— Greičiau, — tarė seras Brindenas. Jis išsitraukė strėlę, palaikė prie ugnies, įtempė lanką ir iššovė Ketlinai net nespėjus įsitikinti, ar galas tikrai užsidegė… Bet, kai strėlė ėmė kilti aukštyn, ji aiškiai pamatė prie jos antgalio tarsi blyškias, gelsvai rausvas vėliavėles besiplaikstančias liepsneles. Valtis pranyko rūke. Krentančią liepsnojančią strėlę taip pat užklojo rūkas, bet… tik akimirkai. Paskui, staiga kaip atgijusi viltis, jie išvydo besiplečiantį raudoną žiedą. Burės užsidegė ir rūkas suspindo rožine ir gelsvai rausva spalva. Kelias sekundes Ketlina aiškiai matė laivelio kontūrus, puošiamus šokčiojančių liepsnų vainiko.
Lauk manęs, mažoji Kete, išgirdo ji šnipštelint tėvą.
Nežiūrėdama Ketlina ištiesė ranką ieškodama brolio rankos, bet Edmuras jau buvo nuėjęs ir vienas stovėjo toje vietoje, kur gynybinė siena buvo aukščiausia. Užtat dėdė Brindenas paėmė ją už rankos, sunerdamas jos pirštus su stipriais savo pirštais. Jiedu kartu žiūrėjo, kaip nedidelis laužas, valtelei tolstant, tolydžio mažėja.
Pagaliau valtelė apskritai dingo jiems iš akių… tikriausiai toliau plaukė upe pasroviui arba sudegė ir nuskendo. Sunkūs šarvai nugramzdino lordą Hosterį pas kitus, į minkštą upės dugno dumblą, į povandenines menes, kur buvo amžinas Tulių dvaras ir kur paskutinės jų tarnaitės buvo žuvys.
Vos tik valtis pranyko už horizonto, Edmuras nuėjo. Ketlina norėjo jį apkabinti, — nors trumpai; pasėdėti su juo valandą, vieną vakarą arba vieną mėnulį, pasikalbėti apie velionį ir pagedėti. Bet ji, kaip ir brolis, suprato, kad dabar ne laikas. Dabar jis buvo Riverano lordas, tad aplink jį susibūrė riteriai, tyliai reikšdami užuojautą ir ištikimybę, atskirdami jį nuo tokio mažmožio kaip sesers gedulas. Edmuras klausėsi, bet iš tiesų negirdėjo nė žodžio.
— Nieko čia gėdingo prašauti pro šalį, — tyliai pasakė jos dėdė. — Edmuras turėtų tai išgirsti. Kai mano lordas tėvas plaukė upe, Hosteris irgi nepataikė.
— Tik pirmą kartą. — Ketlina tada dar buvo per maža, kad pati prisimintų, bet lordas Hosteris dažnai jai tą istoriją pasakodavo. — Antra jo strėlė pataikė į burę.
Ji atsiduso. Edmuras nebuvo toks stiprus, kaip atrodė. Jų tėvo mirtis, kai pagaliau atėjo, buvo tarsi palengvėjimas, tačiau brolis vis tiek sunkiai ją pakėlė.
Praeitą vakarą išgėręs jis palūžo, apsiverkė, ėmė gailėtis visko, ko nespėjo padaryti ir pasakyti. Apsiašarojęs pareiškė, kad jam nereikėję išjoti į mūšį prie brastų; jis turėjęs likti prie sergančio tėvo lovos.
— Turėjau būti šalia jo kaip tu, — tarė Edmuras. — Ar prieš mirtį jis apie mane kalbėjo? Pasakyk tiesą, Kete. Ar pasigedo manęs?
Paskutinis lordo Hosterio ištartas žodis buvo „Ramunėlė“, tik Ketlina nedrįso broliui to pasakyti.
— Jis šnabždėjo tavo vardą, — pamelavo Ketlina, brolis dėkingas linktelėjo ir pabučiavo jai ranką. Jei nebūtų mėginęs skandinti savo sielvarto ir kaltės, tikriausiai jam būtų pavykę šauti taikliau, atsiduso ji, bet tai buvo dar vienas dalykas, kurio nedrįso pasakyti garsiai.
Nuo gynybinių pilies sienų viršaus Juodoji Žuvis palydėjo ją iki tos vietos, kur stovėjo Robas su jaunąja karaliene, apsuptas savo vėliavininkų. Pamatęs motiną, sūnus be žodžių ją apkabino.
— Lordas Hosteris atrodė kilnus kaip karalius, miledi, — sumurmėjo Džeinė. — Gaila, kad neturėjau progos jo pažinti.
— O aš — pažinti jo geriau, — pridūrė Robas.
— Ir jis būtų to norėjęs, — tarė Ketlina. — Riveranas ir Vinterfelas pernelyg toli vienas nuo kito. — O tarp Riverano ir Lizdo, rodos, per daug kalnų, upių ir kariuomenių. Mat Lisa į jos laišką taip ir neatsakė.
Iš Karaliaus Uosto taip pat nebuvo jokių žinių. Ketlina vylėsi, kad Brienė ir seras Kleosas su savo belaisviu jau pasiekė miestą. Galėjo būti net taip, kad Brienė su mergaitėmis jau buvo pakeliui namo. Seras Kleosas prisiekė, kad, mainams įvykus, privers Kipšą išsiųsti varną. Jis prisiekė! Bet varnai ne visada laimingai atskrisdavo. Koks nors šaulys galėjo paukštį nusišauti ir išsikepti vakarienei. O laiškas, kuris būtų nuritinęs jai nuo širdies sunkų akmenį, gal guli stovyklos laužo pelenuose, šalia krūvelės varno kaulų.
Kiti žmonės taip pat laukė norėdami pareikšti Robui užuojautą, tad Ketlina pasitraukusi kantriai stovėjo, kol lordas Džeisonas Molisteris, Didysis Džonas ir seras Rolfas Spaiseris paeiliui tarė porą žodžių. Bet kai priėjo Lotaras Frėjus, ji timptelėjo sūnų už rankovės. Robas atsisuko ir palaukė nusprendęs išklausyti, ką pasakys Lotaras.
— Tavo malonybe… — Lotaras Frėjus buvo apkūnus, ketvirtą dešimtį įpusėjęs vyras, arti viena kitos įsodintomis akimis, smailia barzdele ir tamsiais, garbanotais, ant pečių krentančiais plaukais. Gimstant suluošinta koja jam buvo pelniusi Lotaro Šlubojo vardą. Per dešimt metų jis tarnavo savo tėvo pilies valdytoju. — Mums labai nesmagu trukdyti tave sielvarto valandą, bet galbūt šį vakarą galėtum mus priimti?
— Mielai, — atsakė Robas. — Niekada nenorėjau skleisti ir gilinti tarp mūsų neapykantos.
— Ir aš ne, — pritarė karalienė Džeinė.
Lotaras Frėjus nusišypsojo.
— Suprantu. Ir mano lordas tėvas supranta. Jis liepė man pasakyti, jog kadaise ir pats buvo jaunas ir puikiai prisimena, ką reiškia pamesti galvą dėl grožio.
Ketlina labai abejojo, ar lordas Valderis ką nors panašaus sakė ir ar kada nors buvo pametęs galvą dėl grožio. Perkėlos lordas pergyveno septynias žmonas, o dabar buvo vedęs aštuntą, bet apie jas kalbėdavo tik kaip apie patalų šildytojas ir vaikų gimdytojas. Ir vis dėlto šie žodžiai buvo ištarti nuoširdžiai ir nepriimti komplimento ji neturėjo jokios dingsties. Robas taip pat.
— Tavo tėvas labai malonus, — tarė jis. — Nekantriai lauksiu mūsų susitikimo.
Lotaras nusilenkė, pabučiavo karalienei ranką ir nuėjo. Tuo metu dar tuzinas žmonių susibūrė norėdami tarti porą žodžių karaliui. Robas trumpai šnektelėjo su visais, vienam padėkojo, kitam, jei reikėjo, nusišypsojo. Ir tik kai nuėjo paskutinis žmogus, jis vėl kreipėsi į Ketliną.
— Reikia šį tą aptarti. Eisi su manimi?
— Kaip įsakysi, tavo malonybe.
— Tai ne įsakymas, mama.
— Tuomet mielai eisiu su tavimi.
Grįžęs į Riveraną, sūnus gana maloniai elgėsi su Ketlina, nors retai ieškodavo jos draugijos. Ji negalėjo Robo kaltinti, kad mieliau leidžia laiką su savo jaunąja karaliene. Džeinė skatina jį šypsotis, o aš neturiu kuo su juo pasidalyti, išskyrus sielvartą. Be to, Robui, rodos, patiko ir nuotakos brolių draugija: jo ginklanešio Rolamo ir vėliavnešio sero Reinaldo. Jie užėmė vietą tų, kurių Robas neteko, žiūrėdama į juos, kartu leidžiančius laiką, galvodavo Ketlina. Rolamas užėmė Brano vietą, o Reinaldas — Teono ir Jono Snou. Tik su Vesterlingais ji matė Robą besišypsantį ir girdėjo nerūpestingai besijuokiantį, kaip vaikystėje. Kitiems jis visuomet buvo Šiaurės karalius, palenkęs galvą nuo karūnos svorio net tada, kai karūnos ant jo galvos nebūdavo.
Robas švelniai pabučiavo žmoną, pažadėjo susitikti su ja jos kambariuose ir nuėjo su savo ledi motina. Jis iš karto pasuko į dievų giraitę.
— Lotaras atrodė draugiškas, o tai viltingas ženklas. Mums reikia Frėjų.
— Bet tai nereiškia, kad pavyks patraukti juos savo pusėn.
Robas pritariamai linktelėjo, bet jo veidas liko niūrus, pečiai nuleisti ir Ketlinai pagailo sūnaus. Karūna jį gniuždo, pagalvojo ji. Jis taip nori būti geras karalius, būti narsus, garbingas ir išmintingas, bet tokiam jaunam vaikinui ši našta per sunki. Robas darė, ką galėjo, bet negailestinga gyvenimo tikrovė smogė jam vieną smūgį po kito. Kai jam pranešė naujienas apie mūšį Prieblandos Slėnyje, kur lordas Rendilas Tarlis sutriuškino Robetą Gloverį ir Helmaną Tolhartą, visi tikriausiai tikėjosi, kad karalius įnirš. Bet Robas tik spoksojo į vieną tašką, negalėdamas patikėti tuo, ką išgirdo, o paskui tarė: