Vadinasi, jis žino… Karaliui Davosas meluoti negalėjo.
— Juoduosiuose Vandenyse sudegė keturi mano sūnūs. Ji atidavė juos suryti liepsnoms.
— Be reikalo ją kaltini. Ta ugnis nebuvo jos darbas. Plūsk Kipšą, keik ugnies burtininkus, keik tą kvailį Florentą, kuris nuplukdė mano flotilę tiesiai į paspęstus spąstus. Arba keik mane už užsispyrimą ir tuščiagarbiškumą, už tai, kad išsiunčiau Melisandrą, kai man jos labiausiai reikėjo. Bet ant Melisandros nepyk. Ji vis dar ištikima mano tarnaitė.
— Meisteris Kresenas buvo tavo ištikimas tarnas. Ji nužudė jį kaip ir serą Kortnį Penrouzą ir tavo brolį Renlį.
— Dabar kalbi kaip kvailys, — papriekaištavo karalius. — Taip, ji regėjo Renlio mirtį liepsnose, bet prie jo žūties prisidėjo ne daugiau už mane. Žynė buvo su manimi. Devanas galėtų tau tai patvirtinti. Jei manimi netiki, paklausk jo. Jei būtų galėjusi, ji būtų Renlį išgelbėjusi. Melisandra primygtinai prašė manęs su juo susitikti ir suteikti jam paskutinę galimybę išpirkti savo išdavystę. Taip pat Melisandra manęs paprašė, kad pasiųsčiau tavęs atvesti, kai seras Akselis norėjo atiduoti tave Rhlorui. — Jis švelniai šyptelėjo. — Ar tave tai nustebino?
— Taip. Ji žino, kad nesu nei jos, nei jos dievo draugas.
— Bet esi mano bičiulis. Tai ji taip pat žino. — Karalius mostu pakvietė Davosą prieiti arčiau. — Berniukas serga. Meisteris Pilosas gydo jį dėlėmis.
— Berniukas? — Davosas iš karto pagalvojo apie Devaną, karaliaus ginklanešį. — Mano sūnus, valdove?
— Devanas? Jis geras vaikinas. Daug ką paveldėjęs iš tavęs. Serga Roberto pavainikis, berniukas, kurį paėmėme Vėtrų Gūžtoje.
Edrikas Stormas.
— Kalbėjausi su juo Eigono Sode.
— Kaip ji ir norėjo. Kaip ir matė. — Stanis atsiduso. — Ar tas vaikinas tave sužavėjo? Gebėjimą žavėti jis turi. Paveldėjo iš tėvo. Jis žino esąs karaliaus sūnus ir tyčia apsimeta pamiršęs, kad yra pavainikis. Jis dievina Robertą, kaip kad jaunas būdamas jį dievino Renlis. Mano brolis karalius, atvykęs į Vėtrų Gūžtą, vaidindavo mylintį tėvą, be to, būdavo ir dovanų… kalavijų, ponių ir apsiaustų kailiais apsiūtais kraštais. Visa tai būdavo eunucho darbas. Berniukas prirašydavo pilną Raudonąją pilį padėkų, o Robertas juokdavosi ir klausdavo Veirio, ką jis šiais metais nusiuntė dovanų. Bet ir Renlis nebuvo geresnis. Auklėti berniuką jis paliko pilies valdytojams ir meisteriams ir visi jie tapo jo žavesio aukomis. Penrouzas nutarė geriau mirti, nei jį atiduoti. — Karalius sugriežė dantimis. — Tai mane vis dar piktina. Kaip jis galėjo manyti, kad berniuką nuskriausiu? Juk pasirinkau Robertą, ar ne? Kai išaušo ta sunki diena. Pasirinkau savą kraują, o ne garbę.
Jis nevadina berniuko vardu. Dėl to Davosas pasijuto nejaukiai.
— Tikiuosi, jaunasis Edrikas netrukus pasveiks.
Pamatęs Davoso susirūpinimą, Stanis tik atsainiai mostelėjo.
— Tai viso labo peršalimas. Jis kosti, dreba, karščiuoja. Meisteris Pilosas netrukus jį pagydys. Turbūt supranti, kad tas vaikėzas yra tuščia vieta, bet jo gyslomis teka mano brolio kraujas. Ji sako, kad karališkas kraujas teikia jėgų.
Davosui nereikėjo nė klausti, kas ta „ji“.
