— Valyrijos plienas!
— Taip, — labai patenkintas savimi patvirtino lordas Taivinas.
Galų gale, tėve… Valyrijos plieno kalavijai buvo retenybė ir kainavo brangiai, nors pasaulyje jų buvo tūkstančiai, — apie du šimtus jų tikriausiai buvo galima rasti vien Septyniose Karalystėse. Jo tėvą visada erzino tai, kad nė vienas šių ginklų nepriklauso Lanisterių giminei. Senasis Uolos karalius tokį kalaviją turėjo, bet didysis kalavijas Garsus Šauksmas prapuolė, kai antrasis karalius Tomenas, pasiėmęs jį, iškeliavo į Valyriją ieškoti savo juokdario. Jis niekada nebegrįžo; kaip ir dėdė Geris — jauniausias iš jo tėvo brolių ir didžiausias nutrūktgalvis, maždaug prieš aštuonerius metus išsiruošęs ieškoti prarasto kalavijo.
Bent tris kartus lordas Taivinas siūlė mažesnėms nuskurdusioms giminėms nupirkti iš jų valyriškuosius kalavijus, bet jo siūlymai kaskart buvo ryžtingai atmetami. Įtaką praradę lordai Lanisterio paprašyti mielai būtų išsiskyrę su savo dukterimis, bet senuosius giminės kalavijus jie labai brangino.
Tirionui buvo smalsu, iš kur tėvas gavo metalo šiam kalavijui. Vienas kitas ginklininkas gebėjo perkalti senąjį Valyrijos plieną, bet jo gaminimo paslaptis žuvo kartu su senąja Valyrija, užklupta Likimo prakeiksmo.
— Keistos spalvos, — tarė jis, kraipydamas saulės apšviestą ginklą. Paprastai Valyrijos plienas būdavo taip tamsiai pilkas, kad atrodydavo juodas; tamsi atrodė ir šio kalavijo geležtė. Bet, sulydžius kelis metalo sluoksnius, buvo matyti ne tik tamsiai pilka, bet ir tamsiai raudona spalva. Šie du atspalviai mainėsi vienas su kitu nesiliesdami, kiekviena gija atrodė atskira, jos skalavo plieno krantą nelyginant nakties ir kraujo bangos. — Kaip išgavai tokį margumą? Nieko panašaus nesu matęs.
— Ir aš ne, milorde, — atsakė ginklininkas. — Pripažįstu, ne tokių spalvų norėjau ir nežinau, ar man pavyktų vėl jas išgauti. Tavo lordas tėvas liepė įdėti skaisčiai raudonos jūsų giminės spalvos — kaip tik tokį atspalvį ir įliejau į metalą. Bet Valyrijos plienas aikštingas. Sakoma, kad tie seni kalavijai nieko nepamiršta ir taip lengvai nesikeičia. Ėmiausi visų man žinomų gudrybių ir daug kartų šviesinau raudoną spalvą, bet ji vis tiek patamsėdavo, — geležtė tą šviesumą tarsi sugerdavo. Be to, kaip matai, kai kurios klostės raudonos spalvos apskritai nepriėmė. Jei milordai Lanisteriai nepatenkinti, aš, žinoma, mėginsiu kalaviją perdirbti tiek kartų, kiek pageidausite, bet…
— Nereikia, — papurtė galvą lordas Taivinas. — Bus gerai.
— Skaisčiai raudonas kalavijas tikriausiai gražiai spindėtų saulėje, bet, tiesą sakant, šios spalvos man labiau patinka, — tarė Tirionas. — Jos tokios gražios ir grėsmingos… Tokių spalvų geležtė išskirtinė. Manau, kad visame pasaulyje nėra kito tokio kalavijo.
— Dar vienas yra.
Ginklininkas pasilenkė prie stalo ir iš vaškuotės išvyniojo dar vieną ilgąjį kalaviją.
Tirionas padėjo Džofrio kalaviją ir paėmė kitą. Tie du ginklai buvo labai panašūs, — gal ir ne dvyniai, bet tikrai artimi pusbroliai. Antrasis kalavijas buvo storesnis ir sunkesnis, puse colio platesne ir trimis coliais ilgesne geležte, tačiau abu ginklai buvo panašūs dailiu kontūru ir savotiška spalva — kraujo ir nakties bangelėmis. Nuo antrojo kalavijo rankenos per visą geležtę ėjo trys giliai išgraviruoti grioveliai; karaliaus kalavijas tokius turėjo tik du. Džofo kalavijo rankena buvo gerokai įmantriau išpuošta, rankos apsauga buvo liūto letenos su rubinais nusagstytais ir išleistais nagais, bet abiejų kalavijų rankenos buvo apmuštos raudona paminkštinta oda, o rankenų buožės — auksinės liūtų galvos.
— Nuostabu. — Net nepatyrusiose Tiriono rankose kalavijo geležtė, rodos, atgijo. — Dar niekada nesu jautęs tokio smagumo.
