Planas, kurį seras Akselis sugalvojo kartu su Saladoru Sanu, buvo paprastas. Už kelių valandų kelio laivu nuo Drakono Uolos buvo Nago sala — senovinė, jūrų apsupta Seltigarų giminės buveinė. Juodųjų Vandenų mūšyje lordas Ardrianas Seltigaras kovėsi po liepsnojančios širdies vėliava, bet, kai ši buvo paimta, jis, negaišdamas laiko, perėjo į Džofrio pusę. Net ir dabar jis buvo Karaliaus Uoste.
— Be abejo, jis per daug bijo jo malonybės įniršio, todėl ir nedrįsta artintis prie Drakono Uolos, — pareiškė seras Akselis. — Ir protingai daro. Tas vyras išdavė teisėtą savo karalių.
Seras Akselis siūlė pasinaudojus Saladoro Sano flotile ir vyrais, likusiais sveikais po Juodųjų Vandenų mūšio, — Drakono Uoloje Stanis vis dar turėjo apie pusantro tūkstančio vyrų, iš kurių daugiau nei pusė buvo Florentų žmonės, — nubausti lordą Seltigarą už dezertyravimą. Nago saloje įgulos buvo nedaug, o pilis, — bent jau sklido tokios kalbos, — buvo prigrūsta Myro kilimų, ten buvo Volančio stiklo dirbinių, aukso ir sidabro lėkščių, brangakmeniais puoštų taurių, puikių medžioklinių vanagų, Valyrijos plieno kirvių, ragas, kuriuo buvo galima iš gelmių prikelti pabaisas, rubinų pilnų skrynių ir daugiau vyno, nei žmogus būtų galėjęs išgerti per šimtą metų. Tačiau Seltigaras pasaulyje garsėjo kaip šykštuolis, gailintis išleisti kelias monetas net savo malonumams.
— Siūlau padegti jo pilį ir išžudyti žmones, — trumpai drūtai pareiškė seras Akselis. — Paversti Nago salą pelenų ir kaulų krūva, tinkama vien dvėsena mintantiems krankliams, kad visi karalystėje pamatytų, kas laukia tų, kurie susideda su Lanisteriais.
Stanis klausėsi sero Akselio samprotavimų tylėdamas ir grieždamas dantimis. Kai planas buvo išdėstytas, jis tarė:
— Manau, galėtume taip ir padaryti. Rizikuotume nedaug. Kol lordas Redvainas neatplaukė iš Arboro, Džofris jūroje turi ne kažin kiek pajėgų. Jei apiplėštume salą, tas piratas iš Lyso, Saladoras Sanas, kol kas dar būtų mums ištikimas. Pati Nago sala yra bevertė, bet nusiaubę ją lordui Taivinui parodytume, kad ginklų dar nesudėjau. — Ir karalius kreipėsi į Davosą: — Kalbėk atvirai, sere. Ką manai apie sero Akselio siūlymą?
Kalbėk atvirai, sere. Davosas prisiminė kalėjimo požemį, kuriame tūnojo kartu su lordu Alisteriu, prisiminė Nėgę ir Košę. Pagalvojo apie tai, ką seras Akselis pažadėjo jam einant tiltu virš kiemo. Laivas arba stumtelėjimas, ko sulauksiu? Bet dabar jo nuomonės klausė karalius.
— Tavo malonybe, — rūpestingai rinkdamas žodžius tarė jis. — Manau, kad tai kvailystė… taip… ir bailumas.
— Bailumas?! — riktelėjo seras Akselis. — Niekas nevadins manęs bailiu girdint mano karaliui!
— Tylos, — sudraudė jį Stanis. — Kalbėk, sere Davosai, išklausysiu tavo argumentų.
Davosas atsisuko į serą Akselį.
— Sakai, turime parodyti karalystei, kad nesudėjome ginklų. Ir pulti. Tęsti karą. Tik… su kuo mes kariausim? Nago saloje Lanisterių nerasi.
— Bet rasime išdavikų, — atšovė seras Akselis, — nors gali būti, kad galėčiau rasti jų ir arčiau namų. Net šioje menėje.
Davosas į šią pašaipą nekreipė dėmesio.
— Neabejoju, kad lordas Seltigaras prisiekė ištikimybę tam berniukui Džofriui. Jis senas ir nuvargęs žmogus, nenorintis nieko daugiau, tik baigti dienas savo pilyje gurkšnodamas puikų vyną iš brangakmeniais puoštų taurių. — Jis atsisuko į Stanį. — Bet, kai pašaukei, jis atvyko, valdove. Atvyko su savo kalavijais ir laivais. Vėtrų Gūžtoje, kai Renlis mus užpuolė, jis stovėjo su tavimi petys į petį, o jo laivai nuplaukė į Juoduosius Vandenis. Jo vyrai už tave kovėsi, žudė ir degė su tavo vardu lūpose. Taip, Nago sala menkai saugoma. Ten moterys, vaikai ir seniai. O kodėl? Dėl to, kad jų vyrai, sūnūs ir tėvai žuvo Juoduosiuose Vandenyse. Žuvo irkluodami arba su kalavijais rankose kaudamiesi po tavo vėliavomis. Tačiau seras Akselis siūlo sulyginti su žeme namus, kuriuos jie paliko, išprievartauti jų našles, išžudyti jų vaikus. Tie prasčiokai ne išdavikai…
— Išdavikai, — užsispyrė seras Akselis. — Ne visi Seltigaro vyrai žuvo Juoduosiuose Vandenyse. Šimtai jų kartu su savo lordu buvo paimti į nelaisvę ir, kai jis prisiekė ištikimybę Džofriui, pasekė jo pavyzdžiu.
