Šit kaip? Davosas nepratarė nė žodžio.
— Karalienė ragina karalių Stanį paskirti mane savo ranka, — toliau kalbėjo seras Akselis. — Net senas tavo bičiulis iš Lyso, piratas Sanas, sako tą patį. Mudu drauge apmetėme planą. Bet jo malonybė nieko nesiima. Tas pralaimėjimas jį kankina, juodas kirminas ėda jam širdį. Mes, mylintys karalių, turime parodyti, ką reikia daryti. Jei iš tiesų esi atsidavęs jam taip, kaip giriesi, kontrabandininke, prisidėsi prie mūsų ir kalbėsi vienu balsu su mumis. Pasakyk karaliui, kad vienintelė ranka, kurios jam reikia, esu aš. Pasakyk jam tai, ir kai išplauksime, pasirūpinsiu, kad gautum naują laivą.
Laivą… Davosas atidžiai pažvelgė pašnekovui į veidą. Sero Akselio ausys buvo didelės, kaip ir visų Florentų, taip pat ir karalienės. Jo ausyse ir šnervėse žėlė šiurkštūs plaukai; dar didesni jų kuokštai kyšojo po dvigubu pagurkliu. Nosis buvo plati, kakta su atsikišusiais antakių lankais, akys arti viena kitos, o žvilgsnis nemalonus. Jis greičiau sukraus man laužą, nei duos laivą, net jei padarysiu jam šią paslaugą…
— Jei ketini mane apgauti, — tarė seras Akselis, — nepamiršk, kad jau daug metų esu Drakono Uolos valdytojas. Įgula mane palaiko. Be karaliaus sutikimo gal ir negaliu supleškinti tavęs ant laužo, bet kas sakė, kad negali paslysti ir nelaimingai nukristi? — Jis uždėjo savo stambią plaštaką Davosui ant sprando ir stumtelėjo prie juosmenį siekiančio tilto krašto, o tada bakstelėjo smarkiau priversdamas Davosą pažvelgti žemyn, į kiemą. — Girdėjai, ką sakiau?
— Girdėjau, — atsakė Davosas. Ir tu dar drįsti mane vadinti išdaviku?
Seras Akselis jį paleido.
— Puiku. — Jis šyptelėjo. — Jo malonybė laukia. Geriau negaiškime.
Pačiame Akmeninio Būgno viršuje, didelėje apvalioje menėje, vadinamoje Puošniojo Stalo mene, jiedu rado Stanį Barateoną, stovintį prie stalo, davusio šiai menei vardą, — didelio, medinio, drožinėto ir nudažyto Vesteroso žemės pavidalo stalo, koks jis buvo Eigono Užkariautojo laikais. Šalia karaliaus buvo padėta geležinė gorė, o joje žioravo gelsvai rausvos žarijos. Keturi aukšti skliautuoti langai išėjo į šiaurę, pietus, rytus ir vakarus. Už jų buvo naktis ir žvaigždėtas dangus. Davosas girdėjo vėjo ūžavimą ir gerokai silpnesnį jūros ošimą.
— Tavo malonybe, — tarė seras Akselis, — atvedžiau Svogūnų riterį, kaip ir prašei.
— Matau.
Stanis vilkėjo pilką vilnonę tuniką, tamsiai raudoną mantiją, buvo susijuosęs paprastu juodu odiniu diržu, prie kurio kabojo kalavijas ir durklas. Ant galvos puikavosi raudono aukso karūna liepsnų pavidalo smaigaliais. Karaliaus išvaizda gąsdino. Jis atrodė dešimčia metų vyresnis nei tas vyras, kurį Davosas, išplaukdamas į Juodųjų Vandenų mūšį, taip pražūtingai jiems pasibaigusį, paliko Vėtrų Gūžtoje. Trumpai pakirpta karaliaus barzda buvo reta kaip voratinklis ir pražilusi, be to, jis neteko bent keliolikos svarų svorio. Jis niekada nebuvo apkūnus vyras, bet dabar jo kaulai barkšojo po oda nelyginant laukan lendančios ietys. Net karūna Stanio galvai atrodė per didelė. Žydros jo akys buvo įdubusios, o veidas toks sulysęs, kad po oda buvo matyti kaukolės kaulai.
Ir vis dėlto, išvydus Davosą, tame veide šmėstelėjo vos pastebima šypsena.
— Vadinasi, jūra grąžino man žuvų ir svogūnų riterį?
— Grąžino, tavo malonybe.
Ar jis žino, kad kalino mane savo kalėjimo požemyje? Davosas priklaupė.
— Stokis, sere Davosai, — liepė Stanis. — Pasigedau tavęs, sere. Man reikia gero patarimo, o tu visada išmintingai man patardavai. Tad sakyk tiesą: kokią bausmę reikėtų skirti už išdavystę?
Pastarasis žodis tarsi pakibo ore. Bauginantis žodis, dingtelėjo Davosui. Ar karalius reikalavo pasmerkti jo celės bičiulį? O gal paskelbti nuosprendį jam? Karalius geriau už visus žino, kaip bausti už išdavystę.
