytų arba išgertų taurę vyno.
Po kelių minučių įžengęs į saulėtąją lordo tėvo menę, jis išgirdo sakant:
— …vyšnios medžio makštys, aptaisytos raudona oda ir papuoštos eile auksinių liūto galvos smeigių. Akims turbūt geriausiai tiktų granatai…
— Rubinai, — pareiškė lordas Taivinas. — Granatams trūksta spindesio.
Tirionas garsiai krenkštelėjo.
— Milorde… Kvietei mane?
Tėvas pažvelgė į Tirioną.
— Kviečiau. Ateik ir pažiūrėk… — Ant juos skiriančio stalo gulėjo tumulas vaškuotės, o lordas Taivinas rankoje laikė ilgąjį kalaviją. — Vestuvinė dovana Džofriui, — paaiškino jis Tirionui. — Kai lordas Taivinas pakreipė kalaviją, norėdamas apžiūrėti ašmenis, nuo šviesos, krintančios pro rombo formos langus, kalavijo geležtė sutvisko juodai ir raudonai, o rankenos buožė ir rankos apsauga blykstelėjo aukso spalva. — Girdėdamas tas kvailas šnekas apie Stanį ir jo magišką kalaviją, pamaniau, kad geriausia būtų ir Džofriui padovanoti kokį nors nepaprastą ginklą. Karaliaus ir kalavijas turi būti karališkas.
— Džofriui šis kalavijas gerokai per didelis, — pasakė Tirionas.
— Jis dar sutvirtės ir prie ginklo pripras. Štai, pakilnok. — Ir, atsukęs rankeną, jis padavė ginklą Tirionui.
Kalavijas buvo gerokai lengvesnis, nei Kipšas tikėjosi. Laikydamas jį ir sukdamas netrukus suprato, kodėl. Tik viena metalo rūšis galėjo būti taip plonai iškalta ir tikti kovai, be to, tų klostelių, liudijančių, kad plienas daugybę kartų buvo lenktas ir kaltas, su nieku kitu negalėjai supainioti.