— Jį vadino Banenu, — kai lavoną pasiglemžė liepsnos, tarė lordas vadas Mormontas. — Jis buvo narsus vyras ir geras žvalgas. Atkeliavo pas mus iš… iš kur jis atkeliavo?
— Iš Baltojo Uosto, — kažkas pasakė.
Mormontas linktelėjo.
— Jis atkeliavo pas mus iš Baltojo Uosto ir visuomet atlikdavo savo pareigą. Kaip galėdamas laikėsi duotų įžadų, toli jodavo, narsiai kaudavosi. Daugiau tokio kaip jis nebepamatysime.
— O dabar jo sargyba baigta, — vienu balsu užgiedojo broliai.
— O dabar jo sargyba baigta, — pakartojo Mormontas.
Baigta, kranktelėjo jo varnas, baigta.
Nuo dūmų Semui paraudo akys ir pasidarė bloga. Pažvelgus į ugnį jam pasirodė, kad mato Baneną sėdintį, sugniaužusį kumščius, besiginantį nuo jį ryjančių liepsnų liežuvių, bet tai tetruko akimirką, o paskui viską užgožė besiplaikstantys dūmai. Tačiau baisiausias buvo kvapas. Jei tai būtų buvęs bjaurus dvokas, Semas jį būtų ištvėręs, bet degantis brolis kvepėjo nelyginant skrundantis paršelis, Semui burnoje ėmė rinktis seilės ir tai buvo taip siaubinga, kad paukščiui klyktelėjus: Baigta! — jis nukūrė už galinės pilies sienos ir išsivėmė į griovį.
Paniurėlis Edas rado jį tebeklūpantį purve.
— Ieškai kirminų, Semai? Ar tik lupi ožius?
— Lupu ožius, — tyliai atsakė Semas, delno viršumi braukdamasis lūpas. — Tas kvapas…
— Ir aš niekada nemaniau, kad Banenas galėtų taip užkvipti, — niūriai kaip visada pasakė Edas. — Man net dingtelėjo mintis gabalėlį jo atsipjauti. Jei būtume turėję obuolių tyrės, tikriausiai taip būčiau ir padaręs. Mano nuomone, kiauliena visada skaniausia su obuolių tyre. — Edas atsirišo kelnių raiščius ir išsitraukė kotą. — Tu geriau nemirk, Semai, nes bijau, kad neatsispirsiu pagundai. Tavo lašinių bus daugiau nei Baneno, o paskrudusiai kiaulienos odelei niekada negalėjau atsispirti. — Jis atsiduso ir paleido stiprią, gelsvą ir garuojančią čiurkšlę. — Girdėjai, kad rytoj švintant išjosime? Senasis Lokys man pasakė. Ir nesvarbu, ar švies saulė, ar snigs.
Nesvarbu, ar švies saulė, ar snigs. Semas baimingai pakėlė akis į dangų.
— Snigs? — gailiai tarstelėjo jis. — O mes… josime? Visi?
— Na ne, kai kam teks eiti. — Jis pakratė kotą. — Daivenas sako, girdi, mums reikėtų išmokti joti nugaišusiais arkliais, kaip Kiti. Jis tvirtina, kad tada sutaupytume pašaro. Kiek gali suėsti negyvas arklys? — Edas susirišo kelnių raištelius. — Nepasakyčiau, kad man ši mintis patinka. Kai jie sugalvos, kaip naudotis nugaišusiais arkliais, tada ateis mūsų eilė. Aš greičiausiai būsiu pirmas. „Edai, — pasakys jie, — jei numirei, tai dar nereiškia, kad gali sau tysoti, tad kelkis ir imk šią ietį, nes šiąnakt tavo eilė eiti sargybą.“ Nors gal man ir nereikėtų taip liūdėti. Gali būti, kad mirsiu jiems dar neperpratus, kaip tai daroma.
Gal mes visi mirsime, ir greičiau, nei norėtume, nerangiai stodamasis pagalvojo Semas.
Sužinojęs, kad jo nepageidaujami svečiai rytoj išjos, Krasteris staiga tapo gerokai draugiškesnis, — toks draugiškas, koks įstengė būti.
— Seniai laikas, — pareiškė jis. — Jums čia ne vieta, patikėkite. Bet vis tiek išlydėsiu jus kaip dera, iškelsiu puotą. Na, bent jau pavalgydinsiu. Mano žmonos iškeps arklius, kuriuos pribaigėte, o aš suieškosiu šiek tiek duonos ir alaus. — Jis nusišypsojo parodydamas savo įrudusius dantis. — Nieko nėra geriau už arklieną ir alų. Visada sakiau, kad jei negalite ant jų joti, tada juos suvalgykite.
