Nuskambėjus visiems tuštiems žodžiams, karalienė ir kiti Vesterlingai atsiprašę išėjo, maisto likučius tarnai išnešė ir Lotaras Frėjus krenkštelėjo ketindamas pereiti prie reikalo.
— Kol dar neprakalbome apie reikalą, dėl kurio čia atvykome, turiu užsiminti apie dar vieną dalyką, — rimtai tarė jis. — Bijau, kad nelabai malonų. Nesitikėjau, kad teks pranešti tokias naujienas, bet, rodos, nėra kitos išeities. Mano lordas tėvas iš savo vaikaičių gavo laišką.
Ketlina buvo taip panirusi į savo sielvartą, kad beveik pamiršo du Frėjus, kuriuos buvo pažadėjusi globoti. Daugiau nebereikia, dingtelėjo jai. Motin, pasigailėk, kiek dar smūgių turėsime ištverti? Bet nuojauta jai sakė, kad žodžiai, kuriuos dabar išgirs, lyg peilio ašmenys susmigs jai į širdį.
— Iš Vinterfelo vaikaičių? — prisivertė paklausti ji. — Mano globotinių?
— Taip, iš Valderio ir Valderio. Bet dabar jiedu Dredforte, miledi. Man liūdna pranešti, bet ten vyko mūšis. Vinterfelas sudegė.
— Sudegė? — nepatikliai tarstelėjo Robas.
— Jūsų šiaurės lordai mėgino atsikovoti jį iš geležinių. Pamatęs, kad grobis slysta iš rankų, Teonas Greidžojus pilį padegė.
— Apie jokį mūšį mes nieko negirdėjome, — tarė seras Brindenas.
— Mano sūnėnai dar tikrai jauni, bet jie ten buvo. Didysis Valderis parašė laišką, jo pusbrolis taip pat pasirašė. Jų tvirtinimu, kova buvusi žiauri. Jūsų pilies valdytojas nužudytas. Jo vardas, rodos, buvo seras Rodrikas, ar ne?
— Seras Rodrikas Kaselis, — priblokšta sumurmėjo Ketlina. Brangi, narsi, ištikima sena širdis… Jai prieš akis iškilo šis senas vyras, įnirtingai timpčiojantis pražilusias žandenas. — O kaip kiti mūsų žmonės?
— Bijau, kad geležiniai daugumą jų nužudė.
Įniršęs ir netardamas nė žodžio, Robas trenkė kumščiu į stalą ir nusisuko, kad Frėjai nepamatytų jo ašarų.
Bet motina jas matė. Pasaulis kasdien vis niūresnis. Ketlina prisiminė mažąją sero Rodriko dukrelę Betę, nenuilstantį meisterį Luviną ir linksmuolį septoną Čeilį, kalvį Mikeną, šunidžių prižiūrėtojus Farleną ir Palą, Senąją auklę ir kvaišelį Hodorą. Jai pasidarė silpna.
— Maldauju, kad tik nebūtų žuvę visi…
— Ne, — atsakė Lotaras Šlubasis. — Moterys ir vaikai pasislėpė, taip pat ir mano sūnėnai, Valderis ir Valderis. Kai Vinterfelas buvo sugriautas, likusius gyvuosius lordo Boltono sūnus parvedė į Dredfortą.
— Boltono sūnus? — sukluso Robas.
— Manau, pavainikis sūnus, — įsiterpė Valderis Riversas.
— Tik jau ne Ramsėjus Snou? O gal lordas Boltonas turi dar vieną pavainikį? — Robas rūsčiai dėbtelėjo. — Tas Ramsėjus buvo tikras pabaisa ir žudikas, be to, žuvo kaip bailys. Bent jau aš taip girdėjau.
— Apie tai nieko nežinau. Kiekviename kare būna daug sumaišties. Daug melagingų pranešimų. Galiu tik pasakyti, kad, anot mano sūnėnų, būtent pavainikis Boltono sūnus išgelbėjo ir Vinterfelo moteris, ir vaikus. Tie, kurie liko gyvi, dabar Dredforte saugūs.
— O Teonas? — staiga susigriebė Robas. — Koks likimas ištiko Teoną Greidžojų? Ar jis buvo nužudytas?
Lotaras Šlubasis skėstelėjo rankomis.
— Negaliu pasakyti, tavo malonybe. Valderis ir Valderis apie jį nė žodžiu neužsimena. Gal lordas Boltonas ką nors žino, gal sūnus jam ką nors pranešė?
Seras Brindenas tarė:
— Gali neabejoti, mes jo paklausime.
