Žinoma, tai atsitiko labai seniai. Princas Oberinas, kadaise šešiolikos metų vaikinas, dabar buvo penktą dešimtį pradėjęs vyras ir jo reputacija per tą laiką tik dar labiau pablogėjo. Jis buvo nukeliavęs į laisvuosius miestus, mokėsi ten nuodijimo ir, jei gandai nėra iš piršto laužti, galbūt dar baisesnių menų. Studijavo Citadelėje, pelnė net šešis meisterio grandinės žiedus, bet staiga jam visa tai nusibodo. Jis buvo kareivis Ginčijamose žemėse anapus Siaurosios jūros, trumpai buvo susidėjęs su Antraisiais Sūnumis, o tada subūrė savo draugiją. Jo turnyrai, mūšiai, dvikovos, jo žirgai, jo geidulingumas… sklandė gandai, kad jis mylėjosi ir su vyrais, ir su moterimis ir visame Dorne buvo pradėjęs daugybę mergaičių. Jo dukteris žmonės vadino Smėlio Gyvatėmis. Kiek Tirionas buvo girdėjęs, princas Oberinas neturėjo nė vieno sūnaus.
Ir, žinoma, jis suluošino Haigardeno įpėdinį.
Septyniose Karalystėse nėra kito vyro, taip nepageidaujamo Tairelių vestuvėse, pagalvojo Tirionas. Siųsti princą Oberiną į Karaliaus Uostą, kai jame svečiuojasi lordas Meisas Tairelis, du jo sūnūs ir tūkstantis jų riterių, buvo tokia pat pavojinga provokacija kaip ir pats princas Oberinas. Netinkamas žodis, ne laiku išsprūdęs pokštas — ir to pakaks, kad kilmingieji mūsų sąjungininkai kibtų vieni kitiems į gerkles.
— Kartą mudu jau buvome susitikę, — jiedviem jojant greta Karališkuoju keliu pro pelenais paleistus laukus ir sudegusius medžius, linksmai tarė Dorno princas Tirionui. — Bet nesitikiu, kad prisimeni. Tada buvai dar mažesnis nei dabar.
Šie žodžiai buvo pašaipūs ir Tirionui nepatiko, bet jis neketino leistis dorniečio provokuojamas.
— Kada tai buvo, milorde? — mandagiai ir apsimestinai susidomėjęs pasiteiravo jis.
— Ak, prieš daugybę metų, kai Dorną valdė mano motina, o tavo lordas tėvas buvo kito karaliaus ranka.
Tau tik atrodo, kad kito, dingtelėjo Tirionui.
— Mudu matėmės, kai su motina, jos vyru ir mano seserimi Elija lankėmės Kasterlių Uoloje. Tada man buvo gal keturiolika ar penkiolika, o Elija buvo metais vyresnė. Jei teisingai pamenu, tavo broliui ir seseriai buvo aštuoneri ar devyneri, o tu buvai ką tik gimęs.
Keistas metas svečiuotis. Tiriono motina mirė gimdydama, tad Marteliai Uoloje visus turėjo rasti gedinčius. Ypač jo tėvą. Lordas Taivinas apie žmoną kalbėdavo retai, bet Tirionas girdėjo savo dėdes kalbant, kad jiedu vienas kitą mylėjo. Tais laikais jo tėvas buvo Eirio ranka ir daug kas šnekėjo, jog Septynias Karalystes valdo lordas Taivinas Lanisteris, o ledi Džoana valdo lordą Taiviną. „Po jos mirties jis labai pasikeitė, Kipše, — kartą pasakė jam dėdė Geris. — Geriausia jo asmenybės dalis mirė kartu su ja.“ Gerionas buvo jauniausias iš keturių lordo Tito Lanisterio sūnų ir šį savo dėdę Tirionas labiausiai mėgo.
Bet jis žuvo, pradingo anapus jūrų ir Tirionas pats palaidojo jo žmoną, ledi Džoaną.
— Ar Kasterlių Uoloje tau patiko, milorde?
— Nelabai. Visą laiką, kol svečiavomės, tavo tėvas nekreipė į mus jokio dėmesio, tik liepė serui Kevanui pasirūpinti, kad nenuobodžiautume. Kambaryje, kurį man davė, stovėjo lova su pūkų patalais ir buvo patiesti Myro kilimai, bet jis buvo tamsus, be langų, tiesą sakant, panašesnis į kalėjimo požemio celę, kaip Elija tuomet ir sakė. Jūsų dangus buvo per daug pilkas, vynas per saldus, moterys per daug drovios, maistas prėskas, o labiausiai nuvylei… tu.
— Buvau ką tik gimęs. Ko iš manęs tikėjaisi?
— Kažko nematyta, — atsakė juodaplaukis princas. — Buvai mažas, bet garsas apie tave jau buvo spėjęs plačiai pasklisti. Tavo gimimo dieną leidome Senmiestyje, visas miestas šnekėjo, jog karaliaus rankai gimė pabaisa, ir svarstė, ar tik toks blogas ženklas neužtrauks karalystei kokios nors nelaimės.
