Tik… kodėl tuomet Tiriono vis neapleido bloga nuojauta?
Tas laukimas buvo nepakenčiamas.
— Vėliavas iškelt, — griežtai įsakė jis. — Mes juos pasitiksime.
Tirionas paragino žirgą. Bronas ir Podas, jojantys iš abiejų pusių, neatsiliko nė per žingsnį. Pamatę juos artinantis, dorniečiai taip pat paragino žirgus ir jiems jojant vėliavos ėmė plevėsuoti vėjyje. Prie išpuoštų dorniečių balnų kabojo apskriti, jų taip mėgstami metaliniai skydai, be to, dauguma vyrų turėjo po ryšulį trumpų svaidomųjų iečių arba po dvilinką dornietišką lanką, kuriais jie raiti taip puikiai mokėjo naudotis.
Pirmasis karalius Deironas nustatė, kad yra trys dorniečių grupės. Druskiniai dorniečiai, gyvenantys pakrantėse, smėliniai dykumų ir ilgųjų upių slėnių dorniečiai ir akmeniniai dorniečiai, įkūrę savo tvirtoves Raudonųjų kalnų perėjose ir aukštumose. Druskinių dorniečių gyslomis Roinų kraujo tekėjo daugiausiai, akmeninių dorniečių — mažiausiai.
Dorano palydoje, rodos, buvo tinkamai atstovaujama visų trijų grupių dorniečiams. Druskinių dorniečių vyrai buvo vikrūs ir tamsūs, jų oda glotni ir gelsvai žalsva, o ilgi juodi plaukai plevėsavo vėjyje. Smėliniai dorniečiai buvo dar tamsesni, o jų veidai nurudinti karštos Dorno saulės. Šalmus jie buvo apsirišę didelėmis šviesiomis skaromis, kad išvengtų saulės smūgio. Akmeniniai dorniečiai buvo stambiausio sudėjimo ir šviesiausio gymio: andalų ir Pirmųjų Žmonių sūnūs, rudaplaukiai arba šviesiaplaukiai, jų veidai nuo saulės nudegdavo arba strazdanodavo, bet nerusdavo.
Lordai vilkėjo šilkinius ir atlasinius drabužius plačiomis rankovėmis, buvo susijuosę briliantais puoštais diržais. Jų šarvai buvo padengti storu emalio sluoksniu ir inkrustuoti lydytu variu, spindinčiu sidabru ir šviesiai rausvu auksu. Jie jojo bėrais ir sartais žirgais, keli jų buvo balti kaip sniegas, bet visi dailūs ir greiti, ilgais kaklais ir siauromis gražiomis galvomis. Garsieji Dorno smėliniai ristūnai buvo smulkesnio sudėjimo nei tikri karo žirgai ir negalėjo išlaikyti tokio didelio šarvų svorio, bet sklido kalbos apie jų ištvermę ir apie tai, kad jie nepavargdami gali risnoti dieną, naktį ir dar vieną dieną.
Dorniečių vadas jojo ant juodo kaip nuodėmė eržilo ugniniais karčiais ir uodega. Balne jis laikėsi taip, tarsi ten būtų gimęs — aukštas, lieknas, dailus. Jam ant pečių plaikstėsi šviesiai raudonas šilkinis apsiaustas, o jo šarvinius marškinius sudarė kraštais užsidengiantys variniai diskai, kurie jam jojant tviskėjo nelyginant tūkstantis naujutėlaičių variokų. Jo aukšto, paauksuoto šalmo priekyje puikavosi varinė saulė, o ant tviskančio, už nugaros tabaluojančio apskrito skydo emalio buvo nupieštas Martelių giminės ženklas — saulė ir ietis.
Martelių saulė, tik dešimčia metų per jaunas, sustabdęs žirgą pagalvojo Tirionas, be to, pernelyg sveikas ir labai jau narsus. Dabar jis suprato, su kuo jam teks turėti reikalų. Kiek dorniečių reikia karui pradėti? — pasvarstė Tirionas. Tik vieno. Ir vis dėlto jam neliko nieko kita, tik šypsotis.
— Sveiki atvykę milordai. Sužinojome, kad atjojate, tad jo malonybė karalius Džofris liepė man joti ir jo vardu jus pasitikti. Mano lordas tėvas, karaliaus ranka, taip pat siunčia linkėjimus. — Tirionas apsimetė draugiškai sumišęs. — Kuris iš jūsų princas Doranas?
— Dėl pašlijusios sveikatos mano broliui teko likti Saulės Ietyje. — Jaunasis princas nusiėmė šalmą. Jo kakta buvo suraukta, veido išraiška niūri, antakiai ploni ir einantys lanku virš didžiulių juodų kaip anglis akių. Vos kelios sidabrinės sruogos darkė jo žvilgančius juodus plaukus, virš kaktos gerokai praretėjusius ir surištus į arklio uodegą tokiu pat smailiu galu kaip ir jo nosies galas. Be abejonės, druskinis dornietis.
— Princas Doranas siuntė mane, kad užimčiau jo vietą karaliaus Džofrio taryboje, kaip jo malonybė ir norėjo.
