— Kas ji tokia? — kažkas paklausė.
Jiems atsakė Skalikas.
— Po septyniais perkūnais! Mažoji sesutė. Tai ta padauža, kur įmetė upėn gražųjį Džofo kalaviją. — Jis garsiai nusijuokė. — Argi nesupranti, kad esi mirusi?
— Ne, tai tu miręs, — atšovė Arija.
Paėmęs už rankos, Harvinas patraukė ją atgal, o lordas Berikas pasakė:
— Mergaitė pavadino tave žudiku. Ar neigsi, kad nužudei tą mėsininko berniuką, vardu Mika?
Sandoras Kligeinas tik gūžtelėjo.
— Buvau prisiekęs Džofrio gynėjas. Mėsininko berniukas puolė princą.
— Tai melas! — Arija išsivadavo iš Harvino gniaužtų. — Aš jį puoliau. Aš sudaviau Džofriui ir įmečiau Liūto Dantį į upę. Mika tik spruko tolyn, kaip jam liepiau.
— Ar matei tą berniuką puolant princą Džofrį? — paklausė lordas Berikas Dondarionas Skaliko.
— Išgirdau apie tai iš karališkųjų lūpų. Ne mano reikalas abejoti princų ištartais žodžiais. — Kligeinas rankomis mostelėjo į Ariją. — Šios mergiotės sesuo pasekė tą pačią pasaką, stovėdama priešais jūsų brangųjį Robertą.
— Sansa tiesiog melavo, — atrėžė Arija, staiga vėl labai supykusi ant sesers. — Buvo visai ne taip, kaip ji sakė. Visai ne taip.
Toras pasivedė lordą Beriką į šalį. Arijai vis dar nesitveriant pykčiu, abu vyrai stovėjo ir tyliai apie kažką kalbėjosi. Jie turi jį nužudyti. Šimtus kartų meldžiausi, kad jis mirtų.
Berikas Dondarionas vėl atsisuko į Skaliką.
— Esi kaltinamas žmogžudyste, bet nė vienas iš čia esančių tikrai nežino, ar šis kaltinimas teisingas, tad ne mums skelbti nuosprendį. Dabar jį gali paskelbti tik Šviesos Valdovas. Nuteisiu tave dvikovai.
Skalikas įtariai šyptelėjo, tarsi netikėdamas tuo, ką išgirdo.
— Tu kvailys ar pamišėlis?
— Nei tas, nei tas. Aš tik lordas. Kalaviju įrodyk savo nekaltumą ir galėsi traukti savo keliais.
— Ne! — vėl suriko Arija, Harvinui nespėjus užčiaupti jai burnos.
Ne, jie negali taip elgtis, nes jis išsivaduos. Su kalaviju rankoje Skalikas buvo mirtinai pavojingas, ir visi tai žinojo. Jis tik pasijuoks iš jų, pagalvojo Arija.
Taip ir atsitiko: Skalikas ilgai ir dusliai juokėsi ir tas paniekos persmelktas juokas aidu atsimušė nuo urvo sienų.
— Taigi, kas stos į kovą? — Jo žvilgsnis nukrypo į Lemą Geltonąjį Apsiaustą. — Drąsuolis gelsvu sumyžtu apsiaustu? Ne? O ką tu pasakysi, Medžiokli? Ir anksčiau esi spardęs šunis, pamėgink įspirti man. — Tada jis pamatė Žaliabarzdį. — Tu gana stuomeningas, tiroši, prieik arčiau. O gal ketini leisti tai mergaičiukei pačiai su manimi kautis? — Ir Kligeinas vėl nusijuokė. — Nagi, kas ieško mirties?
— Tau teks kautis su manimi, — pasakė lordas Berikas Dondarionas.
Ir Arija prisiminė visus pasakojimus. Jo neįmanoma nužudyti, pagalvojo ir giliai širdyje pajuto rusenant viltį. Pamišėlis Medžioklis nupjovė virves, kuriomis buvo surištos Sandoro Kligeino rankos.
— Man reikia kalavijo ir šarvų. — Skalikas pasitrynė nubrozdintus riešus.
— Kalaviją gausi, — pareiškė lordas Berikas, — bet šarvai tebus tavo nekaltumas.
Kligeinas nusiviepė.
— Mano nekaltumas prieš tavo antkrūtinį, argi tai teisinga?
— Nedai, padėk man nusiimti antkrūtinį.
Lordui Berikui ištarus jos tėvo vardą, Ariją nukrėtė šiurpas, bet šis Nedas tebuvo šviesiaplaukis berniukas, ne daugiau nei dešimties ar dvylikos metų ginklanešys. Jis skubiai priėjo, atsegė šarvą laikančias sagtis, kurios daugybėje vietų įduobtą plieno plokštę buvo priveržusios lordui prie krūtinės. Paminkštinimas po šarvais buvo supuvęs nuo prakaito ir senumo ir, atlaisvinus metalą, nukrito. Gendriui užėmė kvapą.
