— Ką čia veiki? — pasiteiravo ji.
— Lordas Boltonas primygtinai kviečia drauge su juo vakarieniauti, bet nepakvietė mano blusų. — Kaire ranka Džeimis timptelėjo už skverno savo sargybinį. — Padėk man nusimesti tuos dvokiančius skarmalus. — Viena ranka jis negebėjo net atsirišti kelnių juosmens. Sargybinis, tiesa, nenoromis, bet pakluso. — O dabar palik mus vienus, — liepė Džeimis, kai jo drabužiai jau gulėjo sumesti į krūvą ant šlapių akmeninių grindų. — Miledi iš Tarto nenori, kad tokie padugnės kaip tu spoksotų į jos papus. — Rankos bige jis mostelėjo ir Brienei patarnavusiai moteriai pailgu, aštrių bruožų veidu. — Ir tu eik sau. Palauk lauke. Čia tik vienos durys, o moteris per stambi, kad užsliuogtų kaminu ir paspruktų.
Įprotis paklusti tarnams buvo įaugęs į kraują. Moteris išėjo iš pirties paskui sargybinį ir paliko juodu vienus. Akmeniniai kubilai buvo tokie dideli, kad juose galėjo maudytis po šešis arba septynis žmones, kaip buvo įprasta laisvuosiuose miestuose, tad Džeimis lėtai ir nerangiai įlipo į Brienės kubilą. Abi jo akys buvo atmerktos, nors dešinė, nepaisant Kiburno dėtų dėlių, tebebuvo šiek tiek patinusi. Džemis jautėsi esąs šimto devynerių metų, taigi gerokai žvalesnis, nei jautėsi vos įkėlęs koją į Harenholą.
Brienė nuo jo pasitraukė.
— Čia yra ir kitų kubilų.
— Šitas man bus kaip tik. — Jis atsargiai pasinėrė į garuojantį vandenį iki pat smakro. — Nebijok, moterie. Tavo šlaunys vienų mėlynių ir pažaliavusios, be to, man visai neįdomu, kas tarp jų. — Dešinę ranką jam teko laikyti uždėtą ant kubilo krašto, mat Kiburnas įspėjo jį žiūrėti, kad nesušlaptų tvarstis. Džeimis jautė, kaip kojose įtampa slūgsta, bet jam ėmė svaigti galva. — Jei nualpsiu, ištrauk mane. Dar niekas iš Lanisterių nenuskendo maudydamasis ir aš neketinu būti pirmas.
— Kodėl man turėtų rūpėti, kaip mirsi?
— Nes iškilmingai prisiekei. — Storas kaip kolona, balsvas jos sprandas nuraudo, ir Džeimis šyptelėjo. Brienė atsuko jam nugarą. — Vis dar esi drovi mergelė? Kaip manai, ko aš dar galėčiau būti nematęs? — Jis ėmė apgraibomis ieškoti Brienės numestos plaušinės, suspaudė ją pirštais ir energingai pradėjo šveistis. Bet net ir tai buvo nelengva ir Džeimis darbavosi gana nerangiai. Mano kairė ranka visai niekam tikusi.
Ir vis dėlto, prie odos pridžiūvusiam purvui tirpstant vanduo kubile pajuodo. Moteris vis dar sėdėjo atsukusi jam nugarą, plačių jos pečių raumenys atrodė įtempti ir stangrūs.
— Ar tave taip slegia mano rankos bigė? — paklausė Džeimis. — Turėtum būti patenkinta. Praradau ranką, su kuria nužudžiau karalių. Ranką, kuri nustūmė nuo to bokšto Starkų berniuką. Ranką, kurią įkišdavau savo seseriai į tarpkojį, kad jis sudrėktų. — Jis kyštelėjo strampą Brienei prie veido. — Nieko nuostabaus, kad Renlis žuvo, jei tu jį saugojai.
