— Kiti nuavė tau batą, Žudike?
Ir jis tyčiojasi…
— Įklimpau į purvą. Ir nevadink manęs taip.
— Kodėl ne? — nuoširdžiai suglumęs paklausė Grenas. — Tai geras vardas, be to, gavai jį pelnytai.
Pipas vis traukdavo Greną per dantį, girdi, šis bukas kaip pilies siena, tad Semas nutarė kantriai jam viską paaiškinti.
— Tai tik dar vienas būdas vadinti mane bailiu, — audamasis purviną batą pasakė jis. — Jie iš manęs tyčiojasi panašiai kaip iš Bedviko, kai vadina jį Milžinu.
— Bet jis ne milžinas, — nepasidavė Grenas, — o Polas irgi niekad nebuvo mažas. Na, nebent kūdikystėje, kai čiulpė motinos krūtį, bet paskui tai ne. O tu tikrai nužudei Kitą, tad tai — ne tas pats.
— Aš tik… Aš niekada… Aš bijojau!
— Ne labiau už mane. Tik Pipas sako, kad aš per kvailas bijoti. O iš tiesų išsigąstu kaip ir visi. — Grenas pasilenkė paimti pliauskos ir įmetė ją į laužą. — Kadaise bijodavau Jono, kai tekdavo su juo kautis. Jis toks mitrus, be to, kovodavo taip, tarsi tikrai būtų norėjęs mane nugalabyti. — Žalia drėgna pliauska lauže smilko, kol pagaliau įsidegė. — Tik niekada niekam to nesakiau. Kartais man atrodo, kad visi tik apsimeta nebijantys, o iš tiesų nė vienas iš mūsų nėra bebaimis. Gal apsimetęs narsuoliu tokiu ir tampi, nežinau. Tegul vadina tave Žudiku, kas tau rūpi?
— Bet tau niekada nepatiko, kai seras Aliseris vadino tave Tauru.
— Jis sakydavo, kad aš stambus ir kvailas. — Grenas pasikasė barzdą. — Bet jei Pipas norėtų vadinti mane Tauru, galėtų taip ir daryti. Arba tu, arba Jonas. Tauras — didelis ir galingas gyvūnas, tad ne taip jau ir blogai, kad esu stambus ir dar stambėju. Argi tau nepatiktų būti Žudiku, o ne seru Kiauliuku?
— Kodėl negaliu būti tiesiog Semvelis Tarlis? — Semas klestelėjo ant drėgnos trinkos, kurią Grenas ketino perskelti. — Jį nužudė drakonų stiklas. Ne aš, o drakonų stiklas.
Semas jiems taip ir sakė. Visiems. Jis žinojo, kad kai kurie iš brolių juo netiki. Dirkas parodė Semui savo durklą ir tarė: „Mano geležinis, argi galėčiau ką nors nuveikti su stikliniu?“ Juodasis Bernaras ir visi trys Gartai neslėpė, kad Semo papasakota istorija abejoja, o Rolėjus Sistertonas tiesiai pareiškė: „Greičiausiai subadei šlamančius krūmus, kuriuose, kaip vėliau pasirodė, tuštinosi Mažasis Polas, tad paskui nieko kito neliko, tik meluoti.“
Bet Daivenas ir Paniurėlis Edas klausėsi labai atidžiai ir liepė Semui bei Grenui viską papasakoti lordui vadui. Mormontas pasakojimo išklausė suraukęs kaktą, uždavė kelis dalykiškus klausimus, tačiau buvo pernelyg išmintingas žmogus, kad lengva ranka atmestų tokią galimybę. Jis paprašė Semo atiduoti visą kelionmaišyje turimą drakonų stiklą, nors jis ne kažin kiek to gero turėjo. Kai tik Semas prisimindavo slėptuvę, kurią po Pirmųjų Žmonių Kumščiu aptiko Jonas, jam akyse susitvenkdavo ašaros. Ten buvo durklų geležčių, iečių antgalių, taip pat mažiausiai du, o gal ir trys šimtai strėlių antgalių. Jonas padarė po durklą sau, Semui ir lordui vadui Mormontui, be to, Semui dar davė ieties antgalį, seną aptrupėjusį ragą ir kelis strėlių antgalius. Grenas irgi pasiėmė saują strėlių antgalių, bet tik tiek.
Tad dabar jie turėjo tik Mormonto durklą ir dar vieną, — tą, kurį Semas atidavė Grenui, be to, devyniolika strėlių ir ilgą kietmedžio ietį su juodu drakonų stiklo antgaliu. Sargybiniai keisdamiesi perleisdavo tą ietį vieni kitiems, o strėles Mormontas padalijo geriausiems savo šauliams. Bilas Bambeklis, Gartas Pilkaplunksnis, Ronelis Harklėjus, Donelis Hilas Meilusis ir Alanas iš Rosbio kiekvienas gavo po tris, o Ulmeris net keturias. Ir vis dėlto, net jei visas būtų paleidę taikliai, vis tiek netrukus būtų gavę šaudyti paprastomis strėlėmis, kaip ir visi kiti. Kumštyje jie paleido šimtus liepsnojančių strėlių, bet numirėlių tai nesustabdė.