Jo žmonos ir dukterys atvilko suolų ir ilgus, iš rąstų ištašytus stalus, pataisė valgio ir jį patiekė. Išskyrus Džilę, Semui buvo sunku atskirti moteris ir merginas vieną nuo kitos. Vienos buvo senos, kitos jaunos, dar kitos tik mergaitės, bet dauguma iš jų buvo Krasterio dukterys ir žmonos ir visos atrodė labai panašios. Darbuodamosi jos tyliai kalbėjosi tarpusavyje, bet juodais drabužiais apsirengusiems vyrams nepratarė nė žodžio.
Krasteris turėjo tik vieną krėslą. Ir pats jame sėdėjo, apsivilkęs iš avies kailio pasiūtą berankovį. Storos jo rankos buvo apžėlusios žilais plaukais, o ant vieno riešo puikavosi auksinis žiedas. Lordas vadas Mormontas atsisėdo gale suolo jam iš dešinės, o broliai susispaudę įsitaisė ant suolų vienas šalia kito; gera dešimtis jų liko saugoti vartų ir prižiūrėti laužų.
Semas gurgiančiu pilvu įsitaisė tarp Greno ir Našlaičio Oso. Nuo apskrudusios arklienos lašėjo taukai, Krasterio žmonos suko virš ugnies pakabintus iešmus ir jam burnoje vėl ėmė rinktis seilės, bet tas kvapas priminė Baneną. Nors buvo labai alkanas, Semas žinojo, kad prarijęs bent kąsnelį vėl ims lupti ožius. Ir kaip broliai gali valgyti vargšus ištikimus ristūnus, nunešusius juos taip toli? Kai Krasterio žmonos atnešė svogūnų, jis noriai vieną paėmė. Vienas svogūno šonas buvo apipuvęs, bet Semas durklu nurėžė supuvusią pusę, o kitą suvalgė žalią. Ant stalo buvo ir duonos, bet tik du kepalai. Kai Ulmeris paprašė daugiau, moteris tik papurtė galvą. Ir tada kilo kivirčas.
— Tik du kepalai? — pasiskundė ant kito suolo galo sėdintis Karlas Medinkojis. — Kokios jūs, moterys, kvailos. Mums reikia daugiau duonos!
Lordas vadas Mormontas pervėrė jį piktu žvilgsniu.
— Imk kas duota ir padėkok. Ar tau labiau patiktų klampoti per pūgą ir ryti sniegą?
— Labai greitai pakliūsime ir į pūgą. — Senojo Lokio įsiūtis Karlo Medinkojo, rodos, nė kiek neišgąsdino. — Mieliausiai paragaučiau to, ką Krasteris slepia, milorde.
Krasteris prisimerkė.
— Daviau jums, varnams, užtektinai. Man reikia maitinti moteris.
Dirkas pasismeigė gabalą arklienos.
— Taigi… Vadinasi, pripažįsti, kad turi slaptą maisto podėlį? Kaip kitaip peržiemotum?
— Aš dievotas žmogus… — vėl užtraukė seną giesmę Krasteris.
— Tu šykštuolis, — pertraukė jį Karlas. — Ir melagis.
— Kumpiai, — pagarbiai prabilo Gartas iš Senmiesčio. — Kai aną kartą čia buvome, mačiau kiaulių. Lažinuosi, kad jis turi kažkur pasislėpęs kumpių. Rūkytų ir sūdytų kumpių ir šoninės.
— O dešra? — pritarė Dirkas. — Tos ilgos juodos dešros kietos kaip uola, jos laikosi kelerius metus. Galvą guldau, kad kur nors rūsyje jis turi jų pasikabinęs bent šimtą.
— Avižos, — pridūrė Olas Berankis. — Kviečiai. Miežiai.
Kviečiai, suplasnojęs sparnais pakartojo Mormonto kranklys, kviečiai, kviečiai, kviečiai, kviečiai, kviečiai.
— Gana! — sudraudė saviškius lordas vadas Mormontas, perrėkdamas paukščio keliamą triukšmą. — Visi užsičiaupkite. Tai beprotybė.
— Obuoliai, — vis tiek nenurimo Gartas iš Grynvėjaus. — Daugybė statinių sultingų rudeninių obuolių. Lauke auga obelys, aš mačiau.
— Džiovintos uogos. Kopūstai. Pušų sėklos…
Kviečiai, kviečiai, kviečiai…
— Sūdyta aviena. Juk yra avių žardis. Jis turi pasidėjęs daugybę statinių avienos, juk patys žinote, kad turi.
Krasteris atrodė taip, tarsi norėtų užčiaupti jiems visiems burnas. Lordas vadas Mormontas pakilo nuo suolo.