— Už Robertą? — dusliai ir nepatikliai burbtelėjo Sandoras Kligeinas.
— Mus pasiuntė Nedas Starkas, — tarė Laimingasis Džekas, vietoj šalmo nešiojantis puodą, — bet, kai davė nurodymus, jis sėdėjo Geležiniame soste, tad iš tiesų buvome ne jo, o Roberto kariai.
— Dabar Robertas — kirminų karalius. Ar dėl to nulindote po žeme ir tapote jo dvariškiais?
— Karalius žuvo, — pripažino į kaliausę panašus riteris, — bet mes tebesame karaliaus vyrai, nors ir praradome karališką vėliavą prie Mimų brastos, kai mus užpuolė tavo brolio skerdikai. — Jis priglaudė kumštį prie krūtinės. — Robertas nužudytas, bet jo karalystė liko. Ir mes ją giname.
— Ją? — prunkštelėjo Skalikas. — Gal ji tavo motina, Dondarionai? O gal tavo kekšė?
Dondarionas? Berikas Dondarionas buvo gražus vyras; Sansos draugė Džeinė net buvo jį įsimylėjusi. Tada Džeinė Pul nebuvo tokia akla, kad nebūtų pamačiusi, jog šis vyras gražus. Ir Arija, dar kartą atidžiau pažvelgusi, pamatė, kad tai tiesa: jo krūtinės šarvo emalis buvo gerokai nutrupėjęs, bet ant jo buvo matyti išsišakojusio, skaisčiai raudono žaibo likučiai.
— Tavo karalystė — tai akmenys, medžiai ir upės, — vėl prabilo Skalikas. — Argi akmenis reikia ginti? Robertas nebūtų taip manęs. Tai, ko jis negalėdavo išdulkinti, nugalėti arba išgerti, jam keldavo nuobodulį, tad jis bodėtųsi ir jumis… jumis, smarkieji vyrukai.
Per urvą nuvilnijo pasipiktinimo banga.
— Dar kartą mus taip pavadink, šunie, ir prarysi savo liežuvį, — tarė Lemas ir išsitraukė kalaviją.
Skalikas niekinamai nužvelgė ginklo ašmenis.
— Tai bent narsuolis, švytruoja kalaviju belaisviui po nosimi. Atriškite mane, kodėl neatrišate? Tada ir pamatysime, kokie jūs drąsūs. — Ir Kligeinas žvilgtelėjo į jam už nugaros stovintį Pamišusį Medžioklį. — O tu? Tu irgi narsus, ar visą drąsą palikai šunidėse?
— Nepalikau, bet tave turėjau palikti kranklių narve. — Medžioklis išsitraukė peilį. — Ir dar galiu ten įgrūsti.
Skalikas nusikvatojo jam į akis.
— Mes esame broliai, — pareiškė Toras iš Myro. — Šventieji broliai, prisiekę karalystei, savo dievui ir vienas kitam.
— Brolija be vėliavų. — Tomas Septynstygis užgavo arfos stygą. — Tuščiavidurės kalvos riteriai.
— Riteriai? — prunkštelėjo Kligeinas. — Dondarionas yra riteris, o visi kiti — pasigailėjimo verta ir taip žemai puolusi bastūnų šutvė, kokios man dar nėra tekę matyti. Nužudžiau ir geresnių vyrų už jus.
— Kiekvienas riteris gali įšventinti į riterius ir kitą vyrą, — tarė kaliausė, kuri buvo Berikas Dondarionas, — ir kiekvienas vyras, kurį čia matai, pajuto prie peties priglaustus kalavijo ašmenis. Mes esame pamirštųjų brolija.
— Leiskite man eiti savais keliais ir aš taip pat jus pamiršiu, — dusliai ištarė Kligeinas. — Bet jei ketinate mane nužudyti, tai, po galais, ilgai nedelskite. Atėmėte iš manęs kalaviją, arklį, auksą, tad atimkite dar gyvybę ir bus baigta. Tik neverskite manęs klausytis šito pamaldaus mekenimo.
— Netrukus mirsi, šunie, — patikino jį Toras, — bet tai turi būti ne žmogžudystė, o įvykdytas teisingumas.
— Taip, — pritarė Pamišęs Medžioklis, — ir tave ištiks švelnesnis likimas, nei esi nusipelnęs už viską, ką padarė taviškiai. Jūs vadinate save liūtais. Prie Šererio ir Mimų brastos buvo prievartaujamos šešerių ir septynerių metų mergaitės, žindomi kūdikiai kalavijais perkertami pusiau motinų akyse. Niekas iš liūtų anksčiau taip žiauriai nežudydavo.
— Nebuvau nei prie Šererio, nei prie Mimų brastos, — atsakė jam Skalikas. — Savo nužudytų kūdikių lavonus guldyk prie kieno nors kito durų.
