— Turime daug šarvų, kuriuos reikia pataisyti, milorde, — priminė Džekas lordui Berikui. — Didžiąją jų dalį nuėmėme nuo žuvusiųjų, ir ten, kur praėjo mirtis, žioji skylės.
— Tau turbūt galvoj negerai, vaikine, — įsiterpė Lemas. — Mes bastūnai. Dauguma mūsų — prasčiokai padugnės, išskyrus jo šviesybę lordą. Nemanyk, kad gyvenimas su mumis bus kaip paikose Tomo dainose. Tu slapta nebučiuosi princesės ir užsivilkęs nugvelbtus šarvus nejosi į turnyrus. Prisidėjęs prie mūsų, savo dienas tikriausiai baigsi su kilpa ant kaklo arba tavo galvą pamaus ant mieto ir iškels virš pilies vartų.
— Tas pats laukia ir jūsų, — atsakė Gendris.
— Na taip, tiesa, — linksmai pritarė