— Tylos! Kad daugiau tokių kalbų negirdėčiau.
— Tai užsikimšk duona ausis, seni. — Karlas Medinkojis staiga pakilo nuo stalo. — O gal jau prarijai savo prakeiktą trupinį?
Semas pamatė, kad Senasis Lokys nuraudo.
— Pamiršai, kas aš esu? Sėsk, ėsk ir tylėk. Tai įsakymas.
Daugiau niekas nepratarė nė žodžio. Niekas nekrustelėjo. Visų akys buvo įbestos į lordą vadą ir žvalgą medine koja, kurie stovėjo priešingose stalo pusėse ir piktai žvelgė vienas į kitą. Semui pasirodė, kad Karlas jau pasiduoda ir, nors ir labai paniuręs, ketina sėstis, bet… staiga iš savo vietos pakilo Krasteris, rankoje laikydamas kirvį. Didelį, juodą, plieninį kirvį, kurį čia atvykęs jam kaip svečias šeimininkui padovanojo Mormontas.
— Ne, — suriko jis, — tu nesėsi! Tas, kas vadina mane šykštuoliu, nenakvos po mano stogu ir nevalgys prie mano stalo. Lauk iš čia, luošy. Ir tu, ir tu, ir tu! — Jis mostelėjo kirviu Dirkui ir abiem Gartams. — Eikite miegoti į šaltį tuščiais pilvais, varnų gauja, arba aš…
— Prakeiktas benkartas! — išgirdo Semas nusikeikiant vieną iš Gartų. Tik nematė, kuris ištarė šiuos žodžius.
— Kas pavadino mane benkartu?! — subliuvo Krasteris, kaire ranka šluodamas nuo stalo lėkštes, mėsą ir vyno taures, o dešinėje laikydamas kirvį.
— Visi vyrai tai žino, — atšovė Karlas.
Krasteris pasirodė esąs vikresnis, nei Semas galėjo įsivaizduoti: tebelaikydamas rankoje kirvį, jis liuoktelėjo per stalą. Sukliko moteris, Gartas iš Grynvėjaus ir Našlaitis Osas išsitraukė peilius, Karlas žingtelėjo atatupstas ir užkliuvo už gulinčio ant grindų sužeisto sero Bajamo. Po akimirkos taškydamasis seilėmis Krasteris ėmė jį vytis. Bet netrukus ėmė taškytis krauju. Mat Dirkas sučiupo jį už plaukų, atlošė galvą ir vienu stipriu ilgu trūktelėjimu peiliu perrėžė gerklę nuo ausies iki ausies. Tada šiurkščiai pastūmė, tyržmogis griuvo kniūbsčias ir trenkėsi veidu į serą Bajamą. Bajamas suriko iš skausmo, o Krasteris jau skendo savo kraujo klane ir kirvis išslydo jam iš pirštų. Dvi Krasterio žmonos klykė, trečia plūdosi, o ketvirtoji puolė prie Donelio Meiliojo mėgindama išdraskyti jam akis. Jis partrenkė moterį ant žemės. Lordas vadas stovėjo prie Krasterio lavono net pajuodęs iš įniršio.
— Dievai mus prakeiks! — riktelėjo jis. — Svečiui nėra didesnio nusikaltimo, kaip nužudyti namų šeimininką. Pagal visus namų židinio įstatymus…
— Už Sienos jokie įstatymai negalioja, seni. Negi pamiršai? — Dirkas čiupo už rankos vieną iš Krasterio žmonų ir įbedė jai į pasmakrę durklo smaigalį. — Rodyk, kur jis laiko maistą, arba tau nutiks tas pat, kas nutiko jam, moterie.
— Paleisk ją. — Mormontas žingtelėjo į priekį. — Už tai nukirsiu tau galvą, tu…
Gartas iš Grynvėjaus pastojo jam kelią, Olas Berankis trūktelėjo atgal. Abu vyrai rankose laikė durklus.
— Užsičiaupk, — įspėjo vadą Olas.
Bet, užuot užsičiaupęs, lordas vadas griebė jį už rankos su durklu. Olas turėjo tik vieną ranką, užtat mitrią. Jis suktelėjo riešą, išsivadavo iš senio gniaužtų, suvarė durklą Mormontui į pilvą ir tuoj pat vėl ištraukė jį visą raudoną. Ir tada prasidėjo visiška beprotybė.
Vėliau, daug vėliau, Semas atsitokėjo sėdintis sukryžiuotomis kojomis ant grindų ir pasidėjęs ant kelių Mormonto galvą. Jis neprisiminė, nei kaip jie ten pateko, nei nieko, kas nutiko nudūrus Senąjį Lokį. Prisiminė tik tiek, kad Gartas iš Grynvėjaus nužudė Gartą iš Senmiesčio, bet nebūtų galėjęs pasakyti, už ką. Rolėjus Sistertonas, kopėčiomis užsilipęs pakopinėti medaus su Krasterio žmonomis, nusivertė nuo palėpės ir nusisuko sprandą. Grenas…
Grenas šaukė ant jo ir delnu plekšnojo per veidą, o paskui jis pabėgo su Milžinu, Paniurėliu Edu ir dar keliais vyrais. Krasteris išsikėtojęs vis dar tysojo ant sero Bajamo, bet sužeistas riteris jau nedejavo. Keturi juodai apsirengę vyrai sėdėjo ant suolo ir valgė apsvilusius arklienos gabalus, Olas ant stalo mylėjosi su verkiančia moterimi.