Tada į jį kreipėsi Toras:
— Ar paneigsi, kad Kligeinų giminės gerovė pastatyta ant nužudytų vaikų kaulų? Mačiau, kaip priešais Geležinį sostą jie padėjo princo Eigono ir princesės Reinės lavonus. Tiesą sakant, tavo herbe turi būti nupiešti du krauju paplūdę vaikai, o ne tie šlykštūs šunys.
Skalikas perkreipė lūpas.
— Gal supainiojai mane su mano broliu? Ar gimti Kligeinu — nusikaltimas?
— Žmogžudystė yra nusikaltimas.
— Ką aš nužudžiau?
— Lordą Lotarą Malerį ir serą Gladeną Vaildą, — tarė Harvinas.
— Mano brolius, Listerį ir Lenoksą, — pridūrė Laimingasis Džekas.
— Gerąjį Beką ir Madžą, malūnininko sūnų iš Donelio miško! — šūktelėjo šešėliuose besislepianti sena moteris.
— Merimeno našlę, kuri taip ištikimai mylėjo, — pasakė Žaliabarzdis.
— Septonus prie Mauruotojo tvenkinio.
— Serą Endrių Čarltoną. Jo ginklanešį Luką Rutą. Ir visus vyrus, moteris ir vaikus Fildstoune ir Mausdauno malūne.
— Lordą ir ledi Dedingsus, kurie buvo labai turtingi.
Tomas Septynstygis ėmė vardyti ir kitas Sandoro Kligeino aukas:
— Eiliną iš Vinterfelo, Džotą Greitąjį Lanką, Mažąjį Metą ir jo seserį Randą, Anvilą Riną. Serą Ormondą. Serą Dadlį. Peitą iš Morio, Peitą iš Ieties miško, Senąjį Peitą ir Peitą iš Šermerio griovos. Akląjį Vilą Drožinėtoją. Dorą moterį Merę. Kekšę Merę. Kepėją Beką. Serą Reimuną Darį, lordą Darį, jaunąjį lordą Darį. Brakeno pavainikį. Flečerį Vilą. Harslėjų. Dorą moterį Nolą…
— Gana! — Skaliko veidas persikreipė iš pykčio. — Per daug triukšmauji. Tie vardai nieko nereiškia. Kas jie buvo?
— Žmonės, — įsiterpė lordas Berikas. — Žmonės — kilmingi ir prasčiokai, jauni ir seni. Geri ir blogi žmonės, kurie mirė persmeigti Lanisterių iečių arba Lanisterių kalavijų perrėžtais pilvais.
— Ne mano kalavijas perrėžė jiems pilvus. Kas taip sako, yra prakeiktas melagis.
— Tu tarnauji Lanisteriams iš Kasterlių Uolos, — pasakė Toras.
— Kadaise tarnavau. Ir aš, ir daugybė kitų vyrų. Ar kiekvienas iš mūsų kaltas dėl nusikaltimų, kuriuos padarė kiti? — piktai atšovė Kligeinas. — Gal vis dėlto jūs tikrai esate riteriai. Meluojate kaip riteriai, tad gal ir žudote kaip riteriai.
Lemas ir Laimingasis Džekas ėmė ant jo rėkti, bet Dondarionas kilstelėjo ranką prašydamas tylos.
— Paaiškink, ką turi galvoje, Kligeinai.
— Riteris — tai kalavijas ir žirgas. O visa kita — įžadai, šventi aliejai, ledi palankumas, — tik ant kalavijo užrišti šilkiniai kaspinėliai. Gal su kaspinėliais kalavijas ir gražesnis, bet nužudyti gali taip pat, kaip ir paprastas. Tad velniop tuos kaspinėlius ir susikiškite savo kardus, kur nesueina. Aš toks pat kaip jūs. Vienintelis skirtumas, — kad nemeluoju, kas esąs. Galite mane nužudyti, bet nevadinkite žudiku ir sustoję nepostringaukite, kad jūsų šūdas nedvokia. Girdėjote mane?
Arija taip mitriai prasispraudė pro Žaliabarzdį, kad šis jos nė nepamatė.
— Tu esi žudikas! — suklykė ji. — Nužudei Miką, nė nesigink. Tu jį nužudei!
Skalikas įsistebeilijo į Ariją, bet jos nepažino.
— O kas buvo tas Mika, berniuk?
— Aš ne berniukas! Mika buvo berniukas. Jis buvo mėsininko sūnus, o tu jį nužudei. Džoris sakė, kad tu jį vos ne pusiau perkirtai, o jis net kalavijo neturėjo. — Arija jautė, kad į ją dabar susmigo žvilgsniai visų — ir moterų, ir vaikų, ir vyrų, vadinančių save tuščiavidurės kalvos riteriais.