Nedas Starkas su Roberto kariuomenės avangardu skubėjo į pietus, bet mano tėvo pajėgos pasiekė miestą anksčiau. Paiselis įtikino karalių, kad Vakarų sergėtojas atvyko jo ginti, tad karalius atidarė miesto vartus. Tąkart būtų buvę geriau, jei būtų paklausęs Veirio, o ne meisterio. Mano tėvas nedalyvavo kare, tik neužmiršo nieko, ką bloga Eiris jam padarė, ir buvo pasiryžęs pasiekti, kad Lanisterių giminė laimėtų. O prie Trišakio jis galutinai apsisprendė.
Pareiga ginti Raudonąją pilį teko man, bet žinojau, kad mes žuvę. Pasiunčiau žmogų pas Eirį prašydamas, kad leistų pasiūlyti paliaubų sąlygas. Mano žmogus grįžo su karaliaus įsakymu: „Jei nesi išdavikas, atnešk man savo tėvo galvą.“ Eiris pasiduoti neketino. Mano pasiuntinys sakė, kad su juo buvo lordas Rosartas. Supratau, ką tai reiškia.
Kai nuėjau pas Rosartą, jis buvo apsirengęs kaip paprastas šarvuotas riteris ir skubėjo prie užpakalinių vartų. Pirmiausia jį ir nužudžiau. Paskui papjoviau Eirį, kol šis dar nepasiuntė kito žmogaus perduoti įsakymo ugnies burtininkams. Po kelių dienų pričiupau likusius ir taip pat visus juos nudėjau. Belis siūlė man aukso, o Garigas verkė ir maldavo pasigailėti. Ką gi, kalavijas gailestingesnis nei ugnis, bet nemanau, kad Garigas įvertino mano parodytą kilnumą.
Vanduo atvėso. Atsimerkęs Džeimis vėl susigriebė spoksantis į savo kalaviją valdžiusios rankos bigę. Ranka, dėl kurios tapau Karalžudžiu. Ožys iš karto atėmė jam ir šlovę, ir gėdą. O ką paliko? Kas aš dabar?
Rankšluosčiu prisidengusi menkas krūtis, nuogomis, storomis ir baltomis kojomis, moteris atrodė juokingai.
— Ar išgirdusi mano pasakojimą žado netekai? Nagi, prakeik mane, pabučiuok arba pavadink melagiu. Daryk ką nors.
— Jei tai tiesa, kodėl niekas daugiau apie tai nežino?
— Karaliaus sargybos riteriai yra prisiekę saugoti karaliaus paslaptis. Norėtum, kad būčiau sulaužęs priesaiką? — Džemis nusijuokė. — Gal manai, jog kilnusis Vinterfelo lordas būtų klausęsis neįtikinamų mano pasiaiškinimų? Toks garbingas vyras. Jis vos pažvelgęs būtų paskelbęs man nuosprendį: kaltas. — Džeimis staiga atsistojo ir jam krūtine ėmė tekėti šaltas vanduo. — Ar vilkas turi teisę teisti liūtą? Ar turi?
Jis visas ėmė tirtėti ir, mėgindamas išlipti, trinktelėjo bige į kubilo kraštą.
Kūną nudiegė baisus skausmas ir staiga… pirtis ėmė suktis ratu. Brienė sugriebė jį, dar nespėjusį susmukti. Jos ranka buvo pašiurpusi, lipni ir šalta, bet moteris buvo stipri ir švelnesnė, nei jis manė. Švelnesnė už Sersėją, pagalvojo Džeimis, o tuo metu ji padėjo jam, linkstančiomis kojomis ir suglebusiu kotu, išlipti iš kubilo.
— Sargyba! — išgirdo jis šūktelint Brienę. — Karalžudys!
Džeimis, dingtelėjo jam, aš vardu Džeimis.
Kas vyko paskui, jis neprisiminė, tik atsipeikėjęs apsižiūrėjo begulįs ant drėgnų grindų, jį buvo apstoję sargybiniai, moteris ir Kiburnas ir visų jų veiduose buvo matyti susirūpinimas. Brienė stovėjo nuoga, bet, rodos, tuo metu buvo tai pamiršusi.
