Kartą, priėjusi dumbliną plotą, Gendrio kumelė paslydo, skaudžiai dunkstelėjo pasturgaliu į žemę ir išmetė jį iš balno, bet nei gyvulys, nei raitelis nesusižeidė: Gendris užsispyręs susiraukė ir vėl užsiropštė kumelei ant nugaros. Netrukus jie prijojo tris elniuką dorojančius vilkus. Užuodęs kraują, Pyragėlio arklys pasibaidė ir pasileido šuoliais. Spruko ir du vilkai, o trečias pakėlė galvą ir, iššiepęs dantis, pasiruošė ginti grobį.
— Traukimės, — tarė Gendriui Arija. — Tik lėtai, kad jo neišgąsdintume.
Jie raiti pamažu traukėsi tol, kol vilkas ir jo grobis dingo iš akių. Tik tada ji apsisuko ir nujojo paskui Pyragėlį, kurį, iš visų jėgų įsikibusį balno, arklys nešė traškindamas tankiai suaugusias medžių šakas.
Paskui jie prajojo pro sudegintą kaimą atsargiai aplenkdami apsmilkusius lūšnelių griaučius ir apirusius tuzino vyrų, pakartų ant eile susodintų obelų, lavonus. Juos išvydęs, Pyragėlis ėmė melstis, plonu balseliu prašyti Motinos gailestingumo ir vis nesiliovė savo maldos kartojęs. Arija pažvelgė į mirusiųjų griaučius, ant kurių tebetabalavo sulyti pūvantys drabužiai, ir sukalbėjo savo maldą. „Seras Gregoris, — šnabždėjo ji, — Dunsenas, Poliveris, Meilutis Rafas, Kutulis ir Skalikas. Seras Ilinas, seras Merinas, karalius Džofris, karalienė Sersėja.“ Pridūrusi: Valar morgulis, ji pirštais palietė už diržo saugiai įdėtą Džakeno monetą, o tada, prajodama po pakaruokliais, kilstelėjo ranką ir nusiskynė tarp jų kabantį obuolį. Vaisius buvo pernokęs, minkštas kaip košė, bet Arija vis tiek jį sušlamštė — neplautą ir su visomis kirmėlėmis.
Rytas, galima sakyti, nė neišaušo. Palengva dangus jiems virš galvų prašviesėjo, bet saulės bėgliai taip ir nepamatė. Tamsa virto pilkuma ir į pasaulį nedrąsiai grįžo spalvos. Pavienės pušys stirksojo apsipylusios tamsiai žaliais spygliais, lapuočiai jau gelto, o blankstantis jų auksas palengva rudo. Jie sustojo gana ilgam, pagirdė arklius ir paskubomis suvalgė šaltus pusryčius: sulaužę pasidalino kepaliuką duonos, kurį iš virtuvės buvo nukniaukęs Pyragėlis, ir, leisdami per rankas, sugraužė kelis gabalėlius kieto geltono sūrio.
— Žinai, kur jojame? — paklausė jos Gendris.
— Į šiaurę, — atsakė Arija.
Pyragėlis dvejodamas apsižvalgė.
— O kur ta šiaurė?
— Ten, — mostelėjo ji, tebelaikydama sūrį.
— Bet saulės nematyti. Iš kur žinai?
— Iš samanų. Jos daugiausia auga iš vienos medžių kamienų pusės, matai? Vadinasi, ten pietūs.
— O kam mums ta šiaurė? — susidomėjo Gendris.
— Turime pasiekti Trišakį. — Arija išskleidė pavogtą žemėlapį, kad galėtų viską jiems parodyti. — Matote? Kai pasieksime Trišakį, beliks jo pakrante traukti link aukštupio, kol atjosime į štai čia esantį Riveraną. — Ji pirštu parodė berniukams kelią. — Keliauti teks ilgai, bet laikydamiesi upės tikrai nepaklysime.
Spoksodamas į žemėlapį, Pyragėlis kelis kartus sumirksėjo.
— O kuris iš jų Riveranas?
Riveranas buvo pažymėtas kaip pilis su bokštu prie dviejų mėlynų kreivių, — Akmenvarčio ir Raudonosios Šakos upių, — santakos.
— Štai. — Ji pirštu bakstelėjo į žemėlapį. — Parašyta: Riveranas.
— Tu moki skaityti? — išpūtęs akis paklausė Pyragėlis, tarsi Arija ką tik būtų pasigyrusi galinti vaikščioti vandens paviršiumi.
Ji linktelėjo.
— Pasiekę Riveraną būsime saugūs.
— Šit kaip? Kodėl?
Nes Riveranas — mano senelio pilis ir joje bus mano brolis Robas, norėjo atsakyti ji. Bet tik prikando lūpą ir vėl suvyniojo žemėlapį.
— Tiesiog būsime. Jei tik pavyks iki jo nusigauti.
