— Kaip tavo malonybė įsakys…
Lotaras Šlubasis atsistojo ir jo pavainikis brolis padėjo jam iššlubuoti iš menės.
Edmuras nesitvėrė pykčiu.
— Jie aiškiai leidžia suprasti, kad mano pažadas — nieko nevertas. Ir kodėl turėčiau leisti tam senam gudruoliui išrinkti man nuotaką? Be Roslinos, lordas Valderis turi ir daugiau dukterų. Ir anūkių. Man turėjo būti palikta galimybė rinktis, kaip ir tau. Jis mano vasalas, turėtų šokinėti iš džiaugsmo, kad sutinku vesti bet kurią iš dukterų.
— Jis išdidus, o mes jį įžeidėme, — priminė Ketlina.
— Kad jį kur Kiti, tą jo išdidumą! Nesileisiu gėdijamas savo menėje. Aš nesutinku vesti.
Robas neramiai pažvelgė į dėdę.
— Aš tau neįsakysiu. Neliepsiu vesti. Bet jei atsisakysi, lordas Frėjus vėl pasijus paniekintas ir viltis užglaistyti visus nesutarimus bus galutinai prarasta.
— Niekada nežinai, — užsispyrė Edmuras. — Frėjus geidė manęs kuriai nors iš savo dukterų nuo mano gimimo dienos. Jis neleis tokiai gerai progai praslysti pro kibius savo pirštus. Kai Lotaras praneš jam mūsų atsakymą, jis grįš meilindamasis ir sutiks, kad susižadėčiau su ta dukterimi, kurią pats išsirinksiu.
— Gal kada nors taip ir bus, — tarė Brindenas Juodoji Žuvis. — Tik ar galime laukti, kol Lotaras jodinės pirmyn ir atgal su siūlymais ir atsakymais?
Robas sugniaužė kumščius.
— Turiu grįžti į šiaurę. Mano broliai žuvę, Vinterfelas sudegintas, mano žmonės išžudyti… Dievai žino, ką tas Boltono Mergvaikis ketina daryti, dievai žino, ar Teonas vis dar gyvas ir laisvas. Negaliu sėdėti čia ir laukti vestuvių, kurios galbūt įvyks, o galbūt ir ne.
— Vestuvės turi įvykti, — pasakė Ketlina, nors ir nerodydama didelio džiaugsmo. — Man, kaip ir tau, nepatinka kęsti Valderio Frėjaus įžeidinėjimus ir nusiskundimus, broli, bet neturime iš ko rinktis. Jei vestuvių nebus, Robas pralaimės. Edmurai, mes privalome sutikti.
— Mes privalome sutikti? — aikštingai pakartojo jis. — Negirdėjau, kad būtum pasisiūliusi tapti devintąja ledi Frėj, Kete.
— Kiek žinau, aštuntoji ledi Frėj dar gyva ir sveika, — atsakė ji. Laimė… Jei būtų kitaip, lordas Valderis tikrai galėjo pareikalauti jos rankos.
— Kas jau kas, o aš tikrai paskutinis Septyniose Karalystėse nurodinėju, kam ką vesti, sūnėne, — įsiterpė Juodoji Žuvis. — Ir vis dėlto, tu žadėjai kaip nors išpirkti savo kaltę už nesėkmę, patirtą Brastų mūšyje.
— Maniau, išpirksiu tą kaltę kaip nors kitaip. Stosiu į dvikovą su Karalžudžiu. Septynerius metus klajosiu su išmaldos prašančiais broliais. Surištomis kojomis perplauksiu Saulėlydžio jūrą… — Pamatęs, kad niekas nesišypso, apimtas nevilties Edmuras kilstelėjo rankas. — Tegul jus visus Kiti traukia! Gerai, vesiu tą mergšę. Ir išpirksiu kaltę.
Davosas
Lordas Alisteris staiga pakėlė akis.
— Balsai, — tarė jis. — Girdi, Davosai? Kažkas mūsų ateina.
— Nėgė, — atsakė Davosas. — Dabar vakarienės metas.
Vakar vakare Nėgė atnešė jiems pusę pyrago su jautiena ir šonine ir ąsotį midaus. Vien pagalvojus apie tai Davosui ėmė gurgti pilvas.
— Ne, čia ateina daugiau nei vienas žmogus.
Jis teisus. Davosas išgirdo bent du žmones, o žingsnių aidas vis stiprėjo. Jis atsistojo ir priėjo prie grotų.
Lordas Alisteris nusibraukė nuo drabužių šiaudus.
— Karalius pasiuntė manęs atvesti. Arba karalienė, taip, Selisa niekada neleistų savo kraujo giminaičiui pūti kalėjimo požemyje.
Prie celės durų pasirodė Nėgė, nešinas raktų žiedu. Paskui jį, atsilikę vos per žingsnį, sekė seras Akselis Florentas ir keturi sargybiniai. Kol Nėgė ieškojo tinkamo rakto, jie laukė sustoję po deglu.
