— Čataja iš Šilko gatvės turi kelias merginas, kurių tau reikia. Densės plaukai medaus spalvos, Marėjos — blyškiai gelsvi kaip baltasis auksas. Patarčiau vieną arba kitą merginą visuomet turėti po ranka, milorde.
— Visuomet? — Princas Oberinas kilstelėjo siaurą juodą antakį. — Kodėl, mano gerasis Kipše?
— Sakei, nori mirti uždėjęs ranką ant krūties…
Ir Tirionas, paleidęs žirgą risčia, nujojo į priekį, prie pietinio Juodųjų Vandenų kranto, kur jų laukė baržos-keltai. Ilgiau kęsti dornietiškų sąmojų jis negalėjo. Vis dėlto tėvui reikėjo atsiųsti Džofrį. Jis būtų galėjęs princo Oberino paklausti, ar šis žino, kuo dornietis skiriasi nuo karvės blyno? Tirionas nejučia plačiai nusišypsojo. Ir pagalvojo, kad reikės pasistengti būti šalia, kai Raudonoji Angis bus pristatytas karaliui.
Arija
Pirmas mirė žmogus ant stogo. Jis buvo už dviejų šimtų jardų, susigūžęs ir užsiglaudęs už kamino, ir priešaušrio prieblandoje atrodė kaip blankus šešėlis, bet dangui ėmus šviesėti sukrutėjo, išsitiesė ir atsistojo. Engvio strėlė pervėrė jam krūtinę. Nelyginant maišas jis nusirito skalūnu dengtu stogo šlaitu ir žnektelėjo prie septos durų.
Kruvinieji Juokdariai prie jų buvo pastatę du sargybinius, bet per liepsnojantį deglą tamsoje jie nieko nematė ir bastūnai prisėlino arčiau. Kailas ir Nočas iššovė kartu. Pirmasis vyras susmuko vienai strėlei įstrigus kakle, kitai — susmigus į pilvą. Antrasis paleido deglą ir jį lyžtelėjo ugnis. Drabužiams užsiliepsnojus jis ėmė klykti ir ilgiau išsaugoti slaptumo nepavyko. Toras riktelėjo ir bastūnai puolė visa jėga.
Kas vyksta, Arija žiūrėjo raita ant žirgo, stovėdama ant medžiais apaugusios kalvos viršūnės, nuo kurios buvo matyti septa, malūnas, alaus darykla, arklidės, apleistas, piktžolėmis apaugęs plotas, sudegę medžiai ir aplink juos telkšantis purvas. Medžių šakos buvo beveik nuogos, o tie keli sudžiūvę rudi lapai, kurie vis dar kybojo ant šakų, matyti netrukdė. Jų saugoti lordas Berikas paliko Bebarzdį Diką ir Madžą. Arijai nepatiko būti paliktai nuošalyje kaip kokiam paikam vaikui, tačiau bent jau Gendriui jie taip pat neleido dalyvauti puolime. Tai buvo mūšis, o mūšyje privalėjai vykdyti įsakymus.
Rytuose horizontas nušvito aukso ir rožinėmis spalvomis, o virš galvos pro žemus, greitai plaukiančius debesis savo ragus kyštelėjo mėnulio pjautuvas. Pūtė šaltas vėjas ir Arija girdėjo šniokščiant vandenį ir girgždant didįjį medinį vandens malūno ratą. Priešaušrio ore tvyrojo lietaus kvapas, bet lašai iš dangaus kol kas nekrito. Per ryto rūką švilpė degančios strėlės, vilkdamos paskui save blyškias dūmų uodegas, ir dunkstelėjusios įsmigdavo į medines septos sienas. Kelios iš jų kiaurai pervėrė uždarytas langines ir netrukus iš perskeltų lentų ėmė kilti dūmų draiskanos.
Iš septos su kirviais rankose vienu metu išpuolė du Juokdariai. Engvis ir kiti šauliai laukė. Vienas kirviu ginkluotas žuvo iš karto. Kitas laiku pasilenkė, tad strėlė pervėrė jam petį. Jis klupinėdamas žengė kelis žingsnius, o tada jį rado dar dvi strėlės — jos šmaukštelėjo taip greitai, kad neįmanoma buvo pasakyti, kuri įsmigo pirma. Ilgos strėlės perdūrė jo krūtinės šarvą, tarsi šis būtų buvęs ne plieninis, o šilkinis. Juokdarys sunkiai sudribo. Engvis turėjo ilgų strėlių ir aštriais, ir plačiais antgaliais. Strėlė aštriu antgaliu pramušdavo net storą šarvą. Reikia ir man išmokti šaudyti iš lanko, pagalvojo Arija. Ji mėgo kautis kalaviju, bet matė, kad strėlės irgi labai naudingos.