Arija pirma vėl sėdo į balną. Jai buvo nemalonu slėpti nuo Pyragėlio tiesą, bet savo paslapties mergaitė jam neatskleidė. Gendris jos paslaptį žinojo, bet tai buvo visai kas kita. Gendris taip pat turėjo ką slėpti, nors, rodės, nė pats gerai nežinojo, ką.
Tą dieną Arija privertė juos paspartinti žingsnį, įsidrąsinusi leido arklius risčia, o kartais, kai jai prieš akis atsiverdavo gerokas lygaus lauko plotas, paragindavo, kad lėktų šuoliais. Tačiau šuoliuodavo jie gana retai. Kuo toliau, tuo apylinkės darėsi kalvotesnės. Kalvos buvo neaukštos, o jų šlaitai nestatūs, bet jos, rodės, niekada nesibaigs, ir jojikai greitai pavargo kilti ir leistis, o netrukus apsižiūrėjo traukiantys palei upokšnių vagas ir per labirintą negilių miškingų slėnių, kur medžių šakos buvo tankiai suaugusios ir susipynusios į žalią, nepermatomą skliautą.
Kartais ji pasiųsdavo Pyragėlį ir Gendrį pirmyn, o pati pagrįždavo, taip mėgindama supainioti pėdsakus, ir kiekvieną akimirką atidžiai klausydavosi, ar neišgirs, kad yra persekiojami. Per lėtai, tarė ji sau prikandusi lūpą, mes per lėtai jojame, jie tikrai mus sugaus. Kartą, žvelgdama nuo kalvos viršūnės, slėnyje, kurį jau buvo prajoję, ji pamatė per upokšnį brendančius kažkokius tamsius pavidalus ir akimirksnį nusigando, kad juos vejasi Ruzo Boltono raiteliai, bet įsižiūrėjusi atidžiau suprato, kad tai — tik vilkų gauja. Prisidėjusi delnus prie burnos, ji užkaukė: Aaaūūū, aaaūūū! Kai stambiausias gaujos vilkas pakėlęs galvą taip pat atsakė kauksmu, Ariją nukrėtė šiurpas.
Apie vidurdienį Pyragėlis pradėjo skųstis. Sakė, girdi, jam sopa užpakalį, balnas nutrynė vidinę šlaunų pusę, be to, jis būtinai turįs pamiegoti.
— Aš toks pavargęs, kad tuoj nukrisiu nuo arklio.
Arija žvilgtelėjo į Gendrį.
— Jei nukris, kaip manai, kas jį greičiau ras: vilkai ar Kojakirčiai?
— Vilkai, — atsakė Gendris. — Jų uoslė geresnė.
Pyragėlis išsižiojo kažko sakyti, bet tuoj pat užsičiaupė. Nuo arklio jis nenukrito. Netrukus vėl ėmė lynoti. Nušvintant saulės jie taip ir nepamatė. Oras vėso, balsvų ūkanų liežuviai rangėsi tarp pušų ir plito po tuščius ugnies nusiaubtus laukus.
Gendriui buvo taip pat sunku, kaip ir Pyragėliui, tik jis buvo pernelyg užsispyręs, kad skųstųsi. Berniukais juodais vešliais plaukais nepatogiai sėdėjo balne, o jo veide atsispindėjo nenugalimas ryžtas, bet Arija aiškiai matė, kad joti jis nepratęs. Man nederėjo to pamiršti, dingtelėjo jai. Arija jodinėjo nuo pat ankstyvos vaikystės — iš pradžių poniais, paskui tikrais arkliais, bet Gendris ir Pyragėlis gimė mieste, o mieste gyvenantys prasčiokai vaikščiodavo pėsti. Tiesa, paėmęs juos iš Karaliaus Uosto, Jorinas pasirūpino, kad berniukai keliautų raiti, bet sėdėti ant asilo nugaros ir Karališkuoju keliu plumpinti paskui vilkstinę buvo viena, o joti per laukinį mišką ir išdegintus laukus ant arklio, kurį kažkas vejasi, — visai kas kita.
Arija suprato, kad viena galėtų keliauti daug greičiau, bet negalėjo jų palikti. Tie berniukai buvo jos būrys, jos draugai, — vieninteliai gyvi jai likę draugai, — ir jei ne ji, jiedu saugiai tebegyventų Harenhole: Gendris lietų prakaitą prie savo žaizdro, o Pyragėlis virtuvėje. Jei Smarkieji mus sučiups, sakysiu, kad esu Nedo Starko duktė ir Šiaurės karaliaus sesuo. Liepsiu jiems, kad palydėtų mane pas brolį ir neskriaustų Pyragėlio ir Gendrio. Bet gali būti, kad jie nepatikės, o jei ir patikėtų… Lordas Boltonas buvo jos brolio vėliavininkas, bet vis tiek kėlė jai siaubą. Neleisiu, kad jie mus sugautų, tyliai prisiekė sau Arija, tiesdama ranką per petį ir pirštais liesdama rankeną kalavijo, kurį jai nudžiovė Gendris. Neleisiu.