— Kubilų karštis jam pakenkė, — tarė meisteris Kiburnas. Ne, jis ne meisteris, jie atėmė jo grandinę. — Jo kraujyje dar yra nuodų, be to, pastaruoju metu jis nepavalgydavo. Kuo jį maitinote?
— Kirminais, myžalais ir pilkšvais vėmalais, — pratarė Džeimis.
— Sužiedėjusia duona, vandeniu ir avižų koše, — gelbėdamas savo kailį, pataisė jį sargybinis. — Bet prie maisto jis beveik neprisiliesdavo. Ką mums su juo daryti?
— Nuprauskite, aprenkite ir, jei reikės, nuneškite į Karaliaus Laužo menę, — liepė Kiburnas. — Lordas Boltonas primygtinai reikalauja, kad šiandien Karalžudys kartu su juo vakarieniautų. Laiko turime nedaug.
— Atneškite jam švarius drabužius, — paprašė Brienė. — Pasirūpinsiu, kad jis būtų nusiprausęs ir apsirengęs.
Tarnai mielai patikėjo jai šią užduotį. Jie padėjo jam atsikelti ir pasodino ant akmeninio suolo prie sienos. Brienė nuėjo vėl pasiimti savo rankšluosčio ir atsinešė plaušinę, kad galėtų baigti Džeimį prausti. Vienas iš sargybinių padavė jai skustuvą, kad sutvarkytų jam barzdą. Netrukus Kiburnas grįžo, nešinas iš šiurkštaus audeklo pasiūtais apatiniais drabužiais, švariomis juodos vilnos kelnėmis, dukslia žalia tunika ir priekyje raišteliais suvarstoma odinuke. Dabar Džeimiui jau ne taip svaigo galva, bet jis vis tiek judėjo nerangiai. Moters padedamas, jis šiaip taip apsirengė.
— Dabar man reikia tik sidabrinio veidrodžio.
Atstumtasis meisteris atnešė švarius drabužius ir Brienei; suteptą rausvą atlasinę suknią ir lininę apatinę tuniką.
— Atleisk, miledi. Harenhole tai vieninteliai tau tinkamo dydžio moteriški drabužiai.
Vos užmetus į juos akį buvo aišku, kad suknia pasiūta moteriai plonesnėmis rankomis, trumpesnėmis kojomis ir daug pilnesnėmis krūtimis. Ploni Myro nėriniai prastai slėpė mėlynes, kuriomis buvo išmargintas Brienės kūnas. Ir išvis su ta suknia moteris atrodė juokingai. Jos pečiai platesni už maniškius ir sprandas storesnis, pagalvojo Džeimis. Nieko nuostabaus, kad ji mieliau dėvi šarvinius marškinius. Be to, rožinė spalva jai irgi netiko. Jam dingtelėjo gera dešimtis žiaurių juokelių, tačiau bent kartą jis prikando liežuvį. Pamanė, kad geriau jos nesiutinti; turėdamas tik vieną ranką, Džeimis nebuvo Brienei lygiavertis priešininkas.
Kiburnas atnešė ir gertuvę.
— Kas čia? — pasiteiravo Džeimis, kai grandinę praradęs meisteris įbruko indą jam į rankas, kad atsigertų.
— Acte išmirkyta saldymedžio šaknis su medumi ir gvazdikėliais. Šis gėrimas suteiks tau jėgų ir praskaidrins galvą.
— Atnešk man nuoviro, nuo kurio ataugtų ranka, — tarė Džeimis. — Norėčiau tokio gėrimo.
— Gerk, — nė nešyptelėjusi paragino Brienė ir jis gurkštelėjo.
Kol pasijuto galįs atsistoti, praėjo dar pusvalandis. Po pirtyje tvyrojusios drėgmės ir prieblandos, gaivus lauko oras prilygo pliaukštelėjimui per veidą.
— Milordas jo jau laukia, — pranešė sargybinis Kiburnui. — Jos taip pat. Ar turiu jį nešti?
— Paeisiu ir pats. Briene, duok man ranką.