Paskubėk, pakartojo varnas. Paskubėk, paskubėk, paskubėk.
— Kur? — suglumęs paklausė Semas. — Kur man ją vestis?
— Kur nors, kur šilta, — vienu balsu ištarė abi senos moterys.
Džilė verkė.
— Mane ir kūdikį. Prašau. Būsiu tavo žmona, kaip kad buvau Krasterio. Maldauju, sere varne… Jis berniukas, kaip Nela ir sakė. Jei tu jo nepaimsi, jie paims.
— Jie? — nustebo Semas, o varnas pakreipęs juodą galvą pakartojo: — Jie, jie, jie.
— Berniuko broliai, — paaiškino kairėje stovinti senė. — Krasterio sūnūs. Iš ten kyla baltas šaltis, varne. Mano kaulai jaučia. Šie vargani seni kaulai nemeluoja. Tie sūnūs greitai bus čia.
Arija
Jos akys palengva priprato prie tamsos. Kai Harvinas nutraukė jai nuo galvos gobtuvą, rausvas tuščiavidurės kalvos švytėjimas privertė Ariją sumirksėti kaip kvailą pelėdą.
Iš žemių suplūktos aslos viduryje buvo iškasta didžiulė duobė ugniakurui ir jo liepsnos, plaikstydamosi ir traškėdamos, kilo aukštai link aprūkusių lubų. Sienos buvo iš akmenų ir molio, išvarpytos didžiulių, baltų, susiraizgiusių šaknų, panašių į daugybę lėtai šliaužiančių, blyškių gyvačių. Jai bežiūrint, pro tų šaknų tarpus ėmė lįsti žmonės; jie atsargiai šonu išeidavo iš šešėlių užmesti akies į belaisvius, išnirdavo iš tamsių kaip naktis tunelių, staiga pasirodydavo iš visose pusėse žiojinčių siaurų plyšių ir properšų. Šiek tiek atokiau, anapus ugniakuro, medžių šaknys buvo susipynusios į savotiškus laiptus, vedančius į požeminę ertmę, kurioje, beveik visiškai nematomas burtmedžio šaknų raizgalynėje, sėdėjo vyras.
Lemas nutraukė gobtuvą Gendriui nuo galvos.
— Kokia čia vieta? — paklausė šis.
— Sena požeminė slėptuvė. Prieglobstis, kuriame neužpuls nei vilkai, nei liūtai.
Nei vilkai, nei liūtai. Ariją nukrėtė šiurpas. Ji prisiminė savo sapną ir kraujo skonį burnoje, kai dantimis nuplėšė vyrui ranką nuo peties.
Ugniakuras buvo didelis, bet urvas — dar didesnis; sunku buvo pasakyti, kur jis prasideda ir kur baigiasi. Tuneliai, kurių buvo matyti tik angos, galėjo tęstis ir dvi pėdas, ir dvi mylias. Arija matė, kad vyrai, moterys ir maži vaikai baimingai ją stebi.
— Čia burtininkas, paliegusi voveraite. Dabar jis atsakys į tavo klausimus, — tarė Žaliabarzdis ir mostelėjo į ugnies pusę, kur Tomas Septynstygis kalbėjosi su aukštu liesu vyru, ant nudriskusių rožinių drabužių užsisegusiu šarvų likučius. Tai negali būti Toras iš Myro. Arija prisiminė, kad raudonasis žynys buvo storas, glotniu veidu ir blizgančia plika galva. O šio žmogaus veido oda atrodė padribusi, be to, ant galvos žėlė šiurkštūs žili plaukai. Tomas kažką pasakė, žynys atsisuko į ją ir Arijai dingtelėjo, kad dabar jis prie jos prieis. Tik tada į urvą įžengė Pamišęs Medžioklis, varydamas į šviesą belaisvį, ir juodu su Gendriu, rodos, visi pamiršo.
Paaiškėjo, kad Pamišęs Medžioklis — kresnas, nestambaus smakro, pradėjęs plikti vaidingas vyras, vilkintis sulopytus, gelsvai rudus odinius drabužius. Akmeninėje Septoje ji manė, kad Lemas ir Žaliabarzdis bus sudraskyti į gabalus, kai drąsiai stojo prieš Pamišusį Medžioklį prie kranklių narvų ir pareikalavo, kad belaisvis atitektų Žaibo lordui. Juodu apspito pėdsakus uostinėjantys ir urzgiantys šunys. Bet Tomas Septynstygis numaldė juos savo muzika, Tansi perėjo aikštę su pilna prijuostės sterble kaulų ir riebios avienos, o Lemas parodė viešnamio lange stovintį ir šauti iš lanko nusitaikiusį Engvį. Pamišęs Medžioklis iškeikė juos, visus išvadino pataikūnais, bet galų gale sutiko atiduoti savo grobį lordo Beriko teismui.
Jie surišo belaisviui riešus kanapine virve, ant kaklo užnėrė kilpą ir ant galvos užmovė maišą, bet tas vyras vis tiek buvo pavojingas. Arija pajuto, kaip ta grėsmė pasklido po visą urvą. Toras, — jei tai tikrai buvo Toras, — belaisvį ir jį sučiupusįjį pasitiko pusiaukelėje iki ugniakuro.