— Kai jis prisiekė, — pabrėždamas kiekvieną žodį pasakė Davosas. — Jie buvo jo žmonės. Prisiekę kariai. Argi galėjo rinktis?
— Rinktis gali kiekvienas. Jie galėjo atsisakyti paklusti. Kai kurie atsisakė ir už tai mirė. Tačiau mirė būdami tikri, ištikimi mūsų vyrai.
— Ne visi žmonės vienodai stiprūs.
Tai buvo apgailėtinas atsakymas, ir Davosas tai suprato. Stanis Barateonas buvo geležinės valios vyras, nei suprantantis, nei atleidžiantis tokių silpnybių kitiems. Aš pralaimiu, nusiminęs pagalvojo jis.
— Kiekvieno vyro pareiga yra likti ištikimam savo teisėtam karaliui, net jei jo lordas elgiasi kitaip, — ryžtingai pareiškė Stanis.
Iš nevilties Davosą pagavo noras elgtis paikai, nutrūktgalviškai ir neapgalvotai.
— Kaip tu likai ištikimas karaliui Eiriui, kai tavo brolis pakėlė savo vėliavas? — leptelėjo jis.
Menėje įsiviešpatavo baugi tyla, o paskui seras Akselis suriko:
— Išdavystė!
Ir išsitraukė iš makštų durklą.
— Tavo malonybe, jis tiesiai tau į akis žeria tokius niekšiškus žodžius!
Davosas išgirdo Stanį griežiant dantimis. Karaliui ant kaktos iššoko melsva, kraujo priplūdusi gysla. Jųdviejų žvilgsniai susitiko.
— Nuleisk durklą, sere Akseli. Ir palik mudu vienus.
— Kaip tavo malonybė pageidauja…
— Pageidauju, kad išeitum, — tarė Stanis. — Dink man iš akių ir atsiųsk Melisandrą.
— Kaip įsakysi… — Seras Akselis įsikišo durklą į makštis, nusilenkė ir nuskubėjo prie durų. Jo, įpykusio, žingsniai nukaukšėjo grindimis.
— Tu visada piktnaudžiavai mano pakantumu, — kai jiedu liko dviese, įspėjo Stanis Davosą. — Galiu nupjauti tau liežuvį taip pat lengvai, kaip nupjoviau pirštų galus, kontrabandininke.
— Esu tavo žmogus, tavo malonybe. Todėl tai — tavo liežuvis. Gali daryti su juo ką panorėjęs.
— Tiesa, — šiek tiek aprimęs tarė karalius. — Ir norėčiau, kad tas liežuvis kalbėtų tiesą. Bet tiesa kartais būna nemaloni. Eiris? Jei tik žinotum… kaip man sunku buvo apsispręsti. Mano kraujas ar mano valdovas? Mano brolis ar mano karalius? — Jis susiraukė. — Ar kada nors matei Geležinį sostą? Atlošas su smaigais, suvyti metaliniai kaspinai, nelygūs kardų ašmenų kraštai, supinti ir sulydyti durklai… Tai nėra patogus krėslas, sere. Eiris taip dažnai įsipjaudavo, kad ilgainiui žmonės ėmė jį vadinti Šašų karaliumi, o Meigoras Žiaurusis tame krėsle buvo nužudytas. Kai kas sako, kad ne tame krėsle, o to krėslo. Tai nėra sostas, kuriame karalius gali atsipūsti ir pailsėti. Dažnai svarstau, kodėl mano broliai jo taip troško?
— Kodėl tuomet tu jo nori? — paklausė Davosas.
— Tai nederamas klausimas. Aš Roberto įpėdinis ir sostas teisėtai priklauso man. Tai įstatymas. Kai mirsiu, jis atiteks mano dukrai, nebent Selisa pagaliau pagimdytų sūnų. — Trimis pirštais jis švelniai perbraukė per stalą, per glotnius, sukietėjusius ir nuo laiko patamsėjusius dažų sluoksnius. — Aš — karalius. Tad visai nesvarbu, ko noriu. Turiu atlikti pareigą savo dukrai. Karalystei. Net Robertui. Žinau, kad jis nelabai mane mylėjo, nors buvo mano brolis. Lanisterių moteris įstatė jam ragus ir pavertė juokdariu. Gali būti, kad ir nužudė jį, kaip anksčiau Joną Ariną ir Nedą Starką. Už tokius nusikaltimus turi būti bausmė. Pradedant Sersėja ir jos bjaurastimis. Bet tai tik pradžia. Ketinu išvalyti tą dvarą. Robertui reikėjo tai padaryti po mūšio prie Trišakio. Seras Baristanas kartą man sakė, kad valdant karaliui Eiriui puvinys pirmiausia įsimetė į Veirį. Tam eunuchui nereikėjo atleisti. Taip pat ir Karalžudžiui. Robertas galėjo bent jau nuvilkti Džeimiui baltąjį apsiaustą ir išsiųsti jį prie Sienos, kaip patarė lordas Starkas. Bet jis paklausė Jono Arino. Aš tuo metu vis dar buvau apsiaustas Vėtrų Gūžtoje ir nieko nežinojau. — Staiga jis pasisuko ir įdėmiai pažvelgė į Davosą. — O dabar sakyk tiesą. Kodėl norėjai nužudyti ledi Melisandrą?