Jis prajojo pro vartų stulpus, — ant vieno buvo pamauta avino, ant kito — lokio kaukolė, — tada sustabdė arklį, kilstelėjo ranką ir sušvilpė. Jo pašauktas atplasnojo varnas.
— Milorde, — Semas išgirdo sakant Ronelį Harklėjų, — turime tik dvidešimt du arklius ir abejoju, ar bent pusė iš jų pasieks Sieną.
— Žinau, — sududeno Mormontas. — Vis tiek turime joti. Krasteris aiškiai leido tai suprasti. — Jis pažvelgė į vakarus, kur debesų klodas užstojo saulę. — Dievai leido mums atsikvėpti, tik ar ilgai? — Švystelėjęs varną į orą, Mormontas vikriai nulipo nuo žirgo. Tada pamatė Semą ir riktelėjo: — Tarli!
— Man sakai? — Semas nerangiai atsistojo.
Man sakai? — varnas nutūpė seniui ant galvos. Man sakai?
— Ar tave vadina Tarliu? Gal kur nors šalia turi brolį? Taip, tau sakau. Užčiaupk burną ir eime su manim.
— Su tavim?.. — gailiai cyptelėjo Semas.
Lordas vadas Mormontas pervėrė jį rūsčiu žvilgsniu.
— Esi Nakties sargybos vyras. Pamėgink laikytis ir neprileisti kelnių kaskart, kai į tave pažvelgiu. Sakiau, eime. — Jo, žengiančio per purvą, batai šliuksėjo ir Semui teko pasiskubinti, kad neatsiliktų. — Vis galvojau apie tą tavo drakonų stiklą…
— Jis ne mano, — tarė Semas.
— Gerai, tada — apie Jono Snou drakonų stiklą. Jei drakonų stiklo durklai yra kaip tik tai, ko mums reikia, kodėl turime juos tik du? Tokį durklą turi gauti kiekvienas vyras, kuris prisiekia ant Sienos.
— Mes nežinojome…
— Nežinojome! O vis dėlto kadaise žinojome. Nakties sargybos vyrai pamiršo tikrąjį savo tikslą, Tarli. Niekas nestato septynių šimtų pėdų aukščio sienos tik tam, kad kailiais apsitaisę laukiniai nevogtų moterų. Siena buvo pastatyta, kad saugotų žmonių karalystes, o ne kad sulaikytų kitus žmones, nes, kai gerai pagalvoji, tenka pripažinti, kad tyržmogiai irgi žmonės. Per daug metų praėjo, Tarli, per daug šimtų ir tūkstančių metų. Pamiršome, kas yra tikrieji mūsų priešai. Dabar tie priešai grįžo, o mes nežinome, kaip su jais kovoti. Ar drakonų stiklą išliejo drakonai, kaip kalba prasčiokai?
— Me… meisteriai taip nemano, — šiaip taip išlemeno Semas. — Meisteriai sako, kad tas stiklas atsirado požeminėje ugnyje. Tą stiklą jie vadina obsidianu.
Mormontas prunkštelėjo.
— Meisteriai gali vadinti jį ir citrininiu pyragu, man vis tiek. Jei, kaip tu sakai, jis žudo Kitus, noriu turėti jo kuo daugiau.
Semas užsikirto, o paskui tarė:
— Pirmųjų Žmonių Kumštyje Jonas drakonų stiklo rado daugiau. Šimtus strėlių ir iečių antgalių…
— Jau sakei. Bet dabar mums iš to jokios naudos. Kad pasiektume Pirmųjų Žmonių Kumštį, mums reikia ginklų, kuriais galėtume apsirūpinti tik pasiekę tą prakeiktą vietą. Be to, dar turime kautis ir su tyržmogiais. Turime rasti drakonų stiklo kur nors kitur.
Pastaruoju metu tiek visko nutiko, kad tyržmogius Semas buvo visai pamiršęs.
— Drakonų stiklo durklais naudojosi miškavaikiai, — tarė jis. — Jie žinojo, kur rasti obsidiano.
— Visi miškavaikiai žuvę, — numojo ranka Mormontas. — Pusę jų Pirmųjų Žmonių vyrai išžudė bronziniais ašmenimis, o andalai baigė žudyti geležiniais. Kodėl durklas stikliniais ašmenimis turėtų…
Senasis Lokys staiga nutilo, mat praskleidęs duris atstojusias elnenas į lauką išėjo Krasteris. Tyržmogis plačiai nusišypsojo, parodydamas nurudusius ir gendančius dantis.
— Man gimė sūnus.
Sūnus, karktelėjo Mormonto varnas, sūnus, sūnus, sūnus.
Lordo vado veidas liko suakmenėjęs nelyginant uola.
— Džiaugiuosi…
— Šit kaip? O aš džiaugsiuos, kai išsinešdinsite. Manau, jau pats laikas.
— Kai tik sužeistieji sustiprės…
— Kiek galėjo, jie jau sustiprėjo, senas varne, ir mes abu tai žinome. Kurie mirs, pats žinai, tad perrėžk jiems gerkles, ir viskas. Arba, jei nedrįsti, palik juos čia, aš pats jais pasirūpinsiu.
