Tomas Septynstygis ir kažkokia moteris padėjo Skalikui stotis. Pamačiusi, kaip atrodo jo ranka, Arija neteko žado. Ten, kur odą dengė odinis skydo diržas, buvo matyti rausvas dryžis, bet aukščiau ir žemiau jo, nuo alkūnės iki pat riešo, oda buvo sutrūkinėjusi, tamsiai raudona ir pasruvusi krauju. Kai jųdviejų žvilgsniai susitiko, Kligeinas vyptelėjo.
— Taip trokšti mano mirties? Tai pirmyn, vilkiūkšte. Smeik. Mirti nuo durklo lengviau nei nuo ugnies.
Kligeinas pamėgino atsistoti, bet vos tik krustelėjo, nuo dilbio ant žemės šleptelėjo nudegusios mėsos gabalas ir jam vėl sulinko keliai. Tomas sučiupo jį už sveikosios rankos ir pakėlė.
Jo ranka… — dingtelėjo Arijai, ir veidas… Bet jis buvo Skalikas. Nusipelnęs sudegti pragare. Laikydama durklą, Arija jautė, koks jis sunkus. Suspaudė jį tvirčiau.
— Tu nužudei Miką, — pakartojo, tarsi ragindama Skaliką tai paneigti. — Pasakyk jiems. Nužudei jį. Nužudei.
— Nužudžiau. — Jo veidas baisiai persikreipė. — Pargrioviau jį, perkirtau pusiau ir nusikvatojau. Dar mačiau, kaip jie žiauriai sumušė tavo seserį ir kaip nukirto tavo tėvui galvą.
Lemas pastvėrė Ariją už rankos, pasuko riešą ir privertė paleisti durklą. Arija jam spyrė, bet jis neatsakė jai tuo pačiu.
— Keliauk į pragarą, Skalike! — sušuko Arija Sandorui Kligeinui įniršusi, tačiau bejėgė. — Keliauk į pragarą!
— Keliaus, — atsklido tylus, šnabždesį primenantis balsas.
Arija atsisuko ir pamatė jai už nugaros stovintį lordą Beriką Dondarioną, kruvina ranka besilaikantį Toro peties.
Ketlina
Tegul Žiemos karaliai turi savo šaltą kriptą po žeme, tarė sau Ketlina. Tuliai sėmėsi jėgų iš upės ir, baigę gyvenimą, į upę grįždavo.
Jie paguldė lordą Hosterį į mažą medinę valtelę, užvilkę spindinčius sidabro šarvus — grandininius marškinius ir geležies plokštes. Jo apsiaustas, banguojantis mėlyna ir raudona spalva, buvo patiestas ant valtelės dugno. Ant šarvų dėvimas jo apsiaustas taip pat buvo pusiau mėlynas, pusiau raudonas. Ant didžiojo jo šalmo, kurį jie padėjo šalia velionio galvos, puikavosi upėtakis sidabro ir bronzos žvynais. Ant krūtinės gulėjo dažytas medinis kalavijas, o mirusiojo pirštai spaudė jo rankeną. Išdžiūvusias plaštakas slėpė šarvinės pirštinės — su jomis lordas Hosteris vėl atrodė gana galingas vyras. Velioniui iš kairės jie padėjo didelį, ąžuolinį, geležimi kaustytą skydą, o iš dešinės — medžioklės ragą. Valtelėje buvo prikrauta į krantą išmestų medžių nuolaužų, prakurų, pergamento skiaučių ir akmenų, kad laivelis lengviau nuskęstų. Pirmagalyje plevėsavo jo vėliava — šokantis Riverano upėtakis.
Pagerbiant Septynetą, septyni vyrai buvo išrinkti įstumti laidotuvių valtelės į vandenį. Vienas iš jų buvo Robas, lordui Hosteriui pavaldus lordas. Kartu su juo šios pareigos ėmėsi lordai Brakenas, Blekvudas, Vensas ir Molisteris, taip pat seras Markas Paiperis ir… luošys Lotaras Frėjus, atvykęs iš Dvynių su atsakymu, kurio jie taip laukė. Jį atlydėjo keturiasdešimt karių, vadovaujamų pavainikio Valderio Riverso, rūstaus žilo vyro, garsėjančio puikia kovotojo reputacija. Jų atvykimas lordui Hosteriui skaičiuojant paskutines gyvenimo valandas Edmurą įsiutino.
— Valderį Frėjų reikėtų nuplakti ir ketvirčiuoti! — šaukė jis. — Tvarkyti su mumis reikalų jis siunčia luošį ir pavainikį, argi tai ne įžeidimas?!
— Neabejoju, kad lordas Valderis pasiuntinius parinko labai apgalvotai, — atsakė Ketlina. — Tai piktas poelgis ir niekingas kerštas, bet nepamiršk, su kuo turime reikalų. Tėvas jį vadindavo „vėluojančiu lordu Frėjumi“. Tas žmogus bjauraus būdo, pavydus, o svarbiausia — didelis garbėtroška.
