— Rasiu tau monetų.
— Žinoma, kad rasi, — pritariamai linktelėjo tėvas, — o beieškodamas pažiūrėk, gal rasi kelią ir į savo žmonos lovą.
Vadinasi, kalbos jau pasiekė ir jo ausis…
— Ačiū, jau radau. Tai tas baldas tarp lango ir židinio, jis su aksominiu baldakimu ir čiužiniu, prikimštu žąsų pūkų.
— Malonu girdėti, kad žinai, kur lova. Tad dabar gal būtų pats laikas susipažinti ir su moterimi, kuri toje lovoje kartu su tavim miega?
Moterimi? Turbūt turėjai omenyje mergaitę.
— Ar Voras šnipštelėjo tau į ausį šią žinią, ar turėčiau už tai padėkoti savo mielai sesutei? — Turint omenyje tai, kas dėjosi po Sersėjos antklodėmis, galėjai pagrįstai tikėtis, kad jai pakaks padorumo nekišti nosies ne į savo reikalus. — Pasakyk man, kodėl visos Sansos tarnaitės yra Sersėjos statytinės? Man jau nusibodo būti šnipinėjamam savo kambariuose.
— Jei tau nepatinka žmonos tarnaitės, išvaryk jas ir pasisamdyk patinkamesnes. Tai tavo teisė. Man neramu ne dėl tarnaičių, o dėl tavo žmonos nekaltybės. Tas… švelnumas mane glumina. Sugulti su kekšėmis tau, rodos, nieko nereiškia. Ar Starkų mergaitė kitokia?
— Po galais, kodėl tau taip svarbu, kur kaišioju kotą? — paklausė Tirionas. — Sansa dar per jauna.
— Ji pakankamo amžiaus, kad žuvus jos broliui taptų Vinterfelo ledi. Atimk jai nekaltybę ir tavo pretenzijos į šiaurę bus gerokai solidesnės. Pasistenk, kad ji pastotų, ir laimikis, galima sakyti, tau garantuotas. Ar turėčiau priminti, kad santuoką, kuri faktiškai nebuvo sutvirtinta, galima panaikinti?
— Tai gali padaryti aukštasis septonas arba Tikėjimo taryba. Mūsų dabartinis aukštasis septonas — kaip dresuotas ruonis: viauksi, kai gauna įsakymą. Jau greičiau mano santuoką panaikins Mėnuliukas, o ne jis.
— Gal man tikrai reikėjo ištekinti Sansą Stark už Mėnuliuko… Jis bent jau būtų žinojęs, ką su ja veikti.
Tirionas pirštais stipriai suspaudė krėslo ranktūrius.
— Apie žmonos nekaltybę jau išgirdau viską, ką norėjau išgirsti. Bet kodėl mes kalbamės tik apie mano santuoką, bet negirdžiu nė žodžio apie būsimas sesers vestuves? Jei gerai prisimenu…
Lordas Taivinas neleido sūnui baigti minties.
— Meisas Tairelis atmetė mano siūlymą ištekinti Sersėją už jo įpėdinio Vilo.
— Atstūmė mūsų mieląją Sersėją? — Tai išgirdus Tiriono nuotaika kaipmat pasitaisė.
— Kai pirmą kartą užsiminiau jam apie vedybas, rodos, lordas Tairelis buvo linkęs joms pritarti, — pasakė tėvas. — Bet kitą dieną viskas pasikeitė. Tai tos senės darbas. Ji sūnui turi didžiulę įtaką. Veiris tvirtina, kad ji lordui Taireliui pasakiusi, girdi, tavo sesuo brangiam vienakojui jos vaikaičiui per sena ir per daug… naudota.
— Sersėjai ši žinia turėjo patikti, — nusijuokė Tirionas.
Lordas Taivinas šaltai nuvėrė jį akimis.
— Ji nieko nežino. Ir nesužinos. Mums visiems bus geriau, jei atrodys, kad šio siūlymo nė nebuvo. Žiūrėk, nepamiršk to, Tirionai. Tokio siūlymo niekada nebuvo.
— Kokio siūlymo? — Tirionas nujautė, kad neigiamo savo atsakymo lordas Tairelis dar pasigailės.
— Tavo sesuo ištekės. Tik dar nežinia, už ko. Man kilo pora minčių… — Jam nespėjus jų išdėstyti, kažkas pasibeldė į duris, sargybinis kyštelėjo galvą vidun ir pranešė, kad atėjo didysis meisteris Paiselis. — Kviesk, — mostelėjo lordas Taivinas.
Paiselis įtipeno ramsčiuodamasis lazda ir stabtelėjęs nužvelgė Tirioną itin nedraugiškai. Jo barzda, anksčiau žila ir vešli, o vėliau kažkodėl nuskusta, atžėlė reta, kuokštuota ir po smakru buvo matyti karančios bjaurios pažiūrėti rausvos odos klostės.