Tų strėlių nepakaks, dingtelėjo Semui. Nuožulnūs Krasterio pilies žemių pylimai ir tirpstantis sniegas vargu ar galėjo bent pristabdyti numirėlius, juolab kad jie įveikė gerokai statesnius Kumščio šlaitus ir apspito gynybinę sieną. Ir dabar čia buvo ne trys šimtai tvarkingomis gretomis išsirikiavusių ir numirėlius pasitikti pasiruošusių brolių, o tik keturiasdešimt vienas apiplyšęs ir likęs gyvas vyras, negana to, devyni iš jų buvo sunkiai sužeisti ir kautis negalėjo. Ištrūkę iš pūgos nagų, Krasterio pilį pasiekė keturiasdešimt keturi iš daugiau kaip šešių dešimčių, pasitraukusių iš Kumščio, bet trys jau mirė nuo žaizdų, o Banenas netrukus turėjo tapti ketvirtuoju.
— Manai, vaiduokliai pasitraukė? — paklausė Semas Greno. — Kodėl jie neateina mūsų pribaigti?
— Jie pasirodo tik tuomet, kai šalta.
— Tiesa, — linktelėjo Semas, — bet ar šaltis prišaukia numirėlius, ar numirėliai prišaukia šaltį?
— O koks skirtumas? — Greno kirvis smigo žemyn ir iš po jo pažiro skiedros. — Svarbiausia, kad šaltis ir numirėliai užplūsta kartu. Beje, dabar, kai jie žino, kad drakonų stiklas jiems mirtinai pavojingas, galbūt apskritai čia nepasirodys? Gal dabar jie mūsų bijo?!
Semas labai norėjo tuo tikėti, bet jam atrodė, kad, kai esi miręs, nei baimė, nei kančia, nei meilė, nei pareiga jau nieko nereiškia. Jis apglėbė rankomis kelius ir pajuto, kad po keliais vilnos, odos ir kailių sluoksniais jį pila prakaitas. Tiesa, drakonų stiklo durklas miške ištirpino tą balsvą padarą, bet… Grenas kalbėjo taip, tarsi jis galėtų pražudyti ir numirėlį. Mes to nežinome, pagalvojo Semas. Tiesą sakant, mes nieko nežinome. Gaila, kad su mumis nėra Jono. Jis mėgo Greną, bet su juo negalėjo taip nuoširdžiai pasikalbėti. Žinau, kad Jonas nevadintų manęs Žudiku. Ir aš galėčiau su juo pasišnekėti apie Džilės kūdikį. Bet Jonas išjojo su Korinu Pusrankiu ir nuo to laiko niekas nieko apie jį negirdėjo. Jis irgi turi drakonų stiklo durklą, tik ar susiprotės juo pasinaudoti? O gal Jonas tyso negyvas ir sušalęs kokiame nors siaurame tarpeklyje arba… dar blogiau… numiręs vaikštinėja?
Jis negalėjo suvokti, kodėl dievai norėtų atimti Joną Snou ir Baneną, o gyvą palikti jį, bailį ir nevėkšlą. Tai jis turėjo žūti Kumštyje, nes tris kartus prišlapino kelnes ir pametė kalaviją. Jis ir būtų miręs miške, jei Mažasis Polas nebūtų atėjęs, paėmęs jo ant rankų ir nešęs. Kaip norėčiau, kad visa tai būtų tik sapnas. Tada bent jau galėčiau pabusti. Kaip būtų puiku vėl atsibusti Pirmųjų Žmonių Kumštyje su visais sveikais ir gyvais broliais, net su Jonu ir Vaiduokliu. O dar geriau būtų pabusti Juodojoje pilyje, už Sienos, nueiti į pažįstamą kambarį ir gauti dubenėlį Tripirščio Hobo virtos kvietinės putros su viduryje tirpstančiu dideliu šaukštu sviesto ir šlakeliu medaus šalia. Vien pagalvojus apie tai tuščias jo pilvas garsiai suurzgė.
Sniegas.
Išgirdęs šį žodį, Semas pakėlė akis. Juodais sparnais plakdamas orą, virš laužo ratus suko lordo vado Mormonto varnas.
Sniegas, krankė paukštis, sniegas.
Kur atskrisdavo varnas, netrukus pasirodydavo ir Mormontas. Lordas vadas išniro iš už medžių raitas ant savo ristūno, o jam iš abiejų pusių jojo senasis Daivenas ir Ronelis Harklėjus, augęs ir auklėtas Torino Smolvudo pilyje. Prie vartų budintys ietininkai pareikalavo slaptažodžio ir Senasis Lokys nepatenkintas burbtelėjo:
— Po perkūnais, kaip jums atrodo, kas čia galėtų joti? Gal Kiti išdūrė jums akis?