Laimė, jos sūnus elgėsi išmintingiau nei brolis. Robas sutiko Frėjus labai mandagiai, jų palydai rado vietos kareivinėse ir tyliai paprašė sero Desmondo Grelio užleisti vietą, kad garbė padėti išlydėti lordą Hosterį į paskutinę kelionę tektų Lotarui. Mano sūnus per anksti subrendo ir įgijo rūsčios išminties, pagalvojo Ketlina. Tiesa, Frėjų giminė atsimetė nuo Šiaurės karaliaus, tačiau Perkėlos lordas tebebuvo galingiausias iš Riverano vėliavininkų, o Lotaras dabar užima jo vietą. Septyni vyrai nuleido lordą Hosterį upėn lipdami po vandeniu esančiais laiptais, o tuo metu suktuvu buvo keliamos nuleidžiamosios pilies grotos. Jiems stumiant valtelę į upę, Lotaras Frėjus, nelabai tvirtas ir apkūnus vyras, sunkiai šnopavo. Džeisonas Molisteris ir Titas Blekvudas stovėjo prie pirmagalio iki krūtinės vandenyje ir nukreipė laivelį ten, kur reikia.
Ketlina stebėjo ceremoniją nuo gynybinės sienos, — žiūrėjo ir laukė, laukė ir žiūrėjo, kaip kad buvo dariusi daugybę kartų. Žemai, jai po kojomis, pašėlusiai sraunus Akmenvartis tarsi ietis smigo į plačią Raudonąją Šaką, jo melzgana srovė putojo ir maišėsi su drumzlinais rausvai rudais didesniosios upės vandenimis. Virš upės tvyrojo ryto rūkas — plonytis kaip ore skraidantys voratinkliai, kaip prisiminimų draiskanos.
Branas ir Rikonas jo lauks, liūdnai pagalvojo Ketlina, kaip kadaise laukdavau aš.
Valtelė praplaukė pro Vandens vartų raudono akmens arką, pagauta Akmenvarčio srovės ėmė plaukti greičiau ir nenumaldomai artėjo prie upių santakos, kurioje sukosi vandens verpetas. Kai laivelis paliko pilies sienų prieglobstį ir ėmė tolti, stačiakampė burė išsipūtė nuo vėjo ir Ketlina pamatė, kaip blykstelėjo saulėje jos tėvo šalmas. Lordo Hosterio Tulio vairas į šalis nesikraipė ir valtis ramiai plaukė upės vagos viduriu į rytus.
— Dabar, — paragino jos dėdė.
Šalia jo stovintis jos brolis Edmuras — tiesą sakant, dabar — lordas Edmuras, tik nežinia kiek laiko reikės prie to priprasti? — įstatė strėlę į lanko templę. Jo ginklanešys pakėlęs palaikė prie jos smaigalio ugnį. Edmuras palaukė, kol strėlė užsidegs, tada pakėlė didlankį, įtempė templę prie ausies ir iššovė. Dusliai švilptelėjusi, strėlė nulėkė tolydžio kildama. Ketlina sekė strėlės kelią ne tik akimis, bet ir širdimi, kol ši nukrito į vandenį ir švelniai sušnypštė tolokai nuo lordo Hosterio valties.
Edmuras tyliai nusikeikė.
— Tas vėjas… — burbtelėjo jis imdamas antrą strėlę. — Dar kartą.
Ugnis vėl lyžtelėjo alyva išteptą strėlės smaigalį, ėmė šokčioti liepsnos, Edmuras pakėlė lanką, įtempė ir paleido. Strėlė nulėkė aukštai ir toli. Per toli. Ji nukrito į upę gerą dešimtį jardų aplenkusi valtelę ir ugnis akimirksniu užgeso. Edmuro sprandas nuraudo ir spalva nebesiskyrė nuo jo barzdos.
— Dar kartą, — įsakmiai pasakė jis, traukdamas iš strėlinės trečią strėlę.
Jis įsitempęs ne mažiau už tą lanko templę, dingtelėjo Ketlinai.
Tai nepraslydo pro akis ir Brindenui Tuliui.
— Leisk man, milorde, — pasisiūlė jis.
— Pats galiu, — užsispyrė Edmuras.
Ir vėl liepė uždegti strėlę, pakėlė lanką, giliai įkvėpė ir įtempė templę. Kelias akimirkas jis, rodės, dvejojo, o ugnis traškėdama nenumaldomai slinko strėle. Pagaliau iššovė. Strėlė lėkė vis labiau kildama, paskui padarė lanką, ėmė kristi, kristi… ir prašvilpė pro pat išsipūtusią burę.
Jis prašovė tik truputį, per sprindį, bet vis dėlto prašovė.
— Kad jas kur Kiti! — nusikeikė jos brolis.
Valtelė jau buvo beveik nepasiekiama, tai išnirdavo iš upės rūko, tai vėl jame pasislėpdavo. Netaręs nė žodžio, Edmuras įbruko lanką dėdei.