Arija suprato, jog tai — pokštas, bet Toras nesijuokė. Tik uždėjo ranką lordui Berikui ant peties.
— Geriau apie tai negalvoti.
— Ar galiu galvoti apie tai, ko beveik neprisimenu? Kadaise pasienyje turėjau pilį ir buvo moteris, kurią buvau pasižadėjęs vesti, bet šiandien tos pilies nerasčiau ir negalėčiau pasakyti, kokia buvo tos moters plaukų spalva. Kas pakėlė mane į riterius, senas drauge? Kokie valgiai man labiausiai patikdavo? Viskas išblėso iš atminties. Kartais pagalvoju, ar tik nebūsiu gimęs nutriušusioje uosių giraitės žolėje su ugnies skoniu burnoje ir skyle krūtinėje? Ar tu — mano motina, Torai?
Arija stebeilijosi į žynį iš Myro susivėlusiais plaukais, vilkintį rausvus skarmalus ir dėvintį senų šarvų likučius. Jo skruostai buvo apžėlę žilais barzdos šeriais, o pasmakrėje kadaravo pavytusi oda. Jis visai neatrodė kaip burtininkas iš Senosios auklės pasakojimų, bet vis tiek…
— Ar galėtum grąžinti į gyvenimą žmogų be galvos? — paklausė Arija. — Tik kartą, ne šešis. Ar galėtum?
— Nežinau jokių burtų, vaike. Turiu tik maldas. Patį pirmą kartą lordas buvo persmeigtas kiaurai, jo burna plūdo krauju ir supratau, kad vilties nebėra. Tad, kai jo vargšė sužalota krūtinė liovėsi kilnotis, paskutinį kartą pabučiavau jį dievo bučiniu ir maniau pasiuntęs į paskutinę kelionę. Prisipildžiau burną ugnies ir įpūčiau jam liepsnų į gerklę, į plaučius, į širdį ir sielą. Tai vadinama paskutiniu bučiniu ir aš daug kartų buvau matęs, kaip seni žyniai suteikia jį mirusiems lordo tarnams. Porą kartų ir pats buvau jį teikęs, kaip ir dera žyniui. Bet niekada anksčiau nebuvau pajutęs, kad miręs vyras, įpūtus ugnies, suvirpėtų, arba matęs, kad jis atmerktų akis. Ne aš jį prikėliau, miledi. Tai padarė Viešpats. Rhloras dar neleidžia jam mirti. Gyvenimas — tai šiluma, šiluma — tai ugnis, o ugnis priklauso vien dievui.
Arijai akyse ėmė tvenktis ašaros. Toras buvo labai iškalbingas, bet jo atsakymas buvo neigiamas, — tiek ji dar suprato.
— Tavo tėvas buvo geras žmogus, — tarė lordas Berikas. — Harvinas man apie jį daug pasakojo. Dėl jo atminimo neimčiau už tave išpirkos, bet mums verkiant reikia aukso.
Arija prikando lūpą. Manau, tai tiesa. Ji žinojo, jog Skaliko auksą lordas Berikas atidavė Žaliabarzdžiui ir Pamišusiam Medžiokliui, kad šie į pietus nuo Manderio nupirktų maisto ir pašaro arkliams. „Pernykštis derlius sudegė, šiųmetis skęsta, o netrukus ateis žiema, — Arija girdėjo jį sakant iškeliaujantiems vyrams. — Prasčiokams reikia javų ir sėklų, o mums — kalavijų ir žirgų. Per daug mano vyrų joja ant paprastų kinkomų arklių, darbinių arklių bei mulų, ir per daug mūsų priešų turi karo žirgus ir ristūnus.“
Arija nežinojo, kiek Robas bus pasiryžęs už ją sumokėti. Dabar jis buvo karalius, o ne berniukas su plaukuose tirpstančiu sniegu, kurį ji paliko Vinterfele. Be to, jeigu jis žinotų viską, ką ji padarė, jei žinotų apie arklininką, sargybinį Harenhole ir…
— O jei mano brolis atsisakys mokėti išpirką?
— Kodėl taip manai? — paklausė lordas Berikas.