— Jo malonybė jausis didžiai pagerbtas galėdamas gauti tokio garsaus kario kaip princas Oberinas iš Dorno patarimą, — tarė Tirionas, bet pagalvojo: Nuotekų grioviais tekės kraujas. — Kilmingi tavo palydovai taip pat laukiami.
— Leisk tau juos pristatyti, milorde Lanisteri. Seras Dezielis Doltas iš Lemonvudo. Lordas Tremondas Gargeilenas. Lordas Harmenas Uleris ir jo brolis, seras Ulvikas. Seras Rajonas Elirionas ir nesantuokinis jo sūnus, seras Deimonas Sendas, Pavainikis iš Dievų Malonės. Lordas Dagosas Menvudis, jo brolis, seras Mailsas, jo sūnūs, Morsas ir Dikonas. Seras Aronas Korgilas. Ir, žinoma, negaliu nepaminėti kilmingų moterų. Mirija Džordein, Toro įpėdinė. Ledi Lara Blekmont, jos duktė Džinesa, jos sūnus Perosas. — Jis ištiesė liesą ranką link juodaplaukės moters kolonos gale ir pamojo prijoti arčiau. — O čia — Elarija Send, mano meilužė.
Tirionas vos susitvardė sunkiai neatsidusęs. Jo meilužė, pavainikė. Jei princas Oberinas norės, kad ir ji dalyvautų vestuvėse, Sersėja pasius. Pasodinusi tą moterį kur nors tamsiame kamputyje, pačioje kukliausioje vietoje, sesuo rizikavo užsitraukti Raudonosios Angies rūstybę. Pasodinus tą viešnią šalia princo, prie garbingiausių svečių stalo, visos kitos ant pakylos sėdėsiančios moterys palaikys tai įžeidimu. Ar princas Doranas nori išprovokuoti kivirčą?
Princas Oberinas apsuko žirgą, kad matytų savo gentainius dorniečius.
— Elarija, lordai ir ledi, žiūrėkite, kaip karalius Džofris mus myli. Jo malonybė buvo toks kilnus ir palydėti mūsų į dvarą atsiuntė savo dėdę Kipšą.
Bronas vos susilaikė nenusijuokęs, tik tyliai prunkštelėjo, o Tirionui, kad ir nenoromis, teko apsimesti linksmam.
— Ne jį vieną, milordai. Tokiam mažam vyrui kaip aš tai būtų per sunki užduotis. — Prie Tiriono prijojo jo palyda, tad dabar jam atėjo eilė išvardyti savo vyrus. — Leiskite pristatyti serą Flementą Braksą, Rago Slėnio įpėdinį. Lordą Džailsą iš Rosbio. Serą Adamą Marbrandą, miesto sargybos lordą vadą. Džalabarą Kso, Raudonųjų Gėlių Slėnio princą. Serą Harį Sviftą, gerąjį mano dėdės Kevano uošvį. Serą Merloną Kreikholą. Serą Filipą Futą ir serą Broną iš Juodųjų Vandenų — neseniai įvykusio mūsų mūšio su maištininku Staniu Barateonu didvyrius. Ir savo ginklanešį, jaunąjį Podriką iš Peinų giminės.
Tiriono vardijami vardai skambėjo tauriai, bet šie vyrai nė iš tolo nebuvo tokie garsūs ir grėsmingi kaip princo Oberino palyda, ir jie abu tai žinojo.
— Milorde Lanisteri, — tarė ledi Blekmont, — mes sukorėme ilgą dulkėtą kelią, tad labai norėtume pailsėti ir atsigaivinti. Gal jau jokime į miestą?
— Žinoma, tuojau pat, miledi.
Tirionas timptelėjo vadeles, pasuko žirgą ir šūktelėjo serui Adamui Marbrandui. Raiti auksiniai apsiaustai, sudarantys didžiąją dalį jo garbės sargybos, išgirdo sero Adamo komandą, visi kaip vienas pasuko žirgus ir kolona pajudėjo link upės ir už jos dunksančio miesto.
Oberinas Nimeras Martelis, sau po nosimi burbtelėjo Tirionas, jodamas paskui svečią. Raudonoji Dorno Angis. Po septyniais pragarais, ką man reikės su juo daryti?
Princo Oberino jis nepažinojo, tik buvo apie jį girdėjęs… tačiau jo reputacija kėlė šiurpą. Nesulaukusį nė šešiolikos, princą Oberiną rado lovoje su lordo Ironvudo, — tvirto, prastos reputacijos ir dar prastesnio būdo vyro, — meiluže. Įvyko dvikova, tačiau, atsižvelgus į jauną princo amžių ir aukštą kilmę, buvo kaunamasi iki pirmo kraujo praliejimo. Abu vyrai buvo lengvai sužeisti ir abiejų garbė buvo apginta. Tačiau princas Oberinas netrukus pasveiko, o lordo Ironvudo žaizda supūliavo ir jį pražudė. Paskui žmonės puse lūpų kalbėjo, girdi, Oberinas kovėsi užnuodytu kalaviju, ir nuo to laiko tiek draugai, tiek priešai vadino jį Raudonąja Angim.