— Žinoma: bado, maro ir karo. — Tirionas kreivai šyptelėjo. — Visada būna badas, maras ir karas. Ak, tiesa, dar žiema ir ilga, niekada nesibaigianti naktis.
— Ir viso to, — tarė princas Oberinas, — ir tavo tėvo žlugimo. Elgetaujantį brolį girdėjau sakant, kad lordas Taivinas iškilo aukščiau už karalių Eirį, bet virš karaliaus gali iškilti tik dievas. Tu buvai jo prakeiksmas, dievų siųsta bausmė, priminimas, kad jis tėra toks pat kaip ir kiti žmonės.
— Mėginu jam tai įteigti, bet jis vis nepasimoko. — Tirionas atsiduso. — Bet prašau pasakoti toliau. Mėgstu geras istorijas.
— Ir ne be reikalo, mat buvo šnekama, jog turi uodegą — stangrią ir riestą kaip paršelio. Girdėjome, kad tavo galva baisiai didelė, beveik kaip pusė kūno, ir kad gimei su vešliais juodais plaukais ir barzda, bloga akimi ir liūto nagais. Tavo dantys, anot gandų, buvo tokie ilgi, kad negalėjai užčiaupti burnos, o tarp kojų turėjai ir mergaitės, ir berniuko lytį.
— Jei vyrai galėtų dulkinti save, gyvenimas būtų daug paprastesnis, ar ne? Be to, pamenu kelis kartus, kai nagai ir dantys man tikrai būtų pravertę. Ir vis dėlto imu suprasti tavo nusivylimo priežastį.
Bronas suprunkštė, o princas Oberinas tik šyptelėjo.
— Mes tikriausiai iš viso nebūtume tavęs pamatę, jei ne tavo mieloji sesuo. Nei prie stalo, nei menėje tavęs niekada nebūdavo, nors kartais naktimis girdėdavome kažkur Uolos gelmėse klykiant kūdikį. Turiu pripažinti, kad gerklę turėjai tikrai griausmingą. Rėkdavai valandų valandas ir niekas, be moters krūties, negalėdavo tavęs nutildyti.
— Taip yra net ir dabar.
Šį kartą princas Oberinas nusijuokė.
— Mudviejų skoniai panašūs. Kartą lordas Gargeilenas man prasitarė norįs mirti su kalaviju rankoje, o aš jam atsakiau, kad mieliausiai mirčiau spausdamas krūtį.
Tirionas nenoromis šyptelėjo.
— Kažką užsiminei apie mano seserį…
— Sersėja pažadėjo Elijai, kad mums tave parodys. Dieną prieš mums išplaukiant, kai mano motina ir tavo tėvas nuo visų užsidarė, ji ir Džeimis nusivedė mus į naujagimio kambarį. Tavo žindyvė mėgino mus išguiti, bet tavo sesuo nesileido stumdoma. „Jis mano, — pareiškė ji, — o tu — tik melžiama karvė ir man neaiškink, ką turiu daryti. Tylėk, o jei ne, paprašysiu tėvo, kad nupjautų tau liežuvį. Karvei nereikia liežuvio, tik tešmens.“
— Jos malonybė jau vaikystėje mokėjo žavėti žmones, — pasakė Tirionas pralinksmintas minties apie tai, kad sesuo pareiškė, girdi, jis esąs jos. Dievai mato, nuo to laiko ji tikrai neskubėjo patvirtinti, kad jai priklausau.
— Sersėja net išvystė tave, kad galėtume geriau apžiūrėti, — kalbėjo Dorno princas. — Viena tavo akis tikrai buvo bloga, o ant viršugalvio buvo tamsių plaukelių. Gal tavo galva ir buvo didesnė nei kitų kūdikių, bet… neturėjai nei uodegos, nei barzdos, nei ilgų dantų, nei nagų, o tarp kojų irgi nieko, tik mažytį rožinį pimpaliuką. Nors žmonės šnabždėjosi vos ne apie stebuklą, lordo Taivino pražūtis pasirodė esanti ne kas kita, o šlykštus rausvas kūdikis trumpomis kojytėmis. Elija net pacaksėjo liežuviu, kaip jaunos mergaitės caksi matydamos naujagimį — neabejoju, kad tą garsą girdėjai. Taip pat jos caksi matydamos mielus kačiukus arba žaismingus šunyčius. Manau, kad ir koks šlykštus buvai, ji norėjo tave prižiūrėti. Kai pasakiau, jog kaip pabaisa tu visiškai nevykęs, tavo sesuo tarė: „Jis nužudė mano motiną“, — ir taip stipriai suktelėjo tavo pimpaliuką, kad pamaniau, jog nuraus. Ėmei klykti, bet tik kai Džeimis sudraudė: „Palik jį ramybėje, tu jį kankini“, — Sersėja nuo tavęs atstojo. „Tai visai nesvarbu, — paaiškino mums ji. — Visi sako, kad greičiausiai jis mirs. Jau ir taip per ilgai gyvena.“