Jiems virš galvų skaisčiai švietė saulė ir diena, kaip rudenį, buvo maloniai šilta, bet visa tai girdint Tirioną Lanisterį krėtė šiurpas. Mieloji mano sesuo. Jis pasikrapštė savo nosies šašą ir leido dorniečiui savo kailiu pajusti „blogos akies“ žvilgsnį. Bet kodėl jis tai pasakoja? Meta iššūkį ar paprasčiausiai suka pimpalą kaip Sersėja, kad išgirstų mane rėkiant?
— Būtinai papasakok šią istoriją ir mano tėvui. Šiuo pasakojimu jis bus sužavėtas kaip ir aš. Ypač jam patiks išgirsti apie mano uodegą. Uodegą aš turėjau, bet tėvas ją nukirto.
Princas Oberinas nusijuokė.
— Nuo tos dienos, kai matėmės pastarąjį sykį, tapai šmaikštesnis.
— Taip, bet norėjau tapti ir truputį aukštesnis.
— Jei jau kalbame apie linksmybes… Iš lordo Baklerio valdytojo girdėjau keistą žinią. Jis sakė, jog apmokestinai asmenines moterų paslaugas.
— Tai — kekšių mokestis, — vėl staiga suirzęs paaiškino Tirionas. Ir tai buvo mano prakeikto tėvo mintis. — Tik po grašį už kiekvieną… na… kartą. Karaliaus rankai atrodė, kad tai mieste sustiprins dorovę. — Be to, padės padengti Džofrio vestuvių išlaidas. Nereikia nė sakyti, kad visi priekaištai dėl šio mokesčio teko iždininkui, Tirionui. Bronas pasakojo, kad gatvėse šis mokestis vadinamas „nykštuko grašiu“. Jei samdiniai kalbėjo tiesą, viešnamiuose ir vyno landynėse buvo šaukiama: „Nagi, išskėsk kojas dėl Pusžmogio!“
— Pasirūpinsiu, kad mano kapšas būtų pilnas grašių. Mokesčius privalu mokėti net princui.
— Kam tau eiti pas kekšes? — Tirionas žvilgtelėjo atgal, kur tarp kitų moterų jojo Elarija Send. — Argi keliaudamas pavargai nuo meilužės?
— Jokiu būdu. Per daug dalykų mudu sieja. — Princas Oberinas gūžtelėjo. — Bet dar niekada nebuvome sugulę su šviesiaplauke gražuole, ir Elarijai smalsu. Ar pažįsti kokią nors šviesiaplaukę?
— Aš vedęs vyras. — Nors su žmona dar nesimylėjęs… — Pas kekšes jau nevaikštau. — Nebent užsimanau pamatyti, kaip jas pakars.
Oberinas staiga pakeitė temą.
— Sklinda kalbos, kad karaliaus vestuvių puotoje bus patiekti septyniasdešimt septyni valgiai. Ar tai tiesa?
— Išalkai, mano prince?
— Jau seniai alkstu. Bet ne maisto. Prašau man pasakyti, kada bus patiektas teisingumas?
— Teisingumas… — Taip, štai ko jis čia atkeliavo, iš karto turėjau susiprasti. — Ar vaikystėje judu su seseria buvote artimi?
— Vaikystėje mudu su Elija buvome neišskiriami, panašiai kaip tavo brolis ir sesuo.
Dievai, tikiuosi, kad ne…
— Per tuos karus ir vestuves pastaruoju metu buvome labai užsiėmę, prince Oberinai. Bijau, kad niekas dar neturėjo laiko prisiminti šešiolikos metų senumo žmogžudysčių, kad ir kokios siaubingos jos būtų buvusios. Bet, žinoma, kai tik galėsime, turėtume tai padaryti. Dorno pagalba atkuriant karaliaus taiką tik paspartintų mano lordo tėvo tyrimo pradžią…
— Neūžauga, — staiga ne taip draugiškai tarė Raudonoji Angis, — neversk manęs klausytis Lanisterių melo. Gal laikote mus avimis ar kvailiais? Mano brolis nėra kraujo trokštantis žmogus, bet tuos šešiolika metų jis laiko veltui neleido. Jonas Arinas į Saulės Ietį atkeliavo po pirmųjų Roberto karaliavimo metų ir gali neabejoti, kad buvo skrupulingai ištardytas. Ir jis, ir šimtas kitų vyrų. Atvykau čia ne pasižiūrėti juokdarių spektaklio, pavadinto „Tyrimas“. Atjojau tikėdamasis sulaukti teisingumo Elijai ir jos vaikams, ir tas teisingumas bus įvykdytas. Pradedant tuo stuobriu Gregoriu Kligeinu, bet, manau, toli gražu juo nebaigiant. Prieš mirdamas, Jojanti Baisenybė pasakys man, kieno įsakymus vykdė. Prašyčiau perduoti šią žinią savo lordui tėvui. — Jis nusišypsojo. — Vienas senas septonas kartą pasakė, kad aš esu gyvas dievų gerumo įrodymas. Žinai kodėl, Kipše?