— Akseli, — tarė lordas Alisteris. — Dievai maloningi. Kas siuntė manęs atvesti: karalius ar karalienė?
— Niekas nesiuntė tavęs atvesti, išdavike, — atsakė seras Akselis.
Lordas Alisteris žingtelėjo atatupstas, lyg per veidą gavęs.
— Ne, prisiekiu, aš nieko neišdaviau. Kodėl niekas manęs neišklauso? Jei tik jo malonybė leistų man paaiškinti…
Nėgė įkišo į spyną didelį raktą, pasuko ir atidarė celės duris. Girgžtelėjo parūdiję vyriai.
— Tu, — kreipėsi kalėjimo prižiūrėtojas į Davosą. — Eime.
— Kur? — Davosas žvilgtelėjo į serą Akselį. — Pasakyk tiesą, sere, ketini mane sudeginti ant laužo?
— Man liepta tave atvesti. Ar pats paeisi?
— Paeisiu.
Davosas žengė laukan. Nėgė užtrenkė duris, ir lordas Alisteris, apimtas nevilties, šūktelėjo.
— Paimk deglą, — liepė Akselis kalėjimo sargui. — Palik išdaviką tamsoje.
— Ne, — ėmė maldauti jo brolis, — Akseli, prašau, neatimk šviesos… Dievai, pasigailėkite manęs…
— „Dievai“? Yra tik Rhloras ir tas Kitas.
Seras Akselis ryžtingai mostelėjo, ir sargybiniai, ištraukę deglą iš laikiklio, nužingsniavo link laiptų.
— Vedate mane pas Melisandrą? — paklausė Davosas.
— Ir ji ten bus, — tarė seras Akselis. — Ji visada netoli karaliaus. Bet atvesti tave liepė pats karalius.
Davosas kilstelėjo ranką prie krūtinės, ant kurios odiniame kapšelyje ant dirželio kabodavo jo laimė. O dabar jos nėra, prisiminė jis, nebėra ir keturių pirštų galiukų. Bet rankos vis dar pakankamai ilgos suspausti moters kaklui, pagalvojo Davosas, juolab tokiam liaunam kaklui kaip jos.
Vingiuotais laiptais jie ėmė lipti į viršų. Sienos buvo tamsaus, grubiai tašyto akmens ir šaltos. Jiems prieš akis šmėsčiojo deglų skleidžiama šviesa ir ant sienų, greta, laiptais lipo jų šešėliai. Po trečio posūkio jie praėjo geležinius vartus, už kurių tvyrojo aklina tamsa, o po penkto posūkio — dar vienus. Nuojauta Davosui sakė, kad jie jau turėtų būti iškopę į žemės paviršių, o gal net truputį aukščiau. Kitos durys, kurias jie priėjo, buvo medinės, bet jie lipo dar aukščiau. Dabar sienose buvo matyti strėlėms skirti plyšiai, bet per storus akmenis saulės spinduliai vis tiek neprasiskverbė. Lauke buvo naktis.
Kai seras Akselis plačiai atvėrė sunkias duris ir mostu pakvietė jį įeiti, Davosui jau buvo pradėję mausti kojas. Prieš akis dunksojo aukštai iškilęs, arkos pavidalo akmeninis tiltas, vedantis į didžiulį pagrindinį pilies bokštą, vadinamą Akmeniniu Būgnu. Tarp stogą laikančių arkų ūžavo neramus jūros vėjas ir jiems einant Davosas užuodė sūraus vandens kvapą. Jis giliai įkvėpė, įtraukė į plaučius gaivaus vėsaus oro. Vėjau ir vandenie, suteik man jėgų, pasimeldė jis. Kad tamsa nekeltų siaubo, žemutiniame kieme liepsnojo didžiulis naktinis laužas, susirinkę prie jo stovėjo karalienės žmonės ir giedodami garbino naująjį raudonąjį dievą.
Vidury tilto seras Akselis staiga sustojo. Jis nekantriai mostelėjo ir jo vyrai pasitraukė toliau, kad negirdėtų pokalbio.
— Jei būtų mano valia, kartu su savo broliu Alisteriu sudeginčiau tave ant laužo, — tarė jis Davosui. — Abu jūs išdavikai.
— Gali kalbėti, ką nori. Karaliaus Stanio niekada neišduočiau.
— Išduotum. Išduosi. Iš veido matau. Be to, tavo išdavystę mačiau ir liepsnose. Rhloras palaimino mane ir suteikė tokį gebėjimą. Kaip ir ledi Melisandrai, jis ugnyje parodo man ateitį. Stanis Barateonas užims Geležinį sostą. Mačiau tai. Ir žinau, ką reikia daryti. Jo malonybė turi paskirti mane savo ranka vietoj mano išdaviko brolio. Taip jam ir pasakysi.