— Matai… — paaiškino Arija, — mano plaukai susivėlę, panagėse pilna žemių, o padai kieti ir suskirdę. — Robas į tai tikriausiai numotų ranka, bet motina tikrai atkreips dėmesį. Ledi Ketlina visada troško, kad ji būtų kaip Sansa, kad dainuotų, šoktų, siuvinėtų ir mokytųsi gerų manierų. Vien pagalvojusi apie tai Arija pirštais ėmė šukuotis plaukus, bet jie buvo susivėlę į tokį kaltūną, kad jai nieko neišėjo, tik kelis juos išrovė. — Sugadinau ledi Smolvud man duotą suknią, be to, nemoku gerai siuvinėti. — Ji prikando lūpą. — Norėjau pasakyti, nelabai gerai siuvinėju. Septonė Mordeina sakydavo, kad mano rankos — kaip kalvio.
Gendris garsiai nusijuokė.
— Šios minkštos mažos rankutės?! — šūktelėjo jis. — Tu kūjo net nenulaikytum.
— Jei norėčiau, tai nulaikyčiau! — atšovė jam Arija.
Toras šyptelėjo.
— Tavo brolis sumokės, vaikeli. Dėl to nesijaudink.
— Gerai. O jei vis dėlto nemokės? — vis tiek nenurimo ji.
Lordas Berikas atsiduso.
— Tada laikinai nusiųsiu tave pas ledi Smolvud arba galbūt į savo pilį Blekheivene. Bet esu tikras, jog to neprireiks. Aš, kaip ir Toras, negaliu sugrąžinti tau tėvo, tačiau bent jau galiu pasirūpinti, kad saugiai grįžtum į motinos glėbį.
— Prisieki, kad mane grąžinsi? — paklausė jo Arija.
Jorinas taip pat žadėjo parvesti ją namo, bet buvo nužudytas.
— Prisiekiu riterio garbe, — rimtai pasakė Žaibo lordas.
Į alaus daryklą Lemas grįžo lyjant ir tyliai keikdamasis, o nuo jo geltono apsiausto žliaugė vanduo ir tekėjo ant grindų. Engvis ir Laimingasis Džekas sėdėjo prie durų ir lošė kauliukais, bet, kad ir kokį žaidimą jiedu žaidė, laimė nuo Laimingojo Džeko visai nusisuko. Tomas Septynstygis pakeitė medinės arfos stygą ir padainavo „Motinos ašaras“, „Kai Vilumo žmona sušlapo“, „Lordas Hartas išjojo lietui lyjant“ ir „Kastamero lietus“.
Pagaliau Tomui pritrūko dainų apie lietų ir jis padėjo arfą. Ir tada dainavo tik lietus, barbendamas į skalūnu dengtą alaus daryklos stogą. Žaidimas kauliukais buvo baigtas, ir Arija iš pradžių stovėjo ant vienos kojos, o paskui perkėlė kūno svorį ant kitos klausydamasi Merito, besiskundžiančio, kad jo arklys pametė pasagą.
— Galėčiau tau jį pakaustyti, — netikėtai pasisiūlė Gendris. — Buvau tik pameistrys, bet šeimininkas sakydavo, kad esu gimęs su kūju rankoje. Galiu kaustyti arklius, užtaisyti skyles šarvuose, išlyginti įduobtą metalo plokštę. Lažinuosi, kad mokėčiau nukaldinti net kalaviją.
— Ką tu sakai, vaikine? — nustebo Harvinas.
— Būsiu jūsų kalvis, — tarė Gendris ir priklaupė prieš lordą Beriką. — Jei priimsi mane į būrį, milorde, galėsiu būti naudingas. Esu kaldinęs įrankius ir peilius, o kartą padariau visai neblogą šalmą. Kai mus paėmė į nelaisvę, vienas iš Kalno vyrų tą šalmą iš manęs pavogė.
Arija prikando lūpą. Ir jis ketina mane palikti.
— Tau būtų geriau stoti tarnybon pas lordą Tulį Riverane, — pasakė lordas Berikas. — Aš negalėsiu tau sumokėti.
— Niekas niekada man ir nemokėdavo. Noriu kalviauti, turėti ko pavalgyti ir kur miegoti. Man to pakaks, milorde.
— Kalvis galėtų rasti darbo beveik visur. Juo labiau patyręs ginklininkas. Kodėl nusprendei pasilikti su mumis?
Arija matė, kaip kvailokas Gendrio veidas nuo įtempto mąstymo persikreipė.
— Man patiko, ką tuščiavidurėje kalvoje pasakei apie buvimą karaliaus Roberto vyrais ir broliais. Dar patiko, kad surengei Skalikui teismą. Lordas Boltonas tiesiog kardavo prasčiokus arba kirsdavo jiems galvas, o lordas Taivinas ir seras Eimoris irgi nebuvo kitokie. Mieliau kalviaučiau pas tave.