Staiga ji atsistojo tarsi sušerta per veidą, sukeldama karšto vandens bangą, nusiritusią per visą kubilą. Brienei lipant lauk, Džeimio žvilgsnis užkliuvo už tankių, šviesių jos tarpvietės plaukų. Šie buvo daug vešlesni nei sesers. Nežinia kodėl, bet Džeimis pajuto, kad jo kotas po vandeniu išpampo. Dabar suprantu, kad per ilgai buvau palikęs Sersėją. Sutrikęs dėl kūno reakcijos, jis nusuko akis.
— Tai, ką pasakiau, buvo niekinga, — sumurmėjo jis. — Aš sužeistas ir įširdęs. Atleisk man, moterie. Gynei mane, kaip būtų gynęs vyras, ir geriau nei dauguma iš jų.
Ji apsisiautė rankšluosčiu.
— Dar tyčiojiesi?
Tie žodžiai Džeimį vėl supykdė.
— Ar tu buka kaip pilies siena? Juk atsiprašiau. Pavargau su tavimi kovoti. Ką man pasakyti, kad sudarytume paliaubas?
— Paliaubos grindžiamos pasitikėjimu. Jei būtum pelnęs mano pasitikėjimą…
— Taip, aš juk Karalžudys. Priesaikos laužytojas, nužudęs vargšą liūdnąjį Eirį Targarieną. — Džeimis prunkštelėjo. — Man gaila ne Eirio, o Roberto. „Girdėjau, tave vadina Karalžudžiu, — tarė jis man per savo karūnavimo puotą. — Tik žiūrėk, kad tai netaptų įpročiu.“ Ir nusikvatojo. Kodėl Roberto niekas nevadina priesaikos laužytoju? Jis suskaldė karalystę, bet nukentėjo mano geras vardas.
— Robertas viską darė dėl meilės.
Vanduo sruvo Brienės šlaunimis ir jai po kojomis jau telkšojo bala.
— Robertas viską darė dėl puikybės, dėl moteriško tarpkojo ir dėl gražaus veidelio. — Džeimis sugniaužė kumštį… tiksliau, būtų sugniaužęs, jei būtų turėjęs plaštaką. Jam ranką pervėrė žiaurus tarsi juokas skausmas.
— Jis išjojo gelbėti karalystės, — priminė jam Brienė.
Gelbėti karalystės.
— Ar žinai, kad mano brolis padegė Juodųjų Vandenų žemupį? Užleido gaisrą ant vandens. Eiris būtų jame išsimaudęs, jei tik būtų išdrįsęs. Visi Targarienai pamišę dėl ugnies. — Džeimis vėl pajuto, kad jam sukasi galva. Čia taip karšta, o dar tie nuodai mano kraujyje, ta karštinė… Jis pritūpė ir vanduo pasiekė jam smakrą. — Sutepiau savo baltąjį apsiaustą… Tą dieną dėvėjau auksinius šarvus, bet…
— Auksinius šarvus? — Jos balsas atrodė vos girdimas, tarsi būtų sklidęs iš labai toli.
Džeimis plūduriavo karščio ir prisiminimų jūroje.
— Kai šokantys grifai pralaimėjo Varpų mūšį, Eiris jį išvarė. — Kodėl pasakoju šiai bjauriai mergšei visas tas nesąmones? — Pagaliau jis suvokė, kad Robertas — ne sau vietos nerandantis lordas, kurį galima sutriuškinti kada panorėjus, o grėsmingiausias priešininkas, su kokiu Targarienų giminė nebuvo susidūrusi nuo Deimono Blekfairo laikų. Karalius Levainui Marteliui netaktiškai priminė, kad turi Eliją, ir pasiuntė jį perimti vadovavimo dešimčiai tūkstančių dorniečių, Karališkuoju keliu traukiančių į šiaurę. Jonas Daris ir Baristanas Selmis išjojo į Akmeninę Septą telkti likusių gyvų grifo vyrų, o princas Reigaras grįžo iš pietų ir įtikino savo tėvą pamiršti puikybę ir pasikviesti į pagalbą mano tėvą. Bet varnas iš Kasterlių Uolos negrįžo ir karalius ėmė dar labiau baimintis. Jam visur vaidenosi išdavikai, o jei kartais jų nepamatydavo, Veiris uoliai juos parodydavo. Tad jo malonybė įsakė savo alchemikams visame Karaliaus Uoste prikaišioti degiųjų medžiagų. Po Didžiąja Beiloro septa ir Blusyno lūšnomis, po arklidžių ir sandėlių pamatais, po visais septyniais vartais, net Raudonosios pilies rūsiuose.