— Kaip jį sugavai? — pasiteiravo žynys.
— Šunys suuodė pėdsakus. Nežinau, ar patikėsi, bet jis girtas miegojo po gluosniu.
— Išduotas saviškių. — Toras atsisuko į belaisvį ir nutraukė nuo galvos maišą. — Sveikas atvykęs į kuklią mūsų menę, šunie. Ji ne tokia prabangi kaip Roberto sosto menė, užtat čia geresnė draugija.
Nuo besiplaikstančių ugniakuro liepsnų ant nudegusio Sandoro Kligeino veido krito gelsvai rausvi šešėliai, tad jis atrodė dar grėsmingesnis nei dienos šviesoje. Kai trūktelėjo virve surištus riešus, nuo jų pabiro sudžiūvusio kraujo krešulėliai. Skalikas susiraukė.
— Pažįstu tave, — tarė.
— Pažinojai. Per turnyrus, bendrose grumtynėse keikdavai mano liepsnojantį kalaviją, bet su tuo ginklu aš tris kartus tave įveikiau.
— Toras iš Myro. Anksčiau plikai skusdavais galvą.
— Nes norėjau parodyti, kokia nuolanki mano širdis, bet iš tiesų esu didelis tuščiagarbis. Be to, miške pamečiau skustuvą. — Žynys delnu patekšnojo sau per pilvą. — Aš gerokai sulysau, bet esu stipresnis. Metus praleidęs miškuose, žmogus gerokai aptirpsta. Gaila, kad neradau siuvėjo, kuris susiaurintų man odą. Tada vėl atrodyčiau jaunas ir gražios merginos apibertų mane bučiniais.
— Tik aklos, žyny.
Bastūnai nusikvatojo, o garsiausiai juokėsi pats Toras.
— Gal ir taip. Bet dabar nesu apsišaukėlis žynys, kurį anksčiau pažinojai. Mano širdyje pabudo Šviesos Valdovas. Ilgai snaudusios mano galios ima atgyti, o šiose apylinkėse juda kariuomenės. Mačiau jas liepsnose.
Bet Skalikui šie žodžiai įspūdžio nepadarė.
— Velniop ir tas liepsnas, ir tave. — Jis apsidairė ir pažvelgė į kitus. — Kaip šventas žmogus, susidėjai su keista draugija…
— Jie mano broliai, — tiesiai ir paprastai paaiškino Toras.
Lemas Geltonasis Apsiaustas žengė į priekį. Tik jis ir Žaliabarzdis buvo tokie augaloti, kad nekeldami galvos galėtų pažvelgti Skalikui į akis.
— Lok atsargiau, šunie. Tavo gyvybė — mūsų rankose.
— Jei taip, tai geriau nusivalykite nuo pirštų mėšlą. — Skalikas nusijuokė. — Ar seniai slepiatės šiame urve?
Išgirdęs užuominą, kad jie bailiai, Engvis Šaulys pyktelėjo.
— Paklausk ožio, ar mes slepiamės, Skalike. Paklausk savo brolio. Paklausk Dėlių lordo. Mes nuleidome kraują jiems visiems.
— Jūs, liurbiai? Nejuokinkit. Jūs labiau panašūs į kiauliaganius, o ne į karius.
— Kai kurie iš mūsų ir buvo kiauliaganiai, — tarė neaukšto ūgio ir Arijai nepažįstamas vyras. — Kiti — kailiadirbiai, dainiai arba akmentašiai. Bet tai buvo prieš prasidedant karui.
— Kai palikome Karaliaus Uostą, buvome Vinterfelo, Dario ir Blekheiveno vyrai, Malerio ir Vaildo vyrai. Buvome riteriai, ginklanešiai, ginkluoti raiteliai, lordai ir prasčiokai, kuriuos vienijo bendras tikslas, — atsklido balsas žmogaus, įsitaisiusio aukštai prie sienos, tarp burtmedžio šaknų. — Mūsų buvo šešios dvidešimtinės, kai iškeliavome vykdyti teisingumo tavo broliui. — Vyras iš šaknų supintomis kopėčiomis ėmė lipti žemyn. — Šešios dvidešimtinės narsių ir ištikimų vyrų, vadovaujamų kvailio žvaigždėtu apsiaustu. — Jis buvo panašus į kaliausę, vilkėjo nudriskusį, suteptą apsiaustą su žvaigždėmis ir turėjo geležinį krūtinės šarvą, įduobtą per daugybę kovų. Didžiąją jo veido dalį slėpė tankūs, rausvai gelsvi plaukai, tik plotas virš kairės ausies, toje vietoje, kur jam buvo suknežinta galva, buvo plikas. — Dabar per aštuoniasdešimt mūsų būrio vyrų žuvę, bet į jų vietą stojo kiti ir perėmė iš kritusiųjų kalavijus. — Jam nulipus ant žemės, bastūnai pasitraukė jo praleisti. Arija atkreipė dėmesį, kad jis be vienos akies, o tuščios užsitraukusios akiduobės oda randuota ir susiraukšlėjusi, be to, jam per visą kaklą ėjo juodas dryžis. — Jų padedami kaip įmanydami kaunamės už Robertą ir karalystę.