Liepsnos šliaužė vakarine septos siena ir per išmuštą langą virto tiršti dūmai. Pro kitą langą galvą kyštelėjo arbaletininkas iš Myro, pasiėmė strėlę ir pasilenkė ketindamas užtaisyti ginklą. Nuo arklidžių Arija taip pat girdėjo sklindant kovos triukšmą: riksmus, sumišusius su arklių žvengimu ir plieno žvangėjimu. Nužudykite juos visus, įniršusi tarė sau ji. Ir taip stipriai prikando lūpą, kad pajuto burnoje kraujo skonį. Nužudykite visus iki vieno.
Lange vėl pasirodė arbaletininkas, bet, jam dar nespėjus iššauti, pro galvą jam prašvilpė trys strėlės. Viena barkštelėjo į šalmą. Arbaletininkas nugriuvo kartu su savo ginklu. Arija išvydo liepsnas keliuose antro aukšto languose. Kylant ryto rūkui ir dūmams ore, rodės, tvyrojo juoda ir balta migla. Engvis ir kiti šauliai pamažu slinko arčiau, tikėdamiesi lengviau rasti taikinių.
Kai liepsnos apėmė visą septą, Juokdariai išsilakstė kaip svylančios piktos skruzdės. Prisidengę rudais šiauštiniais skydais, pro duris išpuolė du ibeniečiai, jiems iš paskos išėjo dotrakis su didžiuliu lenktu arachu ir į kasą įpintais varpeliais, po jo pasirodė trys samdiniai iš Volančio, kurių kūnus puošė žiaurios tatuiruotės. Kiti lipo pro langus ir šoko laukan. Arija matė, kaip strėle buvo pašautas vyras, vos spėjęs apžergti palangę, ir girdėjo, kaip jis krisdamas rėkia. Dūmai vis tirštėjo. Strėlės plačiais ir smailiais antgaliais lėkė į abi puses. Dusliai sudejavęs parkrito Vatas, o lankas išslydo jam iš rankų. Kailui mėginant įstatyti į templę dar vieną strėlę, vyras juodais šarvais ietimi persmeigė jam vidurius. Ji išgirdo lordą Beriką kažką šūktelint. Iš griovių ir medžių pasipylė likusieji būrio vyrai, ginkluoti plieno kalavijais. Arijos žvilgsnis užkliuvo už ryškiai geltono Lemo apsiausto besiplaikstančiais skvernais, kai šis raitas leidosi paskui vyrą, nužudžiusį Kailą. Toro ir lordo Beriko, rodos, buvo pilna visur, o jų kalavijų geležtės liepsnojo. Raudonasis žynys kapojo kietintos odos skydą tol, kol šis subyrėjo į skutus, o jo žirgas kanopa spyrė priešininkui į veidą. Garsiai surikęs, dotrakis puolė Žaibo lordą ir liepsnojantis kalavijas pakilo pasitikti jo aracho. Ašmenys pasibučiavo, atsiskyrė ir vėl pasibučiavo. O tada užsidegė dotrakio plaukai ir po akimirkos jis krito negyvas. Arija matė ir Nedą, besikaunantį šalia Žaibo lordo. Tai neteisinga, jis tik truputį vyresnis už mane, jie turėjo leisti kovoti ir man.
Mūšis ilgai neužtruko. Tie Smarkieji Vyrukai, kurie dar laikėsi ant kojų, netrukus buvo sudoroti arba puolė ant kalavijų ir patys nusižudė. Du iš dotrakių kažkaip įsigudrino pasičiupti žirgus ir paspruko, bet tik todėl, kad lordas Berikas jiems leido.
— Tegul nuneša šią žinią į Harenholą, — pasakė jis, laikydamas liepsnojantį kalaviją. — Sužinoję, kas čia atsitiko, dėlių lordas ir jo ožys dar kelias naktis nemiegos.
Laimingasis Džekas, Harvinas ir Meritas iš Mėnulio miesto drąsiai nėrė į degančią septą ieškoti belaisvių. Po valandėlės jie pasirodė iš už dūmų ir liepsnų uždangos su aštuoniais rudaisiais broliais, — vienas iš jų buvo toks silpnas, kad Meritas nešė jį persimetęs per petį. Su jais buvo ir septonas, plikti pradėjęs vyras nuolaidžiais pečiais, bet ant pilkų drabužių buvo apsivilkęs juodus šarvinius marškinius.
— Radome pasislėpusį po laiptais į rūsį, — kosčiodamas paaiškino Džekas.
Jį pamatęs, Toras nusišypsojo.
— Tu — Utas.
— Septonas Utas. Dievo žmogus.
— Koks dievas norėtų turėti reikalų su tokiais kaip tu? — dusliai suniurnėjo Lemas.
— Nusidėjau, — surypavo septonas. — Žinau, žinau… Atleisk man, Tėve. Oi, kaip sunkiai nusidėjau…
Arija prisiminė girdėjusi apie septoną Utą, kai buvo Harenhole. Šegvelis Pamišėlis pasakojo, kad, nužudęs dar vieną berniuką, jis visada verkdavo ir prašydavo atleisti. O kartais net reikalaudavo, kad Kruvinieji Juokdariai plaktų jį rimbu. Jiems visiems tai atrodė nepaprastai juokinga.
Lordas Berikas įsikišo kalaviją į makštis ir liepsnos užgeso.