Mes čia svečiai, priminė sau Semas. O Džilė priklauso jam. Ji Krasterio duktė ir žmona. Jo namai, jo ir valdžia.
Kai Semas pirmą kartą pamatė Krasterio pilį, Džilė atėjo pas jį maldaudama pagalbos ir Semas paskolino jai savo juodąjį apsiaustą, kad, eidama ieškoti Jono Snou, galėtų po juo paslėpti pūpsantį pilvą. Riterių pareiga ginti moteris ir vaikus. Vos keli iš juodųjų brolių buvo riteriai, ir vis dėlto… Aš esu skydas, saugantis žmonių karalystes. Moteris buvo moteris, nesvarbu, kad tyržmogė. Turime jai padėti. Privalome. Džilė nerimavo dėl savo kūdikio; baiminosi, kad gims berniukas. Mergaites Krasteris augino žinodamas, kad jos taps jo žmonomis, bet jo namuose nebuvo matyti nė vieno vyro arba berniuko. Džilė Jonui papasakojo, kad sūnus Krasteris aukoja dievams. Jei dievai geri, atsiųs jai dukrelę, meldėsi Semas.
O palėpėje gimdanti Džilė kaip įmanydama slopino riksmus.
— Gerai, — tarė moteris. — Dabar stumk dar kartą. Ak, jau matau jo galvytę…
Jos, niūriai pagalvojo Semas. Jos galvytę, jos…
— Šalta, — tyliai sudejavo Banenas. — Prašau… Man taip šalta…
Padėjęs dubenį ir šaukštą, Semas ant mirštančiojo užmetė dar vieną kailį, o į ugnį švystelėjo dar vieną pliauską. Džilė suspiegė lyg pjaunama ir ėmė garsiai šnopuoti. Krasteris suleido dantis į kietą juodą dešrą. Sakė, turįs dešros sau ir savo žmonoms, bet ne Nakties sargybos vyrams.
— Moterys… — ėmė skųstis jis. — O jau rėkia… Kartą turėjau riebią kiaulę, kuri vos kriuktelėjusi atsivedė aštuonis paršiukus. — Žiaumodamas dešrą, jis pasuko galvą ir prisimerkęs nužvelgė Semą. — Ta kiaulė buvo beveik tokia pat stora kaip tu, vaikine. Žudike. — Ir Krasteris nusijuokė.
Semo kantrybė trūko. Jis pasitraukė nuo ugniakuro nerangiai peržengdamas arba apeidamas vyrus, miegančius, sėdinčius ir mirštančius ant kietos plūktinės aslos. Nuo dūmų, šauksmų ir dejonių jam buvo silpna. Pasilenkęs jis pralindo pro duris atstojančias Krasterio menės elnenas ir išėjo į gryną popietės orą.
Diena buvo debesuota, bet išlindusį iš menės prieblandos šviesa jį apakino. Kai kurios netoliese augančių medžių šakos buvo apsunkusios nuo sniego, be to, sniego patalas dengė auksines ir rusvai rausvas kalvas, nors jau nebe taip storai kaip anksčiau. Pūga nurimo, ir dienos Krasterio pilyje buvo… na, gal ir ne šiltos, bet ir ne tokios kraupiai šaltos. Nuo varveklių, nutįsusių palei visą storą velėnos stogo kraštą, Semas girdėjo teškant vandens lašus. Jis giliai trūkčiodamas įkvėpė ir apsidairė.
Vakaruose Olas Berankis ir Timas Stounas triūsė aplink arklius — šėrė juos ir girdė.
Pavėjinėje pusėje kiti broliai pjovė gyvulius, per silpnus tęsti kelionę, ir dyrė jiems odą. Už žemės pylimų, kurie buvo vienintelė Krasterio pilies apsauga nuo visų aplinkiniame miške besislepiančių priešų, ėjo sargybą ietininkai ir lankininkai, be to, tenai kilo į viršų pilkšvai melsvi tuzino degančių laužų dūmai. Semas girdėjo tolimą miške poškančių kirvių aidą, — ten pasiųstas brolių būrys rūpinosi, kad malkų laužams pakaktų per naktį. Naktimis buvo sunkiausia. Kai sutemdavo. Ir imdavo šalti.
Apsistojusių Krasterio pilyje brolių nebepuolė nei numirėliai, nei Kiti. „Ir nepuls, — patikino juos Krasteris. — Dievobaimingam vyrui nėra reikalo taip labai bijoti. Kartą taip ir pasakiau Mensui Plėšikui, kai jis, išjojęs į žvalgybą, čia atklydo. Bet jis manęs neklausė, kaip ir jūs, varnai, su savo kalavijais ir prakeiktais laužais. Kai spustels baltas šaltis, jokie laužai nepadės. Tada tik dievai galės jus išgelbėti. Geriau susitaikykite su dievais.“
Ir Džilė šnekėjo apie baltą šaltį ir atskleidė, kokias aukas Krasteris aukoja savo dievams. Kai Semas tai išgirdo, norėjo nieko nelaukęs Krasterį nužudyti. Už Sienos negalioja jokie įstatymai, paskui priminė jis sau, o Krasteris — Nakties sargybos bičiulis.
Iš drėbtinės menės atsklido trūkčiojantis šauksmas. Semas grįžo pažiūrėti, kas ten nutiko. Jis žingsniavo per sniego tižę ir skystą purvą, kurį Paniurėlis Edas atkakliai vadino Krasterio mėšlu. Tačiau jis buvo tirštesnis už išmatas; tas purvas taip lipo Semui prie batų, kad jis vieno vos nepametė.
Už daržo ir tuščio avių žardžio gera dešimtis brolių laidė strėles į kaliausę, kurią buvo pasidarę iš šieno ir šiaudų. Lieknas šviesiaplaukis tarnas, kurį jie vadino Doneliu Meiliuoju, iš penkiasdešimties jardų įsegė strėlę beveik į patį taikinio centrą.
— Šauk taikliau, seni, — tarė jis.
— O kaipgi, šausiu.
Ulmeris, pakumpęs žilabarzdis senis vystančia oda ir liesomis rankomis bei kojomis, žengė prie šaudymo žymos ir iš strėlinės, kabančios prie juosmens, išsitraukė strėlę. Jaunystėje jis buvo bastūnas ir priklausė liūdnai pagarsėjusiai Karaliaus miško brolijai. Jis gyrėsi kartą strėle pervėręs karaliaus sargybos vyrui, vadinamam Baltuoju Buliumi, plaštaką, kad slapta galėtų pabučiuoti Dorno princesę. Tiesa, jis pavogė jos papuošalus ir skrynutę auksinių drakonų, bet išgėręs girdavosi tik tuo bučiniu.
Nepaprastai vikriai jis įstatė strėlę į templę, įtempė lanką ir iššovė. Jo strėlė įsmigo per porą centimetrų arčiau taikinio centro nei Donelio Hilo.
— Na, ar taiklu, vaikine? — traukdamasis nuo žymos paklausė jis.
— Taiklu, — niūriai burbtelėjo jaunuolis. — Tau padėjo šoninis vėjas. Kai šoviau aš, jis pūtė stipriau.
— Vadinasi, turėjai į tai atsižvelgti. Tavo akis taikli ir ranka nedreba, bet, kad taptum taikliausiu šauliu Karaliaus miške, to toli gražu negana. Kaip užkabinti templę ant lanko, mane išmokė pats Flečeris Dikas, o už jį geresnio šaulio dar niekada nėra buvę. Ar pasakojau tau apie senąjį Diką?
— Tik tris šimtus kartų.
Juodojoje pilyje jau visi buvo girdėję Ulmerio pasakojimus apie senais laikais buvusią didžiąją bastūnų gaują; apie Saimoną Toiną ir Besišypsantį Riterį, Osviną Ilgakaklį Triskart Pakartąjį, Vendą Baltauodegį, Flečerį Diką, Didpilvį Beną ir visus kitus. Ieškodamas, kur pabėgti, Donelis Meilusis apsidairė ir pamatė purve stypsantį Semą.
— Žudike! — šūktelėjo jis. — Ateik, parodysi mums, kaip nužudei Kitą. — Ir padavė jam ilgą kukmedžio lanką.
Semas nuraudo.
— Ne strėle jį nušoviau, o persmeigiau durklu iš drakonų stiklo…
Jis žinojo, kas bus, jei paims į rankas lanką. Nepataikys į kaliausę, ir strėlė, perlėkusi per žemių pylimą, pradings medžių šakose. O tada visi ims juoktis.
— Nesvarbu, — pasakė Alanas iš Rosbio, taip pat neprastas šaulys. — Mes vis tiek norime pažiūrėti, kaip Žudikas šaudo iš lanko. Ar ne, vaikinai?
Semas nedrįso pažvelgti jiems į akis; tos pašaipios šypsenos, bjaurūs juokeliai, panieka jų akyse… Jis nusisuko ketindamas grįžti, iš kur atėjo, bet dešinė koja įsmuko giliai į purvą, o kai pamėgino ją ištraukti, išsinėrė iš bato. Semui teko atsiklaupti ir išsitraukti batą, o jam ausyse skambėjo garsus juokas. Nors avėjo kelias poras kojinių, kol pagaliau galėjo sprukti, nuo šlapio sniego permirko iki kojų pirštų. Aš niekam tikęs, tarė jis sau. Tėvas buvo teisus. Neturiu teisės gyventi, kai žuvo tiek daug narsių vyrų.
Į pietus nuo pilies vartų Grenas kurstė laužą ir, išsirengęs iki juosmens, kapojo malkas. Nuo darbo jo veidas buvo įraudęs, o nugara sruvo prakaitas. Bet atpūškavus Semui, Grenas jam plačiai nusišypsojo.