— Motin, pasigailėk…
Po lordo Beriko oda buvo aiškiai matyti išsišovę šonkauliai. Jo krūtinėje, virš kairiojo spenelio buvo randuotas ir raukšlėtas įdubimas, o kai jis pasisuko paimti kalavijo ir skydo, toje pačioje vietoje, tik ant nugaros, Arija išvydo užgijusią žaizdą. Jį pervėrė ietis. Tai matė ir Skalikas. Ar jis išsigando? Arija norėjo, kad jis mirtų išsigandęs, toks pat išsigandęs, koks mirė Mika.
Nedas atnešė lordui Berikui kardasaitį ir ilgą juodą apsiaustą. Jis buvo skirtas dėvėti ant šarvų, tad nuo lordo pečių krito duksliai, bet ant jo skersai buvo nupieštas giminės simbolis — sutrūkinėjęs ir išsišakojęs žaibas. Jis išsitraukė kalaviją iš makštų, o kardasaitį grąžino ginklanešiui.
Toras atnešė kardasaitį Skalikui.
— Ar šuo žino, kas yra garbė? — paklausė žynys. — Kad nesugalvotum ginklu prasiskinti sau kelio iš urvo arba paimti įkaitu kurio nors vaiko… Engvi, Denetai, Kailai, pastebėję bent menkiausią išdavystės ženklą, perverkite jį strėle.
Ir tik kai trys šauliai įtempė lankus, Toras padavė Skalikui kardasaitį.
Skalikas išsitraukė kalaviją, o makštis ir diržą švystelėjo šalin. Pamišęs Medžioklis padavė ąžuolinį skydą, nudažytą geltonai ir nusagstytą geležinėmis kniedėmis, su išpieštais trimis juodais Kligeinų skalikais. Berniukas, vardu Nedas, padėjo lordui Berikui tvirtai suimti savo skydą, — tokį apkapotą ir apdaužytą, kad skaisčiai raudono žaibo ir pulko žvaigždžių ant jo beveik nebesimatė.
Bet Skalikui žengus link priešininko, Toras iš Myro jį sustabdė.
— Pirmiausia pasimelskime. — Pasisukęs į ugnį, jis iškėlė rankas. — Šviesos Valdove, pažvelk į mus.
Visi urve esantys brolijos be vėliavų nariai sutartinai atitarė:
— Šviesos Valdove, apgink mus.
— Šviesos Valdove, saugok mus tamsoje.
— Šviesos Valdove, tegul tavo veidas mums šviečia.
— Įžiebk savo ugnį tarp mūsų, o Rhlorai, — tarė raudonasis žynys. — Parodyk, ar šis žmogus kaltas, ar teisus. Jei kaltas, nutrenk jį, o jei teisus, suteik jo kalavijui galios. Šviesos Valdove, suteik mums išminties.
— Nes naktis tamsi, — užgiedojo broliai ir Harvinas su Engviu traukė taip pat garsiai kaip ir kiti, — ir pilna siaubo.
— Ir šis urvas tamsus, — tarė Skalikas, — bet siaubą jame keliu vien aš. Tikiuosi, tavo dievas malonus, Dondarionai. Netrukus su juo susitiksi.
Nė nešyptelėjęs, lordas Berikas priglaudė ilgojo kalavijo ašmenis prie kairės rankos delno ir neskubėdamas patraukė žemyn. Iš gilios žaizdos ištryško tamsus kraujas ir nutekėjo plienu.
Ir tada kalavijas užsiliepsnojo.
Arija išgirdo, kaip Gendris pašnibždomis kalba maldą.
— Dekite septyniuose pragaruose, — nusikeikė Skalikas. — Ir tu, ir Toras. — Jis žvilgtelėjo į raudonąjį žynį. — Kai nudobsiu jį, imsiuos tavęs, myrieti.
— Kiekvienas ištartas žodis patvirtina tavo kaltę, šunie, — atsakė Toras, o Lemas, Žaliabarzdis ir Laimingasis Džekas garsiai svaidėsi grasinimais ir prakeiksmais.
Lordas Berikas laukė tylėdamas, ramus kaip stovintis vanduo, kairėje rankoje laikydamas skydą, o dešinėje — liepsnojantį kalaviją. Nužudyk jį, mintyse meldė Arija, prašau, turi jį nužudyti. Apšviestas iš apačios, jo veidas atrodė tarsi mirties kaukė, o ten, kur trūko akies, žiojėjo baisi raudona žaizda. Kalavijas liepsnojo nuo rankenos iki pat galiuko, bet karščio Dondarionas, rodos, nejautė. Jis stovėjo taip ramiai, tarsi būtų iškaltas iš akmens.