— Lanisterių draugystė galėtų reikšti labai daug. — Džeimis pamanė, kad žaidimą perprato. Bet ar jį perprato ir ta moteris? Jis nedrįso pažvelgti į Brienę ir pasitikrinti.
— Nesu tikras, ar esate tokie draugai, kokių išmintingas vyras norėtų turėti. — Ruzas Boltonas vėl pasikvietė vaikinuką. — Elmarai, atpjauk svečiams po griežinį kepsnio.
Pirmiausia taurininkas aptarnavo Brienę, bet valgyti ji neskubėjo.
— Milorde, — kreipėsi ji į lordą Boltoną, — seras Džeimis turi būti iškeistas į ledi Ketlinos dukteris. Turi mus paleisti, kad galėtume keliauti toliau.
— Iš Riverano grįžęs varnas parnešė žinią apie pabėgimą, o ne apie įkaitų mainus. O jei padėjai šiam belaisviui nusimesti pančius, esi kalta dėl išdavystės, miledi.
Stambuolė moteris atsistojo.
— Tarnauju ledi Stark.
— O aš — Šiaurės karaliui. Arba karaliui, kuris prarado šiaurę, kaip kai kas dabar jį vadina. Karaliui, kuris niekada nenorėjo tų mainų ir neketino atiduoti sero Džeimio Lanisteriams.
— Sėsk ir valgyk, Briene, — paragino ją Džeimis, o tuo metu Elmaras įdėjo jam į lėkštę apskrudusį, su krauju kepsnio griežinį. — Jei Boltonas būtų norėjęs mus nužudyti, tikrai nebūtų švaistęs savo brangiųjų džiovintų slyvų ir nekėlęs audros savo viduriuose. — Jis įbedė akis į mėsą ir suprato, kad viena ranka niekaip jos neatsipjaus. Dabar aš nė mergaitės nevertas, tarė sau Džeimis. Ožys išlygino šiuos mainus, tik abejoju, ar ledi Ketlina jam už tai padėkos, kai Sersėja grąžins jos vilkiūkštes taip pat nukapotomis rankomis. Pagalvojęs apie tai jis susiraukė. Lažinuosi, kad už šią piktadarybę kaltė ir vėl kris ant mano galvos.
Ruzas Boltonas neskubėdamas pjaustė savo kepsnį ir jo lėkštėje tryško kraujas.
— Ledi Briene, ar atsisėsi, jei pasakysiu, kad tikiuosi išsiųsti serą Džeimį pas Lanisterius, kaip judvi su ledi Stark ir pageidavote?
— Aš… Leisi mums keliauti toliau? — nepatikliai paklausė moteris, bet atsisėdo. — Gerai, milorde.
— Tikrai gerai. Tačiau lordas Vargas sudarė man… nedidelę kliūtį. — Jis nukreipė savo blyškias akis į Džeimį. — Ar žinai, kodėl Houtas nukirto tau ranką?
— Jam patinka kapoti rankas. — Lininis tvarstis, kuriuo buvo apvyniota bigė, pasidarė margas nuo vyno ir kraujo. — Ir kojas. Priežasties jam, rodos, nereikia.
— Ir vis dėlto priežastį jis turėjo. Houtas gudresnis, nei atrodo. Tokiam būriui kaip Smarkieji Vyrukai niekas ilgai nevadovaus, jei neturės košės galvoje. — Boltonas durklo galu pasismeigė gabalėlį mėsos, įsidėjo jį į burną, susimąstęs pakramtė ir nurijo. — Lordas Vargas paliko Lanisterius, nes pasiūliau jam Harenholą — tūkstantį kartų didesnį atlygį, nei jis galėjo tikėtis sulauksiąs iš lordo Taivino. Bet kadangi yra kilęs ne iš Vesteroso, jis nežinojo, kad ši dovana turi nuodingą dyglį.
— Hareno Juodojo prakeiksmą? — nusišaipė Džeimis.
— Taivino Lanisterio prakeiksmą. — Boltonas pakėlė savo taurę ir Elmaras, netaręs nė žodžio, ją pripylė. — Mūsų ožiui reikėjo pasitarti su Tarbekais arba Reinais. Gal jie būtų jį įspėję, kaip tavo lordas tėvas elgiasi su išdavikais.
— Nebėra nei Tarbekų, nei Reinų, — pasakė Džeimis.
— Būtent tai ir norėjau pasakyti. Lordas Vargas neabejotinai tikėjosi, kad lordas Stanis užims Karaliaus Uostą ir tada, atsidėkodamas kad ir už kuklų jo prisidėjimą prie Lanisterių giminės žlugimo, patvirtins jo nuosavybės teises į pilį. — Jis šiurkščiai nusijuokė. — Bijau, kad apie Stanį Barateoną jis irgi nedaug težino. Už padarytą paslaugą Stanis gal ir būtų jam atidavęs Harenholą, bet… pakoręs už padarytus nusikaltimus.
— Kilpa ant kaklo — švelnesnė bausmė už tą, kurios jis sulauks iš mano tėvo.
— Neseniai jis pats ėmė tai suprasti. Stanis žlugęs, Renlis žuvęs ir nuo lordo Taivino keršto jį gali išgelbėti tik Starko pergalė, bet tikimybė, kad jis ją pasieks, labai jau menka.