— Tarli… — Kai pamėgino kalbėti, Senajam Lokiui iš burnos pliūptelėjo kraujas ir subėgo į barzdą. — Tarli, keliauk. Keliauk…
— Kur, milorde? — nusiminęs tyliai paklausė Semas. Aš nebijau. Tai buvo keistas jausmas. — Nėra kur keliauti.
— Prie Sienos. Keliauk prie Sienos. Negaišk…
Negaišk, pakartojo varnas. Negaišk, negaišk.
Senio ranka paukštis perėjo jam ant krūtinės ir išpešė iš barzdos plauką.
— Turi… Turi jiems pasakyti.
— Ką pasakyti, milorde? — mandagiai pasiteiravo Semas.
— Viską. Apie Kumštį. Apie tyržmogius. Apie drakonų stiklą. Viską. Viską… — Kvėpavo jis labai negiliai, o kalbėjo taip tyliai, kad vos galėjai girdėti. — Pasakyk mano sūnui Džorai. Pasakyk, kad apsivilktų juodus drabužius. Tai mano noras. Paskutinis noras.
Noras? — Varnas pakreipė galvą ir pažvelgė spindinčiomis, mažomis, juodomis akutėmis. Grūdų? — paklausė.
— Ne grūdų, — sušnabždėjo Mormontas. — Pasakyk Džorai. Atleidžiu jam. Savo sūnui. Prašau. Keliauk.
— Per toli, — tarė Semas. — Sienos aš niekada nepasieksiu, milorde. — Jis jautėsi labai pavargęs. Norėjo tik miegoti, miegoti, miegoti ir niekada nepabusti, bet žinojo, kad jei čia liks, netrukus Dirkas, Olas Berankis arba Karlas Medinkojis supyks ant jo, išpildys jo norą ir pažiūrės, kaip jis miršta. — Geriau pasiliksiu su tavimi. Matai, aš jau nebijau. Nei tavęs, nei… nieko.
— O turėtum, — pasigirdo moters balsas.
Juos apstojo trys Krasterio žmonos. Dvi iš jų buvo išsekusios senos moterys ir jų Semas nepažinojo, bet tarp jų stovėjo Džilė, apsimuturiavusi kailiais, laikydama rankose rudų ir baltų kailių ryšulį, kuriame, matyt, buvo jos kūdikis.
— Mums nedera šnekėtis su Krasterio žmonomis, — pasakė joms Semas. — Esame gavę nurodymus.
— Dabar tie nurodymai nieko nereiškia, — tarė dešinėje stovinti senė.
— Juodžiausi varnai nusileidę į rūsį ir ryja maistą, — pridūrė kairėje stovinti senė, — arba užsilipę į palėpę pas jaunas žmonas. Tačiau netrukus jie grįš. Ir kai jie grįš, geriau, kad tavęs čia nebūtų. Arkliai pabėgo, bet Daja du pagavo.
— Sakei, kad man padėsi, — priminė jam Džilė.
— Sakiau, kad Jonas tau padės. Jonas drąsus, jis geras kovotojas, bet, manau, jis žuvęs. O aš — bailys. Ir storas. Pažiūrėk, koks aš storas. Be to, lordas Mormontas sužeistas. Argi nematai? Negaliu palikti lordo vado.
— Vaike, — įsiterpė kita senė, — tas senas varnas mirė tau ant rankų. Pažiūrėk.
Mormonto galva vis dar gulėjo Semui ant kelių, bet akys žvelgė nemirksėdamos, o lūpos nekrutėjo. Varnas pakreipė galvą, karktelėjo ir pažiūrėjo į Semą.
Grūdų?
— Nėra grūdų. Jis grūdų neturi.
Semas užspaudė Senajam Lokiui akis ir pamėgino prisiminti kokią nors maldą, bet nesugalvojo nieko daugiau, tik: „Motin, pasigailėk. Motin, pasigailėk. Motin, pasigailėk.“
— Motina tau nepadės, — pasakė kairėje stovinti senė. — Šis miręs senis — taip pat. Paimk jo kardą, jo didelį šiltą kailinį apsiaustą, jo žirgą, jei tik jį rasi, ir keliauk.
— Mergina nemeluoja, — pridūrė dešinėje stovinti senė. — Ji mano duktė ir dar vaikystėje atpratinau ją meluoti. Žadėjai jai padėti. Daryk, ką sako Fernė, vaikine. Pasiimk merginą ir paskubėk.