— Už tave viską perskaitys meisteris Pilosas. O jei kalbėsime apie rašymą… buvęs mano ranka prirašė tiek, kad jam galva nuo pečių nusiris. Prašau tavęs tik to, ką visada man duodavai. Sąžiningumo. Ištikimybės. Tarnystės.
— Neabejoju, kad yra geresnių už mane… koks nors kilmingesnis lordas…
Stanis prunkštelėjo.
— Bar Emonas, tas jaunuolis? O gal mano nepatikimasis senelis? Seltigaras manęs išsižadėjo, jaunajam Velarionui — tik šešeri, o jaunasis Sanglasas, kai sudeginau jo brolį, išplaukė į Volantį. — Karalius piktai mostelėjo ranka. — Tiesa, dar yra keli geri vyrai. Seras Džilbertas Faringas su dviem šimtais ištikimų savo vyrų laiko man Vėtrų Gūžtą. Dar yra lordas Morigenas, Naitsongo pavainikis, jaunasis Čiteringas, mano pusbrolis Endrius… bet nė vienu iš jų nepasitikiu taip, kaip tavimi, mano Lietaus miško lorde. Būsi mano ranka. Noriu, kad per mūšį būtum šalia.
Dar vienas mūšis visus mus pribaigs, pagalvojo Davosas. Tai lordas Alisteris numatė teisingai.
— Tavo malonybė prašė sąžiningo patarimo. Tad, jei atvirai… kitam mūšiui su Lanisteriais mums trūksta kariuomenės.
— Jo malonybė kalba apie didįjį mūšį, — nuskambėjo moters balsas, dosniai praturtintas rytietišku akcentu. Tarpduryje stovėjo Melisandra, apsivilkusi raudonais šilkais ir tviskančiais atlasais, rankose laikydama uždengtą sidabrinį indą. — Šie nereikšmingi karai — tarsi vaikų peštynės, palyginti su tuo, kas laukia. Tas, kurio vardo nevalia ištarti, telkia jėgas, Davosai Sivortai, žiaurias, negailestingas ir neapsakomai didžiules jėgas. Netrukus įsiviešpataus šaltis ir niekada nesibaigsianti naktis. — Ji padėjo sidabrinį indą ant Puošniojo stalo. — Nebent ištikimi vyrai rastų savyje drąsos su šalčiu ir naktimi susikauti. Vyrai, kurių širdys liepsnoja.
Stanis įsistebeilijo į sidabrinį indą.
— Ji man tai parodė, lorde Davosai. Liepsnose.
— Matei tai, valdove?
Tokių dalykų Stanis Barateonas nebuvo linkęs išsigalvoti.
— Savo akimis. Po mūšio, kai puoliau į neviltį, ledi Melisandra liepė man pažvelgti į židinio ugnį. Kaminas gerai traukė ir nuo ugnies į viršų kilo plėnys. Spoksojau į jas gana kvailai jausdamasis, bet ji paragino mane pažvelgti atidžiau ir… plėnys buvo baltos, skriejo su kylančio oro srove, tik staiga man pasirodė, kad jos krenta. „Sniegas“, — pamaniau. Paskui žiežirbos ore, rodos, ėmė suktis ratu tarsi deglų žiedas ir per ugnį regėjau kažkokią kalvą miške. Už tų deglų plėnys virto juodai apsirengusiais vyrais, o per sniegą judėjo kažkokie pavidalai. Nepaisant ugnies kaitrumo, pajutau tokį šaltį, kad mane šiurpas nukrėtė, o tada reginys pranyko ir židinio liepsna vėl atrodė kaip visada. Bet tai, ką mačiau, buvo tikra, dėl to galėčiau pastatyti ant kortos savo karalystę.
— Ir pastatei, — pridūrė Melisandra.
Karalius šnekėjo taip užtikrintai, kad Davosas persigando.
— Kalva miške… Pavidalai ant sniego… Nesuprantu…
— Tai reiškia, jog kova prasidėjo, — tarė Melisandra. — Smėlis iš laikrodžio dabar byra greičiau ir žmogaus dienos šiame pasaulyje beveik suskaičiuotos. Turime veikti ryžtingiau, kitaip nebeliks jokios vilties. Vesterosas turi susivienyti po vieno tikro karaliaus, karalystei žadėto princo, Drakono Uolos lordo ir Rhloro išrinktojo, vėliava.
— Ką gi, Rhloras gana keistai renkasi. — Karalius susiraukė, tarsi būtų paragavęs ko nors šlykštaus. — Kodėl jis pasirinko mane, o ne mano brolius? Kodėl ne Renlį ir jo persiką? Sapnuose vis matau jam iš burnos tekančias sultis, o iš gerklės — kraują. Jei tarnaudamas pas brolį jis būtų atlikęs savo pareigą, lordą Taiviną mes būtume sutriuškinę. Ta pergale būtų didžiavęsis net Robertas. Robertas… — Stanis vėl sugriežė dantimis. — Sapnuoju ir jį. Besijuokiantį. Lėbaujantį. Besigiriantį. Šie dalykai jam geriausiai sekėsi. Šie dalykai ir karyba. Kovos lauke niekada jo nepranokau. Šviesos Valdovas savo kariu turėjo pasirinkti Robertą. Kodėl pasirinko mane?
