Stipriai į ją įsikibęs, Džeimis leidosi vedamas per kiemą į didžiulę menę, kurioje traukė skersvėjai, erdvesnę net už sosto menę Karaliaus Uoste. Sienose, maždaug kas dešimt pėdų, buvo įmūryta po židinį, jų čia buvo daugiau, nei Džeimis galėjo suskaičiuoti, bet nė vienas nesikūreno, tad menėje vėsuma smelkėsi į kaulus. Tuzinas kailiniais apsiaustais vilkinčių ietininkų saugojo duris ir laiptus, vedančius į du balkonus viršuje. O šios neaprėpiamos tuštumos viduryje, prie didžiulio stalo ant ožių, aplink kurį, rodės, plytėjo daugybė akrų glotnių pilkai melsvų grindų, laukė Dredforto lordas, kuriam patarnavo tik vienas taurininkas.
— Milorde… — kai jie sustojo priešais šeimininką, pasisveikino Brienė.
Ruzo Boltono akys buvo blyškesnės už akmenį, tamsesnės už pieną, o balsas — kaip šilkinis.
— Malonu, kad tau pakanka jėgų su manimi susitikti, sere. Miledi, prašau sėstis. — Jis mostelėjo į stalą, nukrautą įvairiais sūriais, duona, šalta mėsa ir vaisiais. — Gersite raudoną ar baltą? Tik bijau, kad jis ne pačios geriausios kokybės. Seras Eimoris išlakė beveik visus ledi Vent vyno rūsius.
— Tikiuosi, kad už tai jį nužudei. — Džeimis vikriai klestelėjo į jam pasiūlytą krėslą, kad Boltonas nematytų, koks jis iš tiesų silpnas. — Baltasis tik Starkams. Aš, kaip tikras Lanisteris, išgersiu raudonojo.
— Aš norėčiau vandens, — tarė Brienė.
— Elmarai, raudonojo serui Džeimiui, vandens ledi Brienei, o man — vyno su prieskoniais ir cinamonu.
Boltonas mostelėjo palydai leisdamas suprasti, kad jie gali būti laisvi, ir vyrai tylomis išėjo.
Iš įpročio Džeimis pamėgino paimti vyną dešine ranka. Bigė bakstelėjo į taurę, raudonas vynas aptaškė švarų lininį tvarstį ir jis gavo čiupti taurę kaire ranka, kad ši neparvirstų, bet Boltonas šio nerangaus veiksmo apsimetė nepastebėjęs. Šiaurietis pasiėmė džiovintą slyvą ir mažais kąsneliais ją suvalgė.
— Paragauk slyvų, sere Džeimi. Jos saldžiausios, be to, puikiai išjudina vidurius. Lordas Vargas paėmė jų vienoje užeigoje prieš ją sudegindamas.
— Mano žarnos puikiausiai dirba, tas ožys nėra lordas, o tavo ketinimai man gerokai įdomesni nei tavo džiovintos slyvos.
— Ketinimai, susiję su tavimi? — Ruzo Boltono lūpos krustelėjo ir veide šmėstelėjo švelni šypsenėlė. — Esi pavojingas grobis, sere. Kur tik eini, sėji nesantarvę. Net čia, laimingame mano Harenhole, — labai tyliai pasakė jis. — Riverane, rodos, taip pat. Ar žinai, kad Edmuras Tulis pažadėjo tūkstantį auksinių drakonų tam, kas tave sučiups?
Tik tūkstantį?
— Mano sesuo sumokės dešimt kartų daugiau.
— Šit kaip? — Lordo Boltono veide vėl šmėstelėjo ta švelni nesugaunama šypsenėlė. — Dešimt tūkstančių drakonų — didžiulė suma. Žinoma, nederėtų pamiršti ir lordo Karstarko siūlymo. Tam, kas atneš jam tavo galvą, jis žada atiduoti savo dukters ranką.
— Liepk ožiui pasirūpinti, kad Karstarkas savo siūlymą atsiimtų, — pasakė Džeimis.
Boltonas nusijuokė.
— Ar žinojai, kad, užėmę šią pilį, radome joje įkaitu laikytą Harioną Karstarką? Daviau jam visus turėtus Karholdo vyrus ir išsiunčiau kartu su Gloveriu. Tikiuosi, kad Prieblandos Slėnyje jam nieko bloga nenutiko… kitaip Alisa Karstark liks vienintelė lordo Rikardo palikuonė. — Jis pasiėmė dar vieną džiovintą slyvą. — Tavo laimė, kad žmonos man nebereikia. Būdamas Dvyniuose vedžiau ledi Valdą Frėj.
— Valdą Gražiąją? — Džeimis nerangiai mėgino prilaikyti duoną dešinės rankos bige, o kaire gabalėlį jos atsilaužti.
— Valdą Storąją. Milordas Frėjus pasiūlė man tokį sidabro kraitį, kiek svers nuotaka, tad, turėdamas tai omenyje, aš ir išsirinkau žmoną. Elmarai, atlaužk serui Džeimiui duonos.
