— Su sąlyga, kad ir ledi Ketlinos dukterys bus gyvos ir sveikos grąžintos namo, — įsiterpė moteris. — Milorde, aš dėkinga už tavo žmogaus, Voltono, apsaugą, bet mergaitės yra mano rūpestis.
Dredforto lordas abejingai į ją dėbtelėjo.
— Dėl mergaičių daugiau gali nesirūpinti, miledi. Ledi Sansa yra neūžaugos žmona ir tik dievai gali juodu išskirti.
— Jo žmona? — priblokšta pratarė Brienė. — Kipšo? Bet… jis prisiekė prieš visą dvarą, prieš dievus ir žmones…
Ji tokia naivi… — Tiesą sakant, Džeimį ši žinia irgi nustebino, tik jis neišsidavė. Sansa Stark… Tiriono veide tikrai turėtų nušvisti šypsena. Jis prisiminė, koks laimingas buvo jo brolis su ta smulkaus ūkininko dukra… dvi savaites.
— Ką Kipšas prisiekė arba ko neprisiekė, dabar visai nesvarbu, — pasakė lordas Boltonas. — Bent jau tau. — Moteris atrodė įžeista. Kai lordas Boltonas pasišaukė sargybinius, galbūt ji pagaliau pajuto plieninius paspęstų spąstų smaigus. — Seras Džeimis keliaus į Karaliaus Uostą. Bet apie tave, rodos, neužsiminiau. Būtų nesąžininga, jei atimčiau iš lordo Vargo abu belaisvius. — Dredforto lordas ištiesė ranką ir pasiėmė dar vieną džiovintą slyvą. — Tavim dėtas, miledi, rūpinčiausi ne Starkais, o sukčiau galvą, kaip gauti safyrų.
Tirionas
Jam už nugaros, kažkur auksinių apsiaustų, išsirikiavusių per visą kelią, gretos viduryje nekantriai prunkštė arklys. Be to, Tirionas girdėjo kosint lordą Džailsą. Jis neprašė atsiųsti nei Džailso, nei sero Adamo, nei Džalabaro Kso, nei kurio nors kito, bet jo lordas tėvas nujautė, kad Doranas Martelis gali įsižeisti, jei per Juoduosius Vandenis jį lydės vien neūžauga.
Džofris pats turėjo pasitikti dorniečius, sėdėdamas balne ir laukdamas pagalvojo Tirionas, bet jis, žinoma, būtų viską sugadinęs. Pastaruoju metu karalius vis kartojo iš Meiso Tairelio riterių nusiklausytus juokelius apie dorniečius. Kiek dorniečių reikia žirgui pakaustyti? Devynių. Vienas kausto, kiti aštuoni laiko pakėlę žirgą. Tirionui kažkodėl neatrodė, kad tokie pokštai Doranui Marteliui būtų juokingi.
Kai raiteliai išjojo iš žaliuojančio miško, išsirikiavę ilga, dulkių apgaubta kolona, jis išvydo plevėsuojančias jų vėliavas. Nuo tos vietos, kur jie laukė, iki upės stirksojo tik nuogi juodi medžiai — mūšio, kuriame dalyvavo ir Tirionas, palikimas. Per daug vėliavų, nemaloniai nustebęs tarė sau jis, žiūrėdamas į pelenus, kylančius artėjantiems arkliams iš po kanopų, kaip kad kilo ir iš po Tairelio vadovaujamo kariuomenės avangardo žirgų kanopų, kai šis atakavo Stanio pajėgas iš šono. Sprendžiant iš vaizdo, Martelis pasikvietė pusę Dorno lordų. Tirionas pamėgino galvoti apie tai, kas iš to galėtų būti gero, bet jam nieko nepavyko sumąstyti.
— Kiek vėliavų suskaičiuoji? — paklausė jis Brono.
Samdomas kalavijuotis riteris delnu prisidengė akis nuo saulės.
— Aštuonias… ne, devynias.
Sėdėdamas balne, Tirionas pasisuko.
— Podai, eikš čia. Apibūdink man vėliavas ir išvardyk, kurioms giminėms jos priklauso.
Podrikas Peinas paragino savo arklį ir prijojo arčiau. Jis nešė karaliaus vėliavą, didįjį Džofrio elnią ir liūtą, ir iš paskutiniųjų mėgino šią sunkenybę išlaikyti. Bronas buvo iškėlęs Tiriono vėliavą — auksinį Lanisterių liūtą tamsiai raudoname fone.
Jis dar auga, dingtelėjo Tirionui, kai Podas atsistojo pėdomis remdamasis į balnakilpes, kad geriau matytų. Netrukus jis mane praaugs kaip ir visi kiti. Tiriono lieptas, vaikinas kruopščiai studijavo dorniečių heraldiką, bet kaip visuomet labai jaudinosi.