Lordas vadas Mormontas pyktelėjo.
— Torinas Smolvudas sakė, kad esi Nakties sargybos bičiulis…
— O kaipgi, esu, — linktelėjo Krasteris. — Daviau jums tiek, kiek galėjau, bet ateina žiema, o dabar mergina pakišo man dar vieną rėkiančią burną, kurią reikės maitinti.
— Galėtume jį pasiimti, — kažkas tyliai tarstelėjo.
Krasteris pasuko galvą. Prisimerkė. Ir apspjovė Semui batą.
— Ką pasakei, Žudike?
Semas žioptelėjo ir vėl užsičiaupė.
— Aš… aš… tik maniau… jei tu jo nenori… kad nereikėtų maitinti dar vienos burnos… artėjant žiemai… mes… mes galime jį pasiimti ir…
— Mano sūnų. Mano kraują. Manai, kad atiduosiu jį jums, varnams?
— Tik pamaniau…
Tu neturi sūnų, tu juos pražudai, Džilė sakė, kad palieki juos miške, štai kodėl tavo namuose vien žmonos ir dukterys, kurios užaugusios tampa žmonomis.
— Patylėk, Semai, — tarė lordas vadas Mormontas. — Gana prišnekėjai. Per daug. Eik į vidų.
— Mi-milorde…
— Į vidų!
Išraudęs kaip vėžys, Semas praskleidė elnenas ir grįžo į menę, kurioje tvyrojo prieblanda. Mormontas atsekė jam iš paskos.
— Gal visai kvailas? — viduje piktai užsipuolė jį senis. — Net jei Krasteris atiduotų mums kūdikį, kol pasiektume Sieną, jis būtų miręs. Naujagimis ant rankų mums dabar reikalingas tiek pat, kiek ir sniegas. O gal savo krūtyse turi pieno jam žindyti? Ar ketinai kartu pasiimti ir jo motiną?
— Ji nori keliauti kartu, — pasakė Semas, — ji manęs maldavo…
Mormontas kilstelėjo ranką.
— Daugiau to nesiklausysiu, Tarli. Tau daug kartų buvo sakyta laikytis atokiau nuo Krasterio žmonų.
— Ji — Krasterio dukra, — gailiai tarstelėjo Semas.
— Eik ir rūpinkis Banenu. Tuoj pat. Kol dar visiškai manęs neįsiutinai.
— Klausau, milorde. — Ir Semas tirtėdamas nuėjo.
Bet priėjęs prie ugniakuro pamatė, kad Milžinas kailiniu apsiaustu dengia Baneno galvą.
— Jis sakė, kad jam šalta, — paaiškino mažylis. — Tikiuosi, iškeliavo ten, kur šilta.
— Jo žaizda… — tarstelėjo Semas.
— Kuo čia dėta žaizda? — Dirkas bakstelėjo lavoną bato nosimi. — Jo pėda buvo sužalota. Savo kaime pažinojau vyrą, kuris pėdą prarado. Bet sulaukė keturiasdešimt devynerių.
— Tas šaltis, — pasakė Semas. — Jis niekaip negalėjo sušilti.
— Jis taip ir negavo pavalgyti, — paprieštaravo Dirkas. — Negavo padoraus maisto. Tas benkartas Krasteris jį badu numarino.
Semas neramiai apsižvalgė, bet Krasteris į menę negrįžo. Jei būtų grįžęs, reikalai tikriausiai būtų pakrypę į bloga. Tyržmogis pavainikių negalėjo pakęsti, nors žvalgai tvirtino, kad jis pats žemos kilmės, kad jo motina tyržmogė, o tėvas — seniai miręs varnas.
— Krasteris turi maitinti saviškius, — tarė Milžinas. — Visas savo moteris. Jis davė mums tiek, kiek galėjo.
— Turbūt pats savo žodžiais netiki? Kai išvyksime, jis atkimš statinaitę midaus ir sės puotauti užkąsdamas kumpiu ir medumi. Ir juoksis iš mūsų, klampojančių per sniegą ir mirštančių iš bado. Krasteris — prakeiktas tyržmogis, štai kas jis. Nė vienas iš jų nėra Nakties sargybos bičiulis. — Jis vėl paspyrė Baneno lavoną. — Jei netiki manimi, paklausk jo.
Saulei leidžiantis jie sudegino žvalgo lavoną ant laužo, kurį anksčiau kurstė Grenas. Timas Stounas ir Gartas iš Senmiesčio išnešė nuogą kūną ir, dukart pasiūbavę, įmetė į liepsnas. Likę gyvi broliai išsidalijo jo drabužius, ginklus, šarvus ir viską, ką velionis turėjo. Juodojoje pilyje Nakties sargybos kariai savo mirusius laidodavo su visomis priklausančiomis iškilmėmis. Tačiau dabar jie buvo ne Juodojoje pilyje. Be to, kaulai neatgyja ir negrįžta numirėlių pavidalu.