— Duokite mirštantiesiems gailestingumo dovaną, o kitiems suriškite rankas ir kojas, jie bus teisiami, — liepė jis ir jo įsakymas tuoj pat buvo įvykdytas.
Teismas ilgai neužtruko. Tai vienas, tai kitas bastūnas žengdavo į priekį ir papasakodavo, ką Smarkieji Vyrukai padarė; apiplėšė miestus ir kaimus, sudegino javus, prievartavo ir žudė moteris, kankino ir žalojo vyrus. Keli bastūnai prakalbo apie septono Uto pagrobtus berniukus. Klausydamasis šių liudijimų, septonas verkė ir maldavo pasigailėti.
— Esu tik silpna nendrelė, — kreipėsi jis į lordą Beriką. — Meldžiu Karžygį suteikti man jėgų, bet dievai palieka mane silpną. Nepasmerk manęs dėl silpnybės. Berniukai, mieli berniukai… Niekada neketinau jų skriausti…
Netrukus septonas Utas jau suposi ant aukštos guobos šakos, pakabintas už kaklo ir lėtai siūbuodamas, nuogas kaip ką tik pagimdytas. Paeiliui buvo pakarti ir kiti Smarkieji Vyrukai. Kai virvė užveržė kaklą, kai kurie iš jų dar priešinosi, spardėsi ir trūkčiojo. Arbaletininkas su ryškiu Myro akcentu vis rėkė: „Aš kareivis, aš kareivis!“ Kitas šios gaujos narys pasisiūlė parodyti savo grobikams, kur yra aukso; trečias mėgino įtikinti, jog būtų šaunus bastūnas. Visi jie buvo išrengti, surišti ir paeiliui pakarti. Tomas Septynstygis medine arfa pagrojo jiems graudulingą melodiją, o Toras paprašė Šviesos Valdovo deginti jų sielas iki pasaulio pabaigos.
Juokdarių medis, pagalvojo Arija, žiūrėdama į juos besisupančius, į jų odą, anksčiau balsvą, o dabar melsvai rauzganą, nutviekstą degančios septos liepsnų. Nežinia, iš kur atklydę, jau rinkosi krankliai. Ji girdėjo paukščius krankiant ir kažką vienas kitam kreksint ir svarstė, ką jie sako. Septono Uto Arija nebijojo taip, kaip bijojo Rordžo, Kandžiaus ir kai kurių kitų, likusių Harenhole, bet vis tiek džiaugėsi, kad jis negyvas. Jiems reikėjo pakarti ir Skaliką arba nukirsti jam galvą. Tačiau, užuot taip ir padarę, didžiam jos pasibjaurėjimui, bastūnai apgydė Sandorui Kligeinui nudegusią ranką, grąžino kalaviją, žirgą bei šarvus ir, nujodę kelias mylias nuo tuščiavidurės kalvos, paleido. Tik jo auksą pasiėmė.
Netrukus, virstant dūmams ir ūžiant liepsnoms, septa sugriuvo: sienos neišlaikė sunkaus, skalūnu dengto stogo. Aštuoni rudieji broliai, susitaikę su likimu, žiūrėjo, kaip ji griūva. Vyresnysis brolis, ant kaklo pasikabinęs odinį dirželį su mažyčiu geležiniu kūjeliu, simbolizuojančiu jo ištikimybę Kalviui, paaiškino, kad jų tik tiek ir likę.
— Prieš prasidedant karui mūsų čia buvo keturiasdešimt keturi ir ši vieta klestėjo. Turėjome per dešimt melžiamų karvių ir bulių, šimtą avilių bičių, vynuogyną ir vaismedžių sodą. Bet užklydę liūtai atėmė iš mūsų vyną, pieną ir medų, išpjovė karves, o vynuogyną padegė. Po to… jau nepamenu, kas dar pas mus buvo užklydęs. Tas apsimetėlis septonas buvo paskutinis svečias. Dar buvo pasirodęs toks pabaisa… atidavėme jam visą savo sidabrą, bet jis buvo įsitikinęs, kad slepiame auksą, tad jo vyrai ėmė žudyti mus po vieną, kad vyresniajam broliui atsirištų liežuvis.
— Kaip jums aštuoniems pavyko likti gyviems? — paklausė Engvis Šaulys.
— Man gėda prisipažinti, — atsakė senis, — bet aš išdaviau paslaptį. Kai atėjo mano eilė mirti, pasakiau jiems, kur paslėptas auksas.
— Broli, — tarė Toras iš Myro, — gėdytis turėtum tik dėl to, kad iš karto jiems nepasakei.
Tą naktį bastūnai prisiglaudė alaus darykloje, prie upokšnio. Juos pasisvečiuoti priėmę šeimininkai po arklidės grindimis turėjo pasislėpę maisto, tad visi pavalgė kuklią vakarienę: avižinės duonos, svogūnų ir skystos kopūstienės su trupučiu česnako. Savo dubenyje Arija rado plūduriuojant griežinėlį morkos ir pamanė, kad jai labai pasisekė. Broliai bastūnų vardų neklausė. Jie žino, tarė sau Arija. Ir kaip galėjo nežinoti? Ant lordo Beriko krūtinės šarvo, skydo ir apsiausto buvo matyti žaibas, Toras vilkėjo raudonais drabužiais, tiksliau sakant, jų likučiais. Vienas iš brolių, jaunas novicijus, drįso raudonajam žyniui pasakyti, kad, kol yra jų svečias, nesimelstų savo netikram dievui.