Tai buvo daroma visiškai slaptai, o darbą atliko saujelė labiausiai patyrusių ugnies burtininkų. Jie nepasitikėjo net savo padėjėjais ir neprašė jų pagalbos. Karalienė jau daug metų nieko nematydavo, o Reigaras telkė kariuomenę. Bet naujasis, vėzdu ir durklu ginkluotas Eirio ranka nebuvo visiškas kvailys, jis matė, kad ir dieną, ir naktį Rosartas, Belis ir Garigas kažkur vaikšto, ir jam kilo įtarimas. Čelstedas buvo jo vardas, lordas Čelstedas. — Pasakodamas Džeimis staiga dar kai ką prisiminė. — Laikiau tą vyrą bailiu, bet tą dieną, kai stojo akis į akį su Eiriu, drąsa jo neapleido. Jis kaip įmanydamas mėgino jį perkalbėti. Dėstė argumentus, juokavo, grasino, o galų gale ėmė maldauti. Kai ir tai nepadėjo, nusiėmė ant kaklo kabėjusią karaliaus rankos grandinę ir sviedė ją ant grindų. Už tai Eiris sudegino jį gyvą, o grandinę užkabino ant kaklo Rosartui, ugnies burtininkui, kurį labiausiai mėgo. Vyrui, kuris iškepė lordą Rikardą Starką jo paties šarvuose. O aš visą tą laiką stovėjau prie Geležinio sosto su baltais šarvais, sustingęs nelyginant lavonas, ir saugojau savo valdovą bei visas mielas jo paslaptis.
Visi mano prisiekusieji broliai buvo išvykę, bet Eiris norėjo, kad aš būčiau po ranka. Buvau kaip mano tėvas, tad jis manimi nepasitikėjo. Troško, kad būčiau ten, kur Veiris dieną ir naktį galėtų mane sekti. Tad viską girdėjau. — Ir jis prisiminė, kaip blizgėjo Rosartui akys, kai išvyniojo žemėlapius ir parodė, kur turi būti išdėliota medžiaga. Taip pat elgėsi ir Garigas su Beliu. — Reigaras susitiko su Robertu prie Trišakio, ir pati žinai, kas ten atsitiko. Kai ta žinia pasiekė dvarą, Eiris išsiuntė karalienę ir princą Viseirį į Drakono Uolą. Princesė Elija būtų išvykusi kartu, bet jis uždraudė. Nežinia kodėl, bet jis įsikalė į galvą, kad princas Levainas prie Trišakio turėjo išduoti Reigarą, ir vis dėlto manė galįs išlaikyti Dorną ištikimą sau, kol turės pašonėje Eliją ir Eigoną. „Išdavikai gviešiasi mano miesto, — girdėjau jį sakant Rosartui, — bet nieko jiems neatiduosiu, tik pelenus. Robertas galės karaliauti ant apanglėjusių kaulų ir iškepusios mėsos.“ Targarienai niekada nelaidoja savo mirusiųjų, jie juos degina. Eiris ketino visiems jiems sukurti didžiausią laidotuvių laužą. Nors, tiesą sakant, nemanau, kad jis tikrai tikėjosi mirties. Kaip ir jo pirmtakas Eirionas Ugningasis, Eiris tikėjo, kad ugnis jį pakeis… kad jis prisikels, atgims kaip drakonas ir visus savo priešus pavers pelenais.