Vaikinukas nuo kepalo atlaužė kumščio didumo gabalą ir padavė Džeimiui. Brienė duonos atsilaužė pati.
— Lorde Boltonai, — paklausė ji, — ar teisingos sklindančios kalbos, kad ketini atiduoti Harenholą Vargui Houtui?
— Toks buvo jo prašytas atlygis, — atsakė lordas Boltonas. — Ne vien Lanisteriai nelieka skolingi. Man, šiaip ar taip, netrukus teks iškeliauti. Dvyniuose Edmuras Tulis ketina vesti ledi Rosliną Frėj ir karalius man įsakė dalyvauti vestuvėse.
— Edmuras veda? — nustebo Džeimis. — Ne Robas Starkas?
— Jo malonybė karalius Robas jau yra vedęs. — Boltonas išspjovė į saują slyvos kauliuką ir padėjo jį į šalį. — Vesterlingų iš Stačiosios Uolos dukterį. Girdėjau, kad jos vardas Džeinė. Neabejoju, kad ją pažįsti, sere. Jos tėvas — tavo tėvo vėliavininkas.
— Mano tėvas turi daugybę vėliavininkų ir dauguma iš jų turi dukterų. — Mėgindamas prisiminti tą Džeinę, Džeimis viena ranka apgraibomis susirado savo taurę. Vesterlingai buvo sena giminė, bet ne tiek stipri, kiek garbinga.
— Negali būti, — užsispyrusi tarė Brienė. — Karalius Robas buvo prisiekęs vesti Frėjų dukterį. Jis niekada nesulaužytų priesaikos, jis…
— Jo malonybė — šešiolikos metų vaikinas, — atlaidžiai paaiškino Ruzas Boltonas. — Ir būčiau dėkingas, jei mano žodžiais neabejotum, miledi.
Džeimiui net pagailo Robo Starko. Mūšio lauke jis laimėjo karą, bet pralaimėjo jį miegamajame, vargšas kvailys.
— Ar lordas Valderis gardžiuojasi vakarienei valgydamas upėtakį, o ne vilką? — paklausė jis.
— Ak, ir upėtakis visai neprasta vakarienė. — Boltonas kilstelėjo blyškų pirštą ir mostelėjo į taurininką. — Nors mano vargšas Elmaras nusiminęs. Jis turėjo vesti Ariją Stark, bet kai karalius Robas Frėjus išdavė, jo gerajam tėvui neliko nieko kita, tik sužadėtuves nutraukti.
— Ar yra kokių nors žinių apie Ariją Stark? — Brienė palinko arčiau stalo. — Ledi Ketlina baiminosi, kad… Ar mergaitė vis dar gyva?
Ruzas Boltonas gūžtelėjo.
— Tiesa, Arija Stark buvo dingusi, bet dabar atsirado. Ketinu pasirūpinti, kad ji saugiai grįžtų į šiaurę.
— Ir ji, ir jos sesuo, — pasakė Brienė. — Už savo brolį Tirionas Lanisteris pažadėjo abi merginas.
Rodos, Dredforto lordą tai labai pralinksmino.
— Miledi, tau niekas nepasakė, ar ne? Lanisteriai meluoja.
— Ar ši niekinga pastaba skirta mano giminei? — Sveikąja ranka Džeimis suspaudė peilio sūriui pjaustyti kriaunas. — Galas apvalus ir bukas, — tarė jis, nykščiu braukdamas per ašmenis, — bet akį vis tiek išdurs. — Jo kaktą išpylė prakaitas. Džeimiui beliko tikėtis, jog neatrodo toks silpnas, kaip jaučiasi.
Lordo Boltono lūpose vėl pasirodė šypsnys.
— Kaip vyras, kuriam reikia atlaužti duonos, kalbi labai narsiai. Bet nepamiršk, kad visur aplink stovi mano sargybiniai.
— Visur aplink, bet vos ne už pusės lygos. — Džeimis žvilgtelėjo į erdvią, ilgą menę. — Kol jie prie mūsų pribėgs, būsi negyvas kaip Eiris.
— Nelabai kilnu grasinti šeimininkui, vaišinančiam tave sūriu ir alyvuogėmis, — papriekaištavo lordas Boltonas. — Čia, šiaurėje, svetingumo įstatymo mes šventai tebesilaikome.
— Aš čia įkaitas, o ne svečias. Tavo ožys nukirto man ranką. Jei manai, kad pakiši man kelias džiovintas slyvas ir aš viską pamiršiu, tai velniškai klysti.
Šie žodžiai Ruzą Boltoną suglumino.
— Gal ir klystu. Gal turėčiau perleisti tave Edmurui Tuliui kaip dovaną vestuvių proga arba… nukirsti galvą, kaip tavo sesuo nukirto galvą Edardui Starkui.
— Nepatarčiau. Kasterlių Uola tokius dalykus ilgai prisimena.
— Tarp mano sienų ir tavo uolos — tūkstančiai lygų kalnų, jūrų ir pelkių. Lanisterių priešiškumas Boltonui nedaug ką reiškia.