— Nieko nebus, — pareiškė Lemas Geltonasis Apsiaustas. — Jis ir mūsų dievas, o jums mes išgelbėjome prakeiktas gyvybes. Be to, kodėl mūsų dievas netikras? Gal jūsų Kalvis ir gali sutaisyti sulūžusį kalaviją, bet ar gali pagydyti padurtą žmogų?
— Gana, Lemai, — sudraudė jį lordas Berikas. — Po jų stogu laikysimės jų taisyklių.
— Jei ir nesukalbėsime vienos kitos maldos, saulė dėl to nenustos švietusi, — romiai pritarė Toras. — Tuo esu visiškai tikras.
Lordas Berikas nieko nevalgė. Arija niekada nematė jo valgant, nors retkarčiais jis išgerdavo taurę vyno. Taip pat neatrodė, kad jis kada nors miegotų. Sveikoji jo akis dažnai užsimerkdavo, — lyg ir iš nuovargio, — bet kai jį užkalbindavai, ji akimirksniu atsimerkdavo. Žaibo lordas tebevilkėjo nutriušusį juodą apsiaustą ir dėvėjo įduobtą krūtinės šarvą su įskeltu emaliu ir jame pavaizduotu žaibu. To šarvo nenusiimdavo net miegodamas. Tamsiai pilkas plienas slėpė baisią žaizdą, už kurią jis turėjo būti dėkingas Skalikui, o storas vilnonis šalikas dengė aplink visą kaklą einantį juodą ratą. Bet niekas negalėjo paslėpti nei sužalotos, ties smilkiniu įmuštos jo galvos, nei skaudžiai raudonos duobės, kur kadaise buvo jo akis, nei kaukolės pavidalo rando prie raktikaulių.
Arija nedrąsiai į jį žvilgtelėjo ir prisiminė visas istorijas apie jį, kurias girdėjo pasakojant Harenhole. Lordas Berikas, rodos, jautė mergaitės baimę. Jis pasuko galvą ir pamojo jai prieiti.
— Aš tave bauginu, vaike?
— Ne. — Ji prikando lūpą. — Tik… Na… maniau, Skalikas tave nužudė, bet…
— Sužeidė, — įsiterpė Lemas Geltonasis Apsiaustas, — siaubingai sužeidė, taip, bet Toras žaizdą užgydė. Dar niekada niekur nebuvo geresnio gydytojo.
Lordas Berikas sveikąja akimi keistai dėbtelėjo į Lemą, o antrąja nepažvelgė, mat jos vietoje buvo matyti vien randai ir sudžiūvęs kraujas.
— Nebuvo geresnio gydytojo… — mąsliai pritarė jis. — Lemai, manau, pats laikas pakeisti budinčius sargybinius. Būk geras, pasirūpink tuo.
— Klausau, milorde.
Lemas žengė į vėjuotą naktį ir jam už nugaros suplevėsavo didelio geltono apsiausto skvernai.
— Net narsūs vyrai kartais apanka, kai bijo matyti, — išėjus Lemui tarė lordas Berikas. — Torai, kiek kartų jau mane prikėlei?
Raudonasis žynys nulenkė galvą.
— Rhloras tave prikelia, milorde. Šviesos Valdovas. Aš tik įrankis jo rankose.
— Kiek kartų? — neatlyžo lordas Berikas.
— Šešis, — nenoromis atsakė Toras. — Ir kaskart vis sunkiau. Ėmei elgtis nerūpestingai, milorde. Ar mirtis tokia saldi?
— Saldi? Ne, mano drauge. Visai ne saldi.
— Tuomet taip nerizikuok. Lordas Taivinas vadovauja savo pajėgoms būdamas ariergarde. Lordas Stanis taip pat. Būtų išmintinga taip elgtis ir tau. Septinta mirtis gali būti paskutinė mums abiem.
Lordas Berikas pirštais palietė vietą virš kairės ausies, kur jam buvo įduobta galva.
— Užsimojęs vėzdu seras Bartonas Kreikholas pramušė šalmą ir sužalojo man galvą. — Jis nusivyniojo šaliką atidengdamas juodą, aplink visą kaklą einančią mėlynę. — O čia žymė, kurią prie Srauniųjų Krioklių paliko mantikora — Lorčas. Jis pagrobė vargšą bitininką su žmona manydamas, kad jie — mano žmonės, ir plačiai paskleidė žinią, kad abu juos pakars, jeigu nepasiduosiu. Kai pasidaviau, jis vis tiek tuos žmones pakorė, o mane pakabino tarp jų. — Lordas Berikas pirštu bakstelėjo sau į akį. — O čia — Kalno durklas prarėžė mano šalmo antveidį. — Jis kreivai šyptelėjo. — Taigi tris kartus miriau nuo Kligeinų giminės rankos. Galėtum pamanyti, kad turėjau pasimokyti…