Stanis palietė Puošnųjį stalą.
— Tik pažvelk į jį, Svogūnų riteri. Man teisėtai priklausanti karalystė. Mano Vesterosas. — Jis brūkštelėjo per jį delnu. — Tos šnekos apie Septynias Karalystes yra tikra kvailystė. Eigonas regėjo tai prieš tris šimtus metų stovėdamas čia, kur dabar stovime mudu. Jo įsakymu meistrai išpiešė ir nudažė šį stalą. Pavaizdavo upes ir įlankas, kalvas ir kalnus, pilis, miestelius ir miestus, ežerus, pelkes ir miškus, bet… sienų nepažymėjo. Nes visa tai — viena. Viena karalystė, skirta valdyti vienam karaliui.
— Vienam karaliui, — pritariamai linktelėjo Davosas. — Vienas karalius — tai taika.
— Vesterose turiu įvykdyti teisingumą. Dalyką, kurio seras Akselis neišmano taip pat, kaip neišmano karo ypatumų. Sunaikinęs Nago salą, nieko nepasiekčiau, be to… kaip ir sakei, tai būtų blogis. Už išdavystę Seltigaras turi sumokėti pats, savo kailiu. Kai perimsiu šios karalystės valdymą, taip ir bus. Kiekvienas žmogus pjaus ką pasėjęs, pradedant įtakingiausiu lordu ir baigiant žemiausia, nuotekų griovyje gyvenančia žiurke. Ir kai kas neteks daugiau nei pirštų galiukų, gali būti tikras. Per juos mano karalystė neteko daug kraujo ir aš to nepamiršiu. — Karalius Stanis nusisuko nuo stalo. — Klaupkis, Svogūnų riteri.
— Tavo malonybe…
— Už svogūnus ir žuvį kadaise pakėliau tave į riterius. O už tai ketinu pakelti į lordus.
Už tai? Davosas sutriko.
— Aš patenkintas būdamas tavo riteriu, tavo malonybe. Tapęs lordu net nežinočiau, kaip tinkamai elgtis.
— Ir gerai. Elgtis kaip lordui — tai veidmainiauti. Šią sunkią pamoką jau išmokau. Dabar klaupkis. Tavo karalius įsako.
Davosas priklaupė, o Stanis išsitraukė ilgąjį kalaviją. Spindulingąjį. Taip kalaviją vadino Melisandra; raudoną didvyrio kalaviją, ištrauktą iš liepsnų, kuriose supleškėjo septyni dievai. Kai ašmenys išslydo iš makštų, menė, rodos, nušvito. Plienas iš tiesų spindėjo, — atrodė tai gelsvai rausvas, tai geltonas, tai raudonas. Oras aplink jį mirguliavo ir joks briliantas netviskėjo ryškiau už šį kalaviją. Bet kai Stanis palietė jo ašmenimis Davoso petį, jausmas buvo toks, tarsi ant peties būtų nuleistas paprastas ilgasis kalavijas.
— Sere Davosai iš Sivortų giminės, — tarė karalius, — ar esi ir būsi ištikimas bei garbingas mano vasalas dabar ir per amžius?
— Taip, tavo malonybe.
— Ar prisieki ištikimai man tarnauti iki paskutinės savo gyvenimo dienos, nuoširdžiai patarti ir nesvyruodamas paklusti, ginti mano teises ir mano karalystę nuo visų priešų ir dideliuose, ir mažuose mūšiuose, saugoti mano žmones ir bausti priešus?
— Prisiekiu, tavo malonybe.
— Tada stokis, Davosai Sivortai, stokis kaip Lietaus miško lordas, Siaurosios jūros admirolas ir karaliaus ranka.
Kelias akimirkas Davosas jautėsi toks priblokštas, kad negalėjo pajudėti. Rytą pabudau šios pilies kalėjimo požemyje.
— Tavo malonybe, negali… aš netinkamas žmogus, kad būčiau karaliaus ranka.
— Pats tinkamiausias. — Stanis įsikišo į makštis Spindulingąjį, padavė Davosui ranką ir padėjo atsistoti.
— Aš prastos kilmės, — priminė jam Davosas. — Išsišokėlis kontrabandininkas. Tavo lordai niekada man nepaklus.
— Tada pasirūpinsime naujais lordais.
— Bet… aš nemoku nei skaityti… nei rašyti.