— Už išdavystę? — pagaliau tyliai ištarė jis.
— O kaip pavadintum elgesį žmogaus, kuris priešinasi karaliui ir gviešiasi teisėtai jam priklausančio sosto? Dar kartą klausiu: kokios bausmės įstatymas reikalauja išdavikui?
Davosui neliko nieko kita, tik atsakyti.
— Mirties bausmės, — tarė jis. — Ta bausmė — mirtis, tavo malonybe.
— Visada taip buvo. Aš ne… Aš nesu žiaurus, sere Davosai. Pažįsti mane. Seniai mane pažįsti. Tai — ne mano įgeidis. Visada taip buvo, ir Eigono, ir dar ankstesniais laikais. Deimonas Blekfairas, broliai Toinai, Grifų karalius, didysis meisteris Haretas… išdavikai visuomet mokėdavo savo gyvybe, net… Reinira Targarien. Ji buvo vieno karaliaus duktė ir dar dviejų motina, bet mirė išdavikės mirtimi už tai, kad mėgino užgrobti savo brolio sostą. Toks įstatymas. Įstatymas, Davosai. Ne žiaurumas.
— Taip, tavo malonybe. — Jis kalba ne apie mane. Davosui pagailo tamsoje laiką leidžiančio kameros draugo. Jis suprato, kad geriau būtų patylėti, bet jautėsi pavargęs ir minkštos širdies, tad nė pats nepajuto, kaip ištarė: — Valdove, lordas Florentas išdavystės nerengė.
— Ar kontrabandininkai išdavystę vadina kitaip? Paskyriau jį savo ranka, o jis mano teises pardavė už dubenį žirnių košės. Net būtų atidavęs jiems Šairinę. Ji, mano vienturtė duktė, būtų turėjusi tekėti už pavainikio, gimusio iš kraujomaišos, — įpykęs pasakė karalius. — Mano brolis turėjo gebėjimą įteigti žmonėms ištikimybę. Net priešams. Prie Samerholo per dieną mes laimėjome tris mūšius, paėmėme į nelaisvę lordus Grandisoną ir Kafereną ir pargabenome į Vėtrų Gūžtą. Jų vėliavas jis pasikabino savo menėje kaip trofėjus. Balta ir rusva Kafereno vėliava buvo aptaškyta krauju, o Grandisono miegantis liūtas beveik perplėštas pusiau. Bet jie sėdėjo po tomis vėliavomis per naktį, gėrė ir puotavo su Robertu. Jis net pasikvietė juos pamedžioti. „Šiems vyrams įsakyta atvesti tave pas Eirį, kad šis tave sudegintų, — pasakiau jam, pamatęs juos kieme svaidant kirvius. — Neturėtum duoti jiems į rankas kirvių.“ Bet Robertas tik nusikvatojo. Aš būčiau įmetęs Grandisoną ir Kafereną į kalėjimo požemį, o jis su jais susidraugavo. Lordas Kaferenas žuvo kaudamasis už Robertą prie Ašfordo pilies nuo Rendilo Tarlio kalavijo. Lordas Grandisonas buvo sužeistas prie Trišakio ir po metų nuo tos žaizdos mirė. Mano brolis paveikė tuos vyrus, kad jį mylėtų, o aš, rodos, tik skatinu žmones mane išduoti. Net savo artimuosius, savo kūną ir kraują. Brolį, senelį, pusbrolius, gerąjį dėdę…
— Tavo malonybe, — tarė seras Akselis, — maldauju, leisk man įrodyti, kad ne visi Florentai tokie paiki ir silpni.
— Seras Akselis norėtų, kad tęsčiau karą, — paaiškino karalius Stanis Davosui. — Lanisteriai mano, kad esu galutinai sutriuškintas, o beveik visi man prisiekę lordai manęs atsižadėjo. Net lordas Estermontas, mano motinos tėvas, pripažino Džofrio valdžią. O ta saujelė man vis dar ištikimų vyrų kasdien vis labiau netenka drąsos. Jie tuščiai leidžia laiką gerdami, lošdami ir laižydamiesi žaizdas, nelyginant į kailį gavę sarginiai šunys.
— Mūšis vėl uždegs jų širdis, tavo malonybe, — pasakė seras Akselis. — Pralaimėjimas — kaip liga, o pergalė — vaistai.
— Pergalė… — Karalius vyptelėjo. — Pergalė pergalei nelygu, sere. Bet atskleisk savo planą serui Davosui. Noriu išgirsti, ką jis mano apie tavo sumanymą.
Seras Akselis atsisuko į Davosą tokia veido išraiška, kokia tikriausiai atsispindėjo išdidžiojo lordo Belgreivo veide tą dieną, kai karalius Beiloras Palaimintasis įsakė jam nuplauti žaizdotas elgetos kojas. Ir vis dėlto jis pakluso.