— Jis skirtas mano sūnui.
Nereikia nė klausti, kuriam. Svarstydamas, ar Robas Starkas leis jo broliui gyventi taip ilgai, kad šis spėtų paimti ginklą į rankas, Tirionas padėjo Džeimio kalaviją ant stalo šalia Džofrio. Akivaizdu, kad mūsų tėvas tuo tikras, antraip kam būtų liepęs kaldinti antrą kalaviją?
— Puikiai padirbėjai, meistre Motai, — tarė lordas Taivinas ginklininkui. — Mano valdytojas tau atsilygins. Ir nepamiršk papuošti makštų rubinais.
— Nepamiršiu, milorde. Tu labai dosnus. — Vyras suvyniojo ginklus į vaškuotę, pasispaudė ryšulį po pažastimi ir priklaupė. — Man garbė tarnauti karaliaus rankai. Atnešiu tuos kalavijus vestuvių išvakarėse.
— Taip ir padaryk.
Kai sargybiniai išlydėjo ginklininką, Tirionas užsiropštė ant kėdės.
— Taigi… Kalavijas Džofui, kalavijas Džeimiui, o neūžauga negavo net kuklaus durklo? Kodėl, tėve?
— Plieno pakako tik dviem geležtėms, ne trims. Jei tau reikia durklo, pasiimk kurį nors iš ginklinės. Robertas mirdamas paliko jų bent šimtą. Vestuvių proga Gerionas įteikė jam paauksuotą durklą su dramblio kaulo rankena ir safyrais inkrustuota buože ir bent pusė į dvarą atvykusių pasiuntinių mėgino pelnyti malonę dovanodami jo malonybei brangakmeniais puoštus peilius ir sidabru inkrustuotus kalavijus.
Tirionas šyptelėjo ir tarė:
— Būtų labiau jį pradžiuginę, jei būtų atvedę jam savo dukteris.
— Neabejoju. Jis naudojosi vien medžiokliniu peiliu, kurį dar vaikystėje buvo gavęs iš Jono Arino. — Lordas Taivinas mostelėjo leisdamas suprasti, kad nenori daugiau kalbėti nei apie karalių Robertą, nei apie jo peilius. — Ką matei prie upės?
— Purvyną, — atsakė Tirionas, — ir kelis lavonus, kurių niekas nepasivargino palaidoti. Prieš vėl atidarant uostą, reikia išvalyti Juodųjų Vandenų dugną, sudaužyti nuskendusius laivus arba juos ištraukti. Tris ketvirtadalius krantinėje stovinčių namų reikia taisyti, o kai kuriuos — griauti ir jų vietoje statyti naujus. Iš žuvų turgaus nieko neliko, o Upės vartus ir Karaliaus vartus suskaldė Stanio taranas — juos reikia pakeisti. Net šiurpas nukrečia pagalvojus, kiek visa tai kainuos.
Jei tavo šūdas auksinis, tėve, tai geriau susirask išvietę ir pradėk darbuotis, norėjo pridurti jis, bet apsigalvojo.
— Rasi tiek aukso, kiek reikės.
— Šit kaip? Tik… kur? Jau sakiau tau, kad iždas tuščias. Dar neatsiskaitėme nei su alchemikais už sukeltą gaisrą, nei su kalviais už mano grandinę, be to, Sersėja maldauja padengti pusę Džofo vestuvių išlaidų — sumokėti už septyniasdešimt septynis prakeiktus valgius, tūkstantį svečių, už pyragą su įkeptais balandžiais, už dainius, žonglierius…
— Ta prabanga mums naudinga. Visai karalystei turime parodyti Kasterlių Uolos galią ir turtus.
— Tai gal Kasterlių Uola tegul už viską ir moka?
— Kodėl? Mačiau Mažojo Piršto ataskaitas. Karaliaus pajamos dabar dešimt kartų didesnės, nei buvo valdant Eiriui.
— Išlaidos taip pat. Robertas negailėjo nei monetų, nei savo koto. Mažasis Pirštas daug skolinosi. Taip pat ir iš tavęs. Taip, karaliaus pajamos įspūdingos, bet jų vos pakanka Mažojo Piršto paimtų paskolų palūkanoms sumokėti. O gal nurašysi sosto skolą Lanisterių giminei?
— Nebūk juokingas.
— Tuomet gal pakaks ir septynių valgių? Ir trijų šimtų svečių vietoj tūkstančio. Jei teisingai suprantu, santuoka bus tokia pat tikra ir be šokančio lokio?
— Taireliai pamanys, kad mes šykštuoliai. Iškelsime vestuves ir atstatysime miesto dalį prie upės. Jei negebi visko apmokėti, taip ir sakyk, rasiu iždininką, kuris gebės.
Gėdos po tokio trumpo laiko būti atstatydintam Tirionas nebūtų galėjęs ištverti.