— Ne, — sunerimęs atsakė Tirionas.
— Mat jei dievai būtų žiaurūs, aš būčiau buvęs motinos pirmagimis, o Doranas — trečiasis sūnus. Matai, aš trokštu kraujo. Ir šį kartą turėsite reikalų su manimi, o ne su kantriu, išmintingu ir podagros kankinamu mano broliu.
Tirionas matė už pusės mylios saulės nutviekstą Juodųjų Vandenų žemupį ir už jo dunksančias Karaliaus Uosto sienas, bokštus ir kalvas. Jis žvilgtelėjo per petį į tviskančią svečių koloną, paskui juodu traukiančią Karališkuoju keliu.
— Kalbi kaip vyras, už nugaros turintis didžiulę kariuomenę, — pasakė Tirionas, — bet čia tik trys šimtai vyrų. Ar matai tą miestą, į šiaurę nuo upės?
— Tą mėšlo krūvą, kurią vadinate Karaliaus Uostu?
— Tą patį.
— Ne tik matau, bet, rodos, jau ir užuodžiu.
— Gerai įsimink tą kvapą, milorde. Trauk jį giliai į plaučius. Įsitikinsi, kad pusė milijono žmonių dvokia bjauriau nei trys šimtai. Užuodi auksinius apsiaustus? Čia jų beveik penki tūkstančiai. Mano tėvui prisiekusių karių bus dar maždaug dvidešimt tūkstančių. Be to, dar yra rožių. Rožės taip maloniai kvepia, ar ne? Ypač jei jų tiek daug. Penkiasdešimt, šešiasdešimt, septyniasdešimt tūkstančių rožių, įsikūrusių stovyklas mieste arba jo prieigose. Negaliu tiksliai pasakyti, kiek jų čia liko, bet dar ir dabar jų daugiau, nei galėčiau suskaičiuoti.
Martelis gūžtelėjo.
— Senajame Dorne, prieš mums susisaistant vedybiniais ryšiais su Deironu, būdavo sakoma, kad visos gėlės nulenkia galvas prieš saulę. Jei rožės mėgins man trukdyti, su malonumu jas sutrypsiu.
— Kaip sutrypei Vilą Tairelį?
Bet dornietis nesureagavo taip, kaip Tirionas tikėjosi.
— Prieš kelis mėnesius gavau Vilo laišką. Mes abu domimės gerais arkliais. Jis niekada negriežė ant manęs danties dėl to, kas nutiko per turnyrą. Sąžiningai smūgiavau ietimi į jo krūtinės šarvą, bet, kai nukrito nuo žirgo, jo pėda įstrigo balnakilpėje, o žirgas užvirto ant jo. Paskui nusiunčiau pas jį meisterį, bet šis nieko daugiau negalėjo padaryti, tik išgelbėjo vaikinui koją. Kelio pagydyti nebuvo įmanoma. Jei apskritai ką nors buvo galima kaltinti, tai tik jo kvailį tėvą. Vilas Tairelis buvo žalias kaip ir jo apsiaustas ir jam nederėjo dalyvauti tokiame turnyre. Nutukusi Gėlė per jauną stūmė jį į riterių turnyrus, kaip ir kitus du savo sūnus. Vilas norėjo tapti antruoju Leo Longtornu, o tapo luošiu.
— Kai kas sako, kad seras Loras geresnis karys ir už Leo Longtorną, — tarė Tirionas.
— Ta Renlio rožytė? Abejoju.
— Abejok, kiek nori, — gūžtelėjo Tirionas, — bet seras Loras įveikė daug gerų riterių, tarp jų — ir mano brolį Džeimį.
— Sakydamas „įveikė“, turi omenyje, kad išvertė iš balno riterių turnyre. Jei nori mane įbauginti, geriau papasakok, ką jis nukovė mūšyje.
— Pirmiausia, serą Robarą Roisą ir serą Emoną Kajų. Be to, žmonės šneka, kad Juodųjų Vandenų mūšyje jis parodė didvyrišką drąsą kaudamasis šalia lordo Renlio šmėklos.
— Vadinasi, žmonės, matę jo narsą ir žygdarbius, regėjo ir šmėklą, ar ne? — nusijuokė dornietis.
Tirionas pervėrė jį įdėmiu žvilgsniu.