— Karalius Robas laimėjo visus mūšius, — išdidžiai įsiterpė Brienė, ištikima Starkams ne tik darbais, bet ir žodžiais.
— Laimėjo visus mūšius, bet prarado Frėjų ir Karstarkų paramą, taip pat Vinterfelą ir šiaurę. Gaila, kad tas vilkas dar toks jaunas. Šešiolikmečiai vaikinai visada šventai tiki, kad yra nemirtingi ir nenugalimi. Vyresnis vyras, manau, tiesiog pasiduotų. Po karo visuomet įsiviešpatauja taika ir daug kas atleidžiama… bent jau Robui Starkui ir jo giminei. Bet ne tokiems kaip Vargas Houtas. — Boltonas šyptelėjo Džeimiui. — Abi pusės juo pasinaudojo, bet jei Houtas žūtų, nė viena neišlietų nė ašaros. Smarkieji Vyrukai Juodųjų Vandenų mūšyje nedalyvavo, bet vis tiek ten žuvo.
— Atleisi man, jei negedėsiu?
— Nejauti mūsų vargšui pasmerktam ožiui nė menkiausio gailesčio? Ak, bet dievai, matyt, jaučia… kitaip kam būtų atidavę tave jam į rankas? — Boltonas suvalgė dar vieną kąsnelį mėsos. — Karholdas mažesnis ir skurdesnis už Harenholą, bet jis dunkso per toli, kad jį pasiektų liūto letenos. Vedęs Alisą Karstark, Houtas galėtų tapti tikru lordu. Būtų dar geriau, jei jis galėtų gauti iš tavo tėvo šiek tiek aukso, bet… kad ir kiek lordas Taivinas sumokėtų, jis vis tiek nugabentų tave lordui Rikardui. Ir paprašytų už tave dukters rankos ir saugaus prieglobsčio.
Tačiau, kad parduotų, pirmiausia jis turi tave išlaikyti, o upių kraštuose knibždėte knibžda vyrų, kurie mielai tave išvogtų. Gloveris ir Tolhartas buvo sutriuškinti Prieblandos Slėnyje, bet jų kariuomenės likučiai vis dar bastosi po apylinkes su Kalnu, žudančiu atsiliekančius. Į pietus ir rytus nuo Riverano tave medžiodami klajoja tūkstantis Karstarkų vyrų. Dar kitur klaidžioja Darių kariai, likę be lordo ir nesilaikantys jokių įstatymų, taip pat keturkojų vilkų gaujos ir lordo Žaibo bastūnai. Dondarionas mielai pakartų judu su ožiu ant vieno medžio šakų. — Dredforto lordas pamirkė gabalėlį duonos ant lėkštės ištryškusiame kraujyje. — Harenholas yra vienintelė vieta, kur lordas Vargas galėtų tikėtis išlaikyti tave sveiką ir gyvą, bet šioje pilyje mano, sero Einio ir jam tarnaujančių Frėjų karių gerokai daugiau nei jo vyrų. Žinoma, jis baiminosi, kad galiu grąžinti tave į Riveraną serui Edmurui arba, dar blogiau, išsiųsti pas tėvą.
Sužalodamas tave jis norėjo pašalinti grėsmę — tavo kalaviją, — gauti šiurpų simbolį, kad galėtų nusiųsti jį tavo tėvui, ir sumažinti man tavo vertę. Mat jis tarnauja man, kaip aš tarnauju karaliui Robui. Taigi jo nusikaltimas yra ir manasis, — bent jau taip tikriausiai manys tavo tėvas. Todėl ir susidūriau su šiokia tokia… kliūtimi. — Jis pažvelgė į Džeimį šaltai, nemirksėdamas ir kažko laukdamas.
Suprantu.
— Nori, kad atleisčiau tau kaltę. Kad pasakyčiau tėvui, jog ši bigė — ne tavo darbas. — Džeimis nusijuokė. — Milorde, išsiųsk mane pas Sersėją ir aš trauksiu tokią dainą, kokios pageidauji, visiems papasakosiu, kaip maloniai su manimi elgeisi. — Jis žinojo, kad jei būtų atsakęs ką nors kita, Boltonas būtų atidavęs jį ožiui. — Jei turėčiau ranką, viską surašyčiau. Kaip mane sužalojo samdomas kalavijuotis, kurį į Vesterosą atsivežė pats mano tėvas, ir kaip kilnusis lordas Boltonas mane išgelbėjo.
— Patikėsiu ir tavo žodžiu, sere.
Tokius žodžius girdžiu ne dažnai.
— Ar greitai galėtum leisti išvykti? Ir kaip ketini apsaugoti mane nuo visų tų vilkų, plėšikų ir Karstarkų?
— Išvyksi tada, kai Kiburnas pasakys, kad jau sustiprėjai, iškeliausi su stipria rinktinių vyrų palyda, kuriai vadovaus mano kapitonas Voltonas, dar vadinamas Geležine Koja. Visiškai man ištikimas karys. Voltonas sveiką ir gyvą parves tave į Karaliaus Uostą.