— Manau, tai yra jo pranašumas. Kas gi pasiūlys daugiau už mus? — Lordas Taivinas vėl kreipėsi į Paiselį: — Išsiųsk varną. Parašyk, kad karalius Džofris labai nuliūdo sužinojęs apie lordo vado Mormonto mirtį ir apgailestauja, kad dabar, kai aplink šlaistosi tiek maištininkų ir besigviešiančių sosto, atliekamų vyrų neturi. Užsimink, kad užsitikrinus sostą padėtis gali iš esmės pasikeisti… jei tik karalius galės visiškai pasitikėti Nakties sargybos vadovybe. Baigdamas parašyk Maršui, kad jo malonybė siunčia geriausius linkėjimus savo ištikimam draugui ir valdiniui, lordui Janui Slintui.
— Klausau, milorde. — Paiselis vėl linktelėjo raukšlėtą savo galvą. — Parašysiu tai, ką ranka liepė. Su malonumu.
Reikėjo jam nušnioti galvą, o ne barzdą, dingtelėjo Tirionui. O Slintas turėjo išeiti paplaukioti su savo mielu bičiuliu Alaru Dimu. Ką gi, jis bent jau nepakartos tos pačios apmaudžios klaidos su Simonu Sidabrabalsiu. Matai, tėve?! — norėjo sušukti Tirionas. Matai, kaip greitai aš mokausi?!
Semvelis
Palėpėje moteris garsiai šaukdama gimdė, o apačioje, prie ugnies, gulėjo mirštantis vyras. Semvelis Tarlis nebūtų galėjęs pasakyti, kuris iš jų labiau jį baugino.
Jie užklojo vargšą Baneną krūva kailių ir įmetė į laužą daugiau malkų, bet jis vis tiek kartojo: „Man šalta. Maldauju… Man šalta…“ Semas stengėsi jį pamaitinti svogūnų sriuba, bet jis negalėjo nuryti. Kiekvienas pasemtas nuoviro šaukštas varvėjo jam per lūpas ir tekėjo smakru.
— Tas jau miręs. — Krasteris abejingai dėbtelėjo į mirštantį vyrą ir atsikando dešros. — Jei paklaustum manęs, pasakyčiau, kad padarytum jam didesnę paslaugą, jei, užuot kaišiojęs į burną šaukštą, suvarytum peilį į krūtinę.
— Nepamenu, kad būtume klausę. — Milžinas nebuvo nė penkių pėdų ūgio, tikras jo vardas buvo Bedvikas, bet drąsos jam tikrai nestigo. — Žudike, ar prašei Krasterio patarimo?
Išgirdęs šį vardą, Semas susigūžė, bet papurtė galvą. Pasėmęs dar vieną nuoviro šaukštą, pamėgino įkišti jį ligoniui tarp lūpų.
— Maisto ir ugnies, — pridūrė Milžinas, — daugiau nieko tavęs neprašėme. O tu maisto mums šykšti.
— Džiaukis, kad bent malkų negailiu. — Krasteris buvo stambus vyras, o kadangi ir dieną, ir naktį vilkėjo nudriskusius dvokiančius avikailius, atrodė dar stambesnis. Jo nosis buvo plati, suplota, burna gerokai kreiva, be to, jam trūko vienos ausies. Ir nors susitaršę jo plaukai ir susivėlusi barzda jau šviesėjo ir palengva žilo, rankos atrodė raumeningos ir galinčios ne juokais suimti. — Sušėriau jums viską, ką galėjau, bet jūs, varnai, amžinai alkani. Aš dievotas žmogus, kitaip jau būčiau jus išvijęs. Manai, man reikia tokių kaip jis, mirštančių ant mano menės grindų? Manai, man reikia visų jūsų burnų, vyruti? — Tyržmogis nusispjovė. — Varnai. Argi juodas paukštis į žmogaus namus atneša gerą naujieną? Niekada. Niekada.
Pro Baneno burnos kamputį vėl nubėgo šlakelis nuoviro. Semas nuvalė jį savo rankove. Žvalgas buvo atmerkęs akis, bet nieko nematė.
— Man šalta, — labai tyliai pakartojo jis. Meisteris būtų žinojęs, kaip išgelbėti jam gyvybę, bet jie meisterio neturėjo. Prieš devynias dienas Kedžas Baltakis nupjovė Banenui suknežintą koją, — plūstelėjo tiek kraujo ir pūlių, kad Semui pasidarė bloga, — bet kojos buvo pašalinta per mažai ir tai padaryta per vėlai. — Man šalta, — vėl ištarė jis krustelėdamas pabalusias lūpas.
Menėje dvi dešimtys apdriskusių juodųjų brolių sėdėjo ant grindų arba ant grubiai tašytų suolų ir gėrė tą patį skystą svogūnų nuovirą, grauždami sudžiūvusios duonos kriaukšlius. Keli jų iš pirmo žvilgsnio atrodė sužeisti labiau už Baneną. Fornijus jau kelios dienos kliedėjo, o serui Bajamui iš peties sunkėsi gelsvi dvokiantys pūliai. Kai jie paliko Juodąją pilį, Rudasis Bernaras nešėsi kapšus, pilnus Myro ugnies žaizdoms prideginti, garstyčių tepalo, grūstų česnakų, bitkrėslių, aguonų ir visokių gydomųjų žolelių. Net saldžiamiegės, leisdavusios numirti nesikankinant. Bet Rudasis Bernaras žuvo Pirmųjų Žmonių Kumštyje, o paieškoti ir pasiimti meisterio Eimono vaistų niekas taip ir nesusiprotėjo. Vieną kitą vaistingą augalą pažinojo Heikas, bet ir jis buvo dingęs be žinios. Tad rūpintis sužeistaisiais teko likusiems gyviems tarnams, tačiau ir jie ne kažin ką galėjo padaryti. Broliai bent jau išsidžiovino drabužius ir prie ugnies sušilo. Bet jiems reikėtų daugiau maisto.
Visiems jiems reikėjo daugiau maisto. Jau kelios dienos vyrai nepatenkinti bambėjo. Karlas Medinkojis vis kartojo, kad Krasteris turi slaptą maisto podėlį, o netrukus, kai negirdėdavo lordas vadas, jam ėmė antrinti ir Gartas iš Senmiesčio. Semas svarstė, ar nevertėtų gražiai paprašyti daugiau maisto bent jau sužeistiesiems, bet nedrįso. Krasterio žvilgsnis buvo šaltas, nedraugiškas ir kaskart, kai tyržmogis Semą nužvelgdavo, jam imdavo niežtėti rankas, nevalingai gniauždavosi kumščiai. Ar jis žino, kad, kai paskutinį kartą čia buvome, aš šnekėjau su Džile? — svarstė jis. Ar ji jam pasakė, kad žadėjome ją pasiimti? Ar jis dėl to ją sumušė?
— Man šalta, — tarė Banenas. — Prašau… Man šalta…
Nors Krasterio menė buvo šilta ir prirūkusi, Semui ir pačiam buvo šalta. Ir pavargau, aš labai pavargau… Jam reikėjo pamiegoti, bet vos sudėdavo bluostą, susapnuodavo pūgą ir mirusius vyrus juodomis rankomis ir žydromis akimis, nerangiai kėblinančius link jo.
O palėpėje Džilė suklykė taip garsiai, kad tas riksmas aidu nusirito per visą ilgą belangę menę.
— Stumk! — išgirdo jis sakant vieną iš vyresniųjų Krasterio žmonų. — Stipriau. Stipriau. Jei tau taip lengviau — rėk.
Ir gimdyvė suriko — taip garsiai, kad Semas net susiraukė.
Krasteris pasuko galvą ir piktai dėbtelėjo.
— Tų riksmų man jau iki kaklo! — paleido gerklę jis. — Duok jai skudurą, tegul įsikanda, o jei ne, užlipsiu ir ji gaus pajusti mano sunkią ranką.
Semas suprato, kad jis taip ir padarys. Krasteris turėjo devyniolika žmonų, bet, kai paleisdavo į darbą rankas, nė viena nedrįsdavo kištis. Prieš dvi paras, naktį juodieji broliai irgi nesikišo, kai jis mušė vieną iš jaunesnių mergaičių. Suprantama, daug kas murmėjo. „Jis ją užmuš“, — tarė Gartas iš Grynvėjaus, o Karlas Medinkojis nusijuokė ir atitarė: „Jei jis tos mažutės nenori, tegul perleidžia man.“ Juodasis Bernaras tyliai, bet piktai nusikeikė, o Alanas iš Rosbio atsistojo ir išėjo iš menės, kad nereikėtų klausytis riksmų. „Jo namai, jo ir valdžia, — priminė jiems visiems žvalgas Ronelis Harklėjus. — Krasteris — Nakties sargybos bičiulis.“
Bičiulis… — pagalvojo Semas, klausydamasis prislopintų Džilės riksmų. Krasteris buvo žiaurus žmogus, valdė savo žmonas ir dukteris geležine ranka, bet jo pilis vis tiek buvo geidžiamas prieglobstis. „Sušalę varnai, — nusišaipė Krasteris, kai jie vos vilkdami kojas įėjo — tie nedaugelis, kurie atsilaikė prieš pūgą, vaiduoklių puolimą ir baisų šaltį. — Ir toli gražu nebe toks gausus būrys, koks traukė į šiaurę.“ Ir vis dėlto jis užleido jiems savo menę, davė stogą virš galvos, kad galėtų pasislėpti nuo sniego, leido užsikurti ugnį ir išsidžiovinti, o jo žmonos atnešė broliams po taurę karšto vyno pilvams sušildyti. „Prakeikti varnai“, — vadino juos Krasteris, ir vis dėlto maitino, nors ir ne taip dosniai, kaip būtų galėjęs.