— Prieblandos Slėnis prie Siaurosios jūros? Ko jiems prireikė Prieblandos Slėnyje? — Jis suglumęs papurtė galvą ir pridūrė: — Trečdalį pėstininkų praradau Prieblandos Slėnyje?
— Geležiniai užėmė mano pilį, o dabar Lanisteriai laiko nelaisvėje mano brolį, — apimtas sielvarto tarė Galbartas Gloveris. Per mūšį Robetas Gloveris liko gyvas, bet netrukus po jo Karališkajame kelyje buvo paimtas į nelaisvę.
— Ilgai nelaikys, — pažadėjo jos sūnus. — Mainais pasiūlysiu jiems Martiną Lanisterį. Lordas Taivinas bus priverstas sutikti su tais mainais savo brolio labui.
Martinas buvo sero Kevano sūnus, Vilemo, kurį nužudė lordas Karstarkas, brolis dvynys. Ketlina žinojo, kad tie nužudymai sūnui vis dar neduoda ramybės. Jis patrigubino Martino sargybą, bet vis tiek baiminosi dėl jo saugumo.
— Man reikėjo iškeisti Karalžudį į Sansą iš karto, kai paraginai tai padaryti, — jiedviem žingsniuojant galerija pasakė Robas. — Jei būčiau pasiūlęs išleisti ją už Gėlių riterio, Taireliai dabar būtų mūsų, o ne Džofrio pusėje. Turėjau apie tai pagalvoti.
— Galvojai apie mūšius ir teisingai darei. Net karalius negali visko numatyti.
— Mūšiai… — sumurmėjo Robas, išvesdamas motiną iš po medžių. — Laimėjau visus mūšius, bet nejučia pralaimiu karą. — Jis pakėlė akis į viršų, tarsi atsakymas būtų galėjęs slypėti danguje. — Vinterfelas atiteko geležiniams, Keilino Griova — taip pat. Tėvas žuvęs, taip pat Branas, Rikonas ir tikriausiai Arija. O dabar dar mirė tavo tėvas.
Ketlina negalėjo leisti sūnui pulti į neviltį. Per daug gerai žinojo, koks tai jausmas.
— Mano tėvas jau seniai gulėjo mirties patale. Nieko nebūtum galėjęs pakeisti. Tu suklydai, Robai, bet kuris karalius neklysta? Nedas tavimi didžiuotųsi.
— Mama, yra dar kai kas, ką turi žinoti.
Ketlinai stabtelėjo ir apmirė širdis. Tai kažkas, kas jam nepatinka. Kažkas, ką jis bijo man atskleisti. Bet jai niekas daugiau neatėjo į galvą, tik Brienė ir jos misija.
— Apie Karalžudį?
— Ne. Apie Sansą.
Ji mirusi, iš karto dingtelėjo Ketlinai. Brienei nepasisekė, Džeimis žuvo, o Sersėja keršydama nužudė jos mielą mergaitę. Kelias akimirkas ji negalėjo pratarti nė žodžio.
— Ar ji… mirusi, Robai?
— Mirusi? — nustebęs pakartojo jis. — Kodėl mirusi? Ak, mama, ne, ne, jie nieko bloga jai nepadarė, nenužudė, tik… vakar atskrido paukštis, bet niekaip neprisiverčiau tau pasakyti, nutariau palaukti, kol išplukdysi į paskutinę kelionę tėvą. — Robas paėmė ją už rankos. — Jie ištekino Sansą už Tiriono Lanisterio.
Ketlina stipriai suspaudė sūnui pirštus.
— Už Kipšo?
— Taip.
— Jis prisiekė iškeisti ją į savo brolį, — priblokšta tarė Ketlina. — Ir Sansą, ir Ariją. Būtume jas atgavę, jei būtume grąžinę jo brangųjį Džeimį, jis tai prisiekė girdint visiems dvariškiams. Kaip galėjo ją vesti, prisiekęs prieš dievus ir žmones?
— Jis — Karalžudžio brolis. Išdavystė teka jų gyslomis. — Robas pirštais perbraukė kalavijo rankenos buožę. — Jei galėčiau, nuręsčiau jo bjaurią galvą. Tada Sansa būtų našlė ir atgautų laisvę. Kitos išeities nematau. Jie privertė ją duoti priesaiką septonui ir apvilko skaisčiai raudonu apsiaustu.
Ketlina prisiminė neūžaugą išsigimėlį, kurį paėmė iš kryžkelės užeigos ir gabeno visą kelią iki Lizdo.
— Reikėjo man leisti Lisai išstumti jį pro savo Mėnulio duris. Vargšė miela Sansa… kodėl kažkas užsimanė šitaip ją nuskriausti?
— Dėl Vinterfelo, — nesvyruodamas atsakė Robas. — Dabar, kai Branas ir Rikonas žuvę, Sansa yra mano įpėdinė. Jei man kas nors nutiktų…
Ketlina stipriai spustelėjo jam ranką.
— Nieko tau nenutiks. Nieko. Aš to neištverčiau. Jie pasiėmė Nedą ir tavo mielus brolius. Sansa ištekėjusi, Arija dingusi be žinios, mano tėvas miręs… jei tau atsitiktų kas nors bloga, aš išprotėčiau, Robai. Be tavęs, man daugiau nieko neliko. Be tavęs, Šiaurei daugiau nieko neliko.
— Aš dar gyvas, mama.
Staiga Ketliną apėmė baimė.
— Karus teks kariauti iki paskutinio kraujo lašo. — Ji pati savo balse aiškiai išgirdo neviltį. — Tu nebūtum pirmas karalius, pripažinęs kito pranašumą, net ne pirmasis iš Starkų.
Sūnus sučiaupė lūpas.
— Ne. Niekada.
— Čia nėra nieko gėdinga. Nepavykus sukilimui, Beilonas Greidžojus prisiekė ištikimybę Robertui. Torhenas Starkas atsiklaupė prieš Eigoną Užkariautoją, bet neleido savo kariuomenei supleškėti.
— Argi Eigonas nužudė Torheno tėvą? — Robas patraukė ranką. — Pasakiau — niekada.
Dabar jis elgiasi kaip berniukas, o ne kaip karalius.
— Lanisteriams šiaurės nereikia. Jie reikalaus duoti priesaiką ir įkaitų, bet nieko daugiau… O Kipšas Sansą pasiliks, nesvarbu, ką mes darysime, kad turėtų mūsiškę įkaitę. Geležiniai mums bus rimtesni priešai, patikėk. Jie viliasi išlaikyti šiaurę savo rankose, Greidžojai neturi palikti nė vienos gyvos Starkų giminės atžalos, kuri vėliau galėtų ginčyti jų pretenzijas. Teonas nužudė Braną ir Rikoną, tad dabar jiems belieka nužudyti tave ir… Džeinę, taip… Negi manai, kad lordas Beilonas gali leisti jai gyventi ir gimdyti tau įpėdinius?
Robo veidas buvo šaltas kaip uola.
— Ar dėl to paleidai Karalžudį? Kad susitaikytum su Lanisteriais?
— Džeimį paleidau dėl Sansos ir Arijos, jei… ji tebėra gyva. Pats žinai. Bet jei giliai širdyje ir puoselėjau viltį nusipirkti taiką, ar tai — blogai?
— Taip, — linktelėjo Robas. — Lanisteriai nužudė mano tėvą.
— Manai, aš tai pamiršau?
— Nežinau. Pamiršai?
Pagauta pykčio Ketlina niekada nebuvo mušusi savo vaikų, bet šį kartą Robui vos neužvožė. Ir vis dėlto susitvardė tarusi sau, koks išsigandęs ir vienišas turi jaustis jos sūnus.
— Tu esi Šiaurės karalius, spręsi pats. Tik prašau, kad pagalvotum apie tai, ką pasakiau. Dainiai plačiai apdainuoja karalius, narsiai kritusius mūšio lauke, bet tavo gyvenimas vertas daugiau nei kelių dainų. Bent jau man, davusiai tau gyvybę. — Ji nuleido galvą ir pridūrė: — Ar leisi man eiti?
— Taip.
Robas nusisuko ir išsitraukė kalaviją. Ką ketino su juo daryti, Ketlina nesuprato. Priešų čia nebuvo, nebuvo ir su kuo kautis. Čia, tarp aukštų medžių ir nukritusių lapų, stovėjo tik jiedu. Būna kovų, kurios laimimos ne kalaviju, norėjo pasakyti ji Robui, tačiau baiminosi, kad šių žodžių karalius neišgirs.
Po kelių valandų, jai sėdint savo kambaryje prie siuvinio, pas ją tekinas atbėgo jaunasis Rolamas Vesterlingas kviesti vakarienės. Gerai, su palengvėjimu pagalvojo Ketlina. Ji nebuvo tikra, ar po jųdviejų kivirčo sūnus nori matyti ją valgomojoje menėje.
— Pareigingas ginklanešys… — niūriai tarstelėjo ji Rolamui. Branas būtų elgęsis taip pat.
Robas prie stalo elgėsi šaltai, o Edmuras buvo paniuręs, užtat geros Lotaro Šlubojo nuotaikos pakako visiems. Jis buvo mandagumo pavyzdys, geru prisiminė lordą Hosterį, švelniai pareiškė Ketlinai užuojautą dėl Brano ir Rikono netekties, pagyrė Edmurą už pergalę mūšyje prie Akmenų Malūno ir padėkojo Robui už Rikardui Karstarkui įvykdytą „greitą ir griežtą teisingumą“. Pavainikis Lotaro brolis Valderis Riversas buvo visai kitoks; tai buvo šiurkštus nemalonus vyras įtariu senojo lordo Valderio veidu, kalbėjo nedaug ir didžiausią dėmesį skyrė jam prieš nosį padėtai mėsai ir midui.