Bet kai Skalikas jį puolė, jis pasirodė esąs gana vikrus.
Liepsnojantis kalavijas pakilo pasitikti šaltojo, ilgi ugnies liežuviai švystelėjo jam iš paskos nelyginant kaspinai, apie kuriuos ką tik šnekėjo Skalikas. Susikirtęs sužvangėjo plienas. Vos tik lordas Berikas atrėmė pirmą smūgį, Kligeinas kirto vėl, tik šį kartą jam sutrukdė Dondariono skydas, o kirčio būta tokio stipraus, kad atskilusios nuo skydo pažiro medžio lūženos. Smarkūs kirčiai ėjo vienas po kito, iš apačios ir iš viršaus, iš dešinės ir iš kairės, ir visus juos Dondarionas atrėmė. Jo kalaviją buvo apsiautusios liepsnos ir, kur tik jis švystelėdavo, ten palikdavo rausvą ar gelzganą pėdsaką. Sulig kiekvienu lordo Beriko mostu ugnis vis labiau įsidegdavo ir liepsnos kilo dar aukščiau, kol pagaliau ėmė atrodyti, jog Žaibo lordas stovi šviesos narve.
— Ar čia gaisras? — paklausė Arija Gendrio.
— Ne. Tai kas kita. Tai…
— …burtai? — baigė Gendrio mintį ji, o Skalikas tuo metu žingtelėjo atatupstas.
Dabar atakavo lordas Berikas, pripildydamas orą ugninių lankų, smarkiai spausdamas tvirtesnį už save priešininką ir versdamas jį trauktis. Pakėlęs skydą, Kligeinas atrėmė smūgį iš viršaus ir nupieštas skalikas prarado galvą. Tada sekė atsakomasis kirtis ir jau Dondarionui teko gintis skydu ir prisidengti nuo stipraus smūgio. Bastūnų brolija riksmais energingai palaikė savo vadą: „Jis tavo! — išgirdo Arija. — Kirsk jam! Kirsk jam! Kirsk jam!“ Susiraukęs nuo karščio, kurį skleidė prie veido priartėjusios liepsnos, Skalikas apsigynė nuo kirčio, nutaikyto į galvą. Jis suniurnėjo, nusikeikė ir žengė atgal.
Lordas Berikas neleido jam atsikvėpti. Jis nė per žingsnį nesitraukė nuo augaloto priešininko, o jo ranka nenustygo nė akimirkos. Kalavijai susikirsdavo ir atsiskirdavo, vėl sužvangėdavo, nuo žaibu pažymėto skydo lėkė medžio nuoskilos, o sūkuriuojančios liepsnos lyžtelėjo šunis vieną kartą, du, tris… Skalikas ėmė slinkti į dešinę, bet Dondarionas mitriai šoko į šoną, užkirto jam kelią ir ėmė stumti į priešingą pusę… link niūriai žioruojančio ugniakuro. Kligeinas traukėsi, kol nugara pajuto karštį. Skubriai žvilgtelėjęs per petį, jis pamatė, kas yra jam už nugaros, bet dėl to žvilgsnio vos neatsisveikino su galva, nes lordas Berikas vėl puolė.
Sukaupęs visas jėgas, Sandoras Kligeinas vėl ėmė stumtis į priekį, ir Arija atkreipė dėmesį į išverstų jo akių baltymus. Trys žingsniai pirmyn, du atgal, žingsnis į kairę, užblokuotas lordo Beriko, vėl du žingsniai į priekį ir vienas atgal, tarkšt, tarkšt, ir dideliems ąžuoliniams skydams teko atlaikyti tikrą kirčių krušą. Tamsūs, nutįsę Skaliko plaukai buvo prilipę prie prakaito išpiltos kaktos. Vyno prakaitas, pagalvojo Arija prisiminusi, kad į nelaisvę jis buvo paimtas girtas. Jai pasirodė, kad Skaliko akyse mato besirandančią baimę. Jis pralaimės, džiūgaudama tarė ji sau, kai liepsnojantis lordo Beriko kalavijas perskrodė orą ir vėl kirto. Viena įnirtinga ataka Žaibo lordas susigrąžino visą Skalikui užleistą dvikovos lauką ir vėl privertė Kligeiną mindžikuoti ant ugniakuro krašto. Jis mirs, mirs, jis mirs. Arija pasistiebė, kad geriau matytų, kas vyksta.
— Prakeiktas niekše! — suriko Skalikas, pajutęs, kad ugniakuro liepsnos laižo jam užpakalį. Ir tada puolė, vis įnirtingiau mosuodamas kalaviju, mėgindamas priblokšti gerokai smulkesnio sudėjimo priešininką gyvuliška jėga, sulaužyti jam kalavijo geležtę, skydą arba ranką. Bet į akis siūbtelėjo besiginančio Dondariono kalavijo liepsnos, Skalikas atšoko toliau nuo jų, paslydo ir kluptelėjo. Lordas Berikas negaišo nė akimirkos, kirto iš viršaus, orą perskrodė kalavijo ašmenys ir liepsnų vėliavėlės. Nuvargęs ir pūtuodamas, Kligeinas pakėlė virš galvos skydą kaip tik laiku ir urve pasigirdo garsus lūžtančio ąžuolo trakštelėjimas.
— Jo skydas užsidegė, — sušnabždėjo Gendris.
Arija akimirksniu tai pamatė. Liepsnos apgaubė iškapotus geltonus dažus ir tris juodus šunis.
Įnirtingai kontratakuodamas, Sandoras Kligeinas šiaip taip atsistojo. Ir tik kai lordas Berikas žingtelėjo atgal, Skalikas, rodos, suvokė, kad taip arti veido šniokščianti ugnis ryja jo skydą. Neslėpdamas pasibaisėjimo jis riktelėjo, ėmė kalaviju įnirtingai kapoti perskilusį ąžuolą ir visiškai jį sutrupino. Skydas subyrėjo, liepsnojanti jo pusė nukrito, o kita liko pakibusi jam ant dilbio. Skalikas ėmė mosuoti ranka mėgindamas jos nusikratyti, bet tai tik dar labiau pakurstė liepsnas. Užsidegė rankovė ir netrukus jau liepsnojo visa kairė ranka.
— Pribaik jį! — paragino lordą Beriką Žaliabarzdis, kiti broliai vienu balsu užtraukė: „Kaltas!“, o Arija šaukė drauge su jais: „Kaltas, kaltas, pribaik jį, kaltas!“
Lengvai lyg plevenantis šilkas lordas Berikas priėjo pribaigti priešininko. Bet Skalikas dusliai riktelėjo, abiem rankomis suėmė kalaviją, užsimojo ir iš visų jėgų kirto. Lordas Berikas lengvai atrėmė smūgį…
— Neee! — suklykė Arija.
…bet liepsnojantis kalavijas suskilo pusiau ir šaltas Skaliko plienas perskrodė lordo Beriko kūną ties kaklo ir peties sandūra iki pat krūtinkaulio. Plūstelėjo karštas tamsus kraujas.
Tebedegdamas Sandoras Kligeinas pasitraukė. Nusiplėšęs skydo likučius, keikdamasis nusviedė juos šalin ir ėmė voliotis ant aslos mėgindamas užgesinti degančią ranką.
Lordui Berikui palengva ėmė linkti keliai, tarsi maldai. Prasižiojo ir jam iš burnos pliūptelėjo kraujas. Kai jis kniūbsčias parkrito, Skaliko kalavijas tebestyrojo jo kūne. Jo kraują sugėrė žemė. Tuščiavidurėje kalvoje įsiviešpatavo mirtina tyla, kurią trikdė vien ugnies spragsėjimas ir mėginančio keltis Skaliko dejonės. Arija negalėjo galvoti apie nieką kita, tik apie Miką ir visas paikas maldas, kuriomis prašė Skaliko mirties. Jei dievai tikrai yra, kodėl lordas Berikas nelaimėjo dvikovos? Ji žinojo, kad Skalikas kaltas.
— Maldauju, — dusliai prabilo Sandoras Kligeinas, kratydamas ranką. — Aš nudegiau. Padėkite man. Kas nors padėkite man. — Jis pravirko. — Prašau…
Arija priblokšta pažvelgė į Kligeiną. Jis verkia kaip mažas vaikas, pagalvojo.
— Meli, aptvarstyk jam žaizdas, — liepė Toras. — Lemai, Džekai, padėkite man pasirūpinti lordu Beriku. Nedai, bus geriau, jei ir tu eisi drauge.
Raudonasis žynys ištraukė Skaliko kalaviją iš savo žuvusio lordo kūno ir įbedė į krauju permirkusią žemę. Lemas kyštelėjo stambias savo plaštakas Dondarionui po pažastimis, o Laimingasis Džekas paėmė žuvusįjį už kojų. Jie nunešė lordą Beriką pro ugniakurą į vieno iš tunelių tamsą. Toras ir berniukas, vardu Nedas, nusekė jiems iš paskos.
Pamišęs Medžioklis piktai tarė:
— Sakyčiau, grąžinkime jį į Akmeninę Septą ir įgrūskime į kranklių narvą.
— Taip, — pritarė Arija. — Jis nužudė Miką. Tikrai nužudė.
— Kokia pikta voveraitė… — sumurmėjo Žaliabarzdis.
Harvinas atsiduso.
— Rhloras paskelbė jį nekaltu.
— Kas tas Ruloras? — Arijai nepavyko net ištarti jo vardo.
— Šviesos Valdovas. Toras mus išmokė…
Ko juos mokė Toras, Arijai buvo nė motais. Ji vikriai ištraukė iš makštų Žaliabarzdžio durklą ir spruko greičiau, nei jam pavyko ją sučiupti. Gendris taip pat pamėgino ją sugauti, bet Gendriui Arija visuomet buvo per daug greita.