— Nes tu — teisingas žmogus, — paaiškino Melisandra.
— Teisingas žmogus… — Stanis pirštu palietė uždengtą sidabrinę lėkštę. — Čia dėlės?
— Taip, — linktelėjo Melisandra, — bet dar kartą turiu tau pasakyti, kad tai — ne išeitis.
— Prisiekei, kad burtas veiks.
Karalius, rodos, supyko.
— Ir veiks, ir… ne.
— Tai veiks ar neveiks?
— Ir veiks, ir ne.
— Kalbėk suprantamai, moterie.
— Kai liepsnos kalbės aiškiau, aiškiau prabilsiu ir aš. Tiesa glūdi liepsnose, bet ne visada lengva ją pamatyti. — Jai ant kaklo kabantis stambus rubinas gerte gėrė gorės žarijų skleidžiamą šviesą. — Duok man berniuką, tavo malonybe. Šis būdas patikimesnis. Geresnis. Duok man berniuką ir aš pažadinsiu akmeninį drakoną.
— Jau sakiau, kad neduosiu.
— Jis tik vienas iš daugybės Vesterose gimusių prasčiokų vaikų. Iš visų vaikų, kurie kada nors gims viso pasaulio karalystėse.
— Berniukas nekaltas.
— Tas berniukas suteršė tavo santuokinį guolį, kitaip tikrai turėtum sūnų. Jis padarė tau gėdą.
— Robertas padarė man gėdą. Ne tas berniukas. Mano duktė jį myli. Be to, jis turi mano kraujo.
— Tavo brolio kraujo, — tarė Melisandra. — Karališko kraujo. Tik karališkas kraujas gali prikelti akmeninį drakoną.
Stanis vėl sugriežė dantimis.
— Daugiau šito nesiklausysiu. Drakonai jau praeitis. Targarienai mėgino juos prikelti keletą kartų. Ir ne tik apsijuokė, bet ir be reikalo nužudė kelis žmones. Šioje dievo pamirštoje uoloje mums gana ir vieno juokdario — Margaveidžio. Atnešei dėlių. Tad dirbk savo darbą.
Melisandra įsitempusi linktelėjo ir tarė:
— Kaip karalius įsakys…
Ji kyštelėjo dešinę ranką į kairę rankovę ir į žarijų gorę įbėrė saują kažkokių miltelių. Anglys suūžė. Virš jų ėmus rangytis blyškioms liepsnoms raudonoji moteris paėmė sidabrinį indą ir nunešė jį karaliui. Davosas matė, kaip ji nukėlė dangtį. Po juo buvo trys didelės, juodos, nuo kraujo išpampusios dėlės.
Berniuko kraujas, dingtelėjo Davosui. Karališkas kraujas.
Stanis ištiesė ranką ir pirštais suspaudė vieną iš dėlių.
— Pasakyk vardą, — liepė Melisandra.
Suspausta dėlė raitėsi ir taikėsi įsisiurbti į pirštą.
— Grobikas, — pasakė karalius. — Džofris Barateonas.
Ir įmetė dėlę į ugnį, o ši tarp žarijų susirietė nelyginant rudens lapas ir sudegė.
Stanis paėmė antrą.
— Grobikas, — paskelbė jis, tik šį kartą jau garsiau. — Beilonas Greidžojus.
Ir lengvai sprigtelėjo šliužą į žarijų gorę, dėlė pertrūko ir sutraškėjo. Šnypšdamas ir svildamas plūstelėjo kraujas.
Karaliaus rankoje atsidūrė paskutinė dėlė. Į šią, besiraitančią tarp pirštų, jis žiūrėjo kelias akimirkas.
— Grobikas, — pagaliau tarė. — Robas Starkas.
Ir įmetė ją į ugnį.
Džeimis
Harenholo pirtis buvo tamsi, tvanki, žemomis lubomis, pristatyta didelių akmeninių kubilų. Atvedę Džeimį viename iš tų kubilų jie rado sėdinčią ir piktai kūną besišveičiančią Brienę.
— Švelniau, moterie! — šūktelėjo Džeimis. — Nusigremši odą.
Ji numetė plaušinę ir užsidengė krūtis delnais, ne mažesniais už Gregorio Kligeino. Smailūs krūtų pumpurėliai, kuriuos ji taip stropiai dangstėsi, būtų labiau pritikę dešimtmetės mergaitės kūnui, o ne plačiai ir raumeningai jos krūtinei.