— Neįžiūriu. Vėjas labai plaiksto vėliavas.
— Bronai, pasakyk vaikinukui, ką matai.
Šiandien Bronas atrodė kaip tikras riteris: vilkėjo naują liemenę ir apsiaustą, o jam ant krūtinės puikavosi liepsnojanti grandinė.
— Raudona saulė gelsvai rausvame fone, — pasakė jis, — su ją pervėrusia ietimi.
— Marteliai, — iš karto pažino Podrikas Peinas ir jam aiškiai palengvėjo. — Martelių giminė iš Saulės Ieties, milorde. Dorno princas.
— Šią vėliavą būtų pažinęs ir mano žirgas, — šaltai tarė Tirionas. — Liepk jam atpažinti kitą, Bronai.
— Dar yra skaisčiai raudona vėliava su geltonais rutuliais.
— Citrinomis? — viltingai paklausė Podas. — Skaisčiai raudonas fonas, primėtytas citrinų? Gal tai Doltų giminė? Iš… iš Lemonvudo.
— Gali būti. Dar viena: didelis juodas paukštis geltoname fone. Naguose laiko kažką rožinio ar balto — vėliava taip plazda, kad sunku tiksliai pasakyti.
— Blekmontų grifas, laikantis naguose kūdikį, — tarė Podas. — Blekmontų giminė iš Blekmonto, sere.
Bronas nusijuokė.
— Vėl skaitai knygas? Knygos sugadins tau akis ir negalėsi kautis kalaviju, vaikine. Dar matau kaukolę. Ir juodą vėliavą.
— Karūnuota Menvudžių giminės kaukolė, pilkšva ir auksinė juodame fone. — Po kiekvieno teisingo atsakymo Podas vis labiau pasitikėjo savo jėgomis. — Menvudžiai iš Kingsgreivo.
— Trys juodi vorai?
— Tai skorpionai, sere. Korgilų giminė iš Sendstouno, trys juodi skorpionai raudoname fone.
— Raudona ir geltona, o tarp jų — rantyta linija.
— Helholto liepsnos. Ulerių giminė.
Tirionui tai padarė įspūdį. Kai tik atsiriša liežuvis, vaikinas pasirodo visai nekvailas.
— Vardyk toliau, Podai, — paragino jis. — Jei žinosi visus, gausi dovaną.
— Pyragas su raudonais ir juodais ruožais, — tarė Bronas. — O vidury — auksinė ranka.
— Elirionų giminė iš Dievų Malonės.
— Raudona višta, ryjanti gyvatę. Bent jau taip atrodo.
— Gargeilenai iš Sūriojo Kranto. Ten gyvatnešis. Sere. Atsiprašau. Ne višta. Raudonas, su juoda gyvate snape.
— Labai gerai! — sušuko Tirionas. — Dar viena, vaikine.
Bronas atidžiai nužvelgė artėjančių dorniečių gretas.
— Paskutinėje vėliavoje pavaizduota auksinė plunksna žaliame languotame audinyje.
— Auksinė rašomoji plunksna, sere. Džordeinai iš Toro.
Tirionas nusijuokė.
— Devynios ir visos atpažintos. Pats nebūčiau jų išvardijęs.
Tai buvo melas, tačiau šie žodžiai turėjo įkvėpti vaikinui pasitikėjimo savimi, kurio jam būtinai reikėjo.
Martelis, rodos, atvyksta su grėsminga palyda. Nė viena iš Podo išvardytų giminių nebuvo maža ar neįtakinga. Karališkuoju keliu jojo devyni didžiausi Dorno lordai — patys arba jų įpėdiniai, — ir Tirionas kažkodėl netikėjo, jog jie sukorė tokį kelią vien tam, kad pamatytų šokantį lokį. Dorniečiai siuntė kažkokią žinią. Ir ta žinia man nepatinka. Jis pagalvojo, ar tik jie nepadarė klaidos laivu išsiuntę Mirselą į Saulės Ietį.
— Milorde, — truputį drovėdamasis tarė Podas, — nėra neštuvų.
Tirionas staiga pasuko galvą. Vaikinukas buvo teisus.
— Doranas Martelis visuomet keliauja neštuvuose, — pridūrė Podrikas. — Drožinėtuose neštuvuose su šilkinėmis užuolaidomis ir ant jų išpieštomis saulėmis.
Tirionas irgi buvo apie tai girdėjęs. Princas Doranas buvo pradėjęs šeštą dešimtį ir jį kankino podagra. Gal Doranas norėjo joti greičiau, tarė sau jis. Arba gal baiminosi, kad neštuvai netaptų pernelyg viliojančiu taikiniu plėšikams, arba nusprendė, jog Kaulų kelio perėjose neštuvai pasirodys esantys pernelyg griozdiški ir nepatogūs. O gal išsigydė podagrą?