— Milorde ranka… — prabilo senis ir nusilenkė taip žemai, kad vos išsilaikė nepargriuvęs, — iš Juodosios pilies atskrido dar vienas varnas. Gal galėtume pasišnekėti akis į akį?
— Nėra reikalo. — Lordas Taivinas mostu pakvietė didįjį meisterį Paiselį sėstis. — Tirionas gali pasilikti.
O, šit kaip? Jis pasitrynė nosį ir laukė.
Paiselis krenkštelėjo, kelis kartus kostelėjo ir sučepsėjo.
— Laiškas nuo to paties Bouveno Maršo, kaip ir ankstesnis. Nuo pilies komendanto. Jis rašo, kad lordas Mormontas pranešęs, jog tyržmogiai didžiulėmis pajėgomis traukia į pietus.
— Žemėse už Sienos jų negali būti labai daug, — tvirtai pareiškė lordas Taivinas. — Šis įspėjimas — jokia naujiena.
— Vis dėlto pastarajame laiške yra kai kas nauja, milorde. Mormontas atsiuntė varną iš Vaiduoklių miško, jis praneša, kad buvo užpultas. Pastaruoju metu grįžo ir daugiau varnų, tik be laiškų. Bouvenas Maršas baiminasi, kad lordas Mormontas ir visi jo vyrai išžudyti.
Tirionas mėgo senąjį Džeorą Mormontą, jo stačiokišką būdą ir kalbantį paukštį.
— Ar tas nuogąstavimas pasitvirtino? — paklausė jis.
— Ne, — pripažino Paiselis, — bet nė vienas iš Mormonto vyrų kol kas negrįžo. Maršas baiminasi, kad tyržmogiai bus juos išžudę ir kad netrukus gali būti puolama Siena. — Pagrabinėjęs savo drabužio kišenes, jis išsitraukė pergamento skiautę. — Štai laiškas, milorde, nuolankus prašymas visiems penkiems karaliams. Jis nori gauti kuo daugiau vyrų, tiek, kiek galime jam nusiųsti.
— Penkiems karaliams? — Tiriono tėvas suirzo. — Vesterose yra tik vienas karalius. Jei tie kvailiai juodais drabužiais nori, kad jo malonybė jais rūpintųsi, turėtų tai prisiminti. Atsakyme parašyk, kad Renlis miręs, o visi kiti — išdavikai ir apsišaukėliai.
— Žinoma, jiems bus malonu tai išgirsti. Siena — kitame pasaulio krašte ir žinios juos dažniausiai pasiekia vėlai. — Paiselis energingai palinksėjo galvą. — O ką man pasakyti Maršui dėl vyrų, kurių jis maldauja atsiųsti? Gal sušaukime tarybą…
— Nėra reikalo. Nakties sargyba — tai vagių, žudikų ir nesantuokinių prasčiokų gauja, tačiau, manau, jie galėtų įrodyti tokie nesantys, jei išmoktų tinkamos drausmės. Jei Mormontas tikrai žuvęs, juodieji broliai turi išsirinkti naują lordą vadą.
Paiselis klastingai žvilgtelėjo į Tirioną.
— Nuostabus sumanymas, milorde. Žinau, kas galėtų tikti. Janas Slintas.
Tirionui ši mintis visai nepatiko.
— Juodieji broliai patys renka sau vadą, — priminė jis Paiseliui ir tėvui. — Lordas Slintas prie Sienos visai neseniai. Žinau, nes pats jį ten pasiunčiau. Kodėl, numoję ranka į gerą dešimtį vyresnių vyrų, jie turėtų išsirinkti būtent jį?
— Todėl, — atsakė jam tėvas, aiškiai leisdamas suprasti, kad Tirionas yra visiškas neišmanėlis, — kad jei nebalsuos, kaip jiems liepta, jų Siena ištirps anksčiau, nei prie jos pasirodys pastiprinimas.
Taip, tai jiems galėtų pavykti.
Tirionas pasilenkė į priekį.
— Janas Slintas — netinkamas žmogus, tėve. Mums būtų geriau, jei lordu vadu taptų dabartinis Šešėlių bokšto vadas. Arba Rytų sargybos prie jūros.
— Šešėlių bokštui vadovauja Molisteris iš Sigardo. O Rytų sargybos vadas — geležinis. — Iš lordo Taivino tono buvo visiškai aišku, kad nė vienas iš šių vyrų jam netinka.
— Janas Slintas — mėsininko sūnus, — primygtinai priminė Tirionas tėvui. — Pats man sakei…
— Puikiai pamenu, ką sakiau. Bet Juodoji pilis — ne Harenholas. Nakties sargyba karaliaus tarybai nepriklauso. Kiekvienam įrankiui savas tikslas, o kiekvienam tikslui — savas įrankis.
Tirionas ne juokais supyko.
— Lordas Slintas — tik garsiai žvangantys tušti šarvai, jis parsiduoda tam, kas pasiūlo daugiausia.