— Matau, kad jūs visi susijaudinę. Apgailestauju, kad turėjau pranešti tokias prastas naujienas. Gal bus geriau, jei susitikimą atidėsime rytojui. Mūsų reikalas gali palaukti, kol nusiraminsite…
— Ne, — tarė Robas, — noriu tą reikalą sutvarkyti.
— Ir aš, — linktelėjo Ketlinos brolis Edmuras. — Ar turi atsakymą į mūsų siūlymą, milorde?
— Turiu. — Lotaras nusišypsojo. — Mano lordas tėvas liepė tavo malonybei perduoti, kad jis sutinka atnaujinti vedybomis sutvirtintą mūsų giminių sąjungą ir iš naujo prisiekti ištikimybę Šiaurės karaliui su sąlyga, kad jo karališkoji malonybė asmeniškai atsiprašys už įžeidimą, tekusį Frėjų giminei.
Atsiprašymas buvo menka kaina už giminių sąjungą, bet ši nereikšminga lordo Valderio iškelta sąlyga Ketlinai iš karto nepatiko.
— Mielai, — santūriai ištarė Robas. — Niekada nenorėjau kurstyti tarp mūsų nesantaikos, Lotarai. Frėjai narsiai kovėsi mano pusėje. Norėčiau, kad ir vėl taip būtų.
— Esi mums per daug geras, tavo malonybe. Kadangi sutinki su sąlygomis, man liepta pasiūlyti lordui Tuliui vesti mano seserį, ledi Rosliną, šešiolikmetę merginą. Roslina yra jauniausioji mano lordo tėvo duktė, jos motina — ledi Betanė iš Rosbių giminės, šeštoji jo žmona. Ji švelnios prigimties ir turi muzikos dovaną.
Edmuras neramiai krustelėjo.
— Ar nebūtų geriau, jei pirma bent pamatyčiau…
— Pamatysi per vestuves, — kaip kirviu nukirto Valderis Riversas. — Nebent lordui Tuliui prieš vedant rūpi suskaičiuoti nuotakos dantis.
Edmuras susitvardė.
— Jei kalbėsime apie nuotakos dantis, patikėsiu tavo žodžiu, bet būtų malonu prieš vedant merginą bent pamatyti jos veidą.
— Turi sutikti vesti ją dabar, milorde, — pareiškė Valderis Riversas. — Kitaip mano tėvas siūlymą atsiims.
Lotaras Šlubasis skėstelėjo rankomis.
— Mano brolis kalba tiesmukai kaip karys, bet sako tiesą. Mano lordas tėvas nori, kad santuoka įvyktų nedelsiant.
— Nedelsiant? — Edmuras Ketlinai pasirodė toks nusiminęs, kad jai nejučia dingtelėjo, ar tik brolis nepuoselėja vilties, kai karas baigsis, sužadėtuves nutraukti?
— Ar lordas Valderis pamiršo, kad vyksta karas? — griežtai paklausė Brindenas Juodoji Žuvis.
— Vargu, — atsakė Lotaras. — Kaip tik dėl to jis primygtinai reikalauja, kad vestuvės įvyktų tuoj pat, sere. Kare vyrai žūsta, net ir tie, kurie yra jauni ir stiprūs. Kas liktų iš mūsų sąjungos, jei lordas Edmuras kristų mūšio lauke dar nevedęs Roslinos? Be to, nederėtų pamiršti ir mano tėvo amžiaus. Jam jau per devyniasdešimt ir kažin, ar jis sulauks šio karo pabaigos. Jo kilni širdis nurimtų, jei jis matytų savo mieląją Rosliną saugiai ištekintą dievams dar nespėjus jo pasišaukti ir galėtų numirti žinodamas, jog mergina turi stiprų vyrą, kuris ją gerbia ir gina.
Mes visi norime, kad lordas Valderis mirtų laimingas. Ši sutartis Ketlinai vis labiau nepatiko.
— Mano brolis ką tik neteko savo tėvo. Jam reikia laiko gedului.
— Roslina — linksma mergina, — pareiškė Lotaras. — Galbūt kaip tik jos lordui Edmurui ir reikia, kad greičiau pamirštų savo sielvartą.
— Be to, mano seneliui nepatinka ilgai trunkančios sužadėtuvės, — pridūrė pavainikis Valderis Riversas. — Nežinau, kodėl.
Robas šaltai jį nužvelgė.
— Supratau, ką nori pasakyti, Riversai. O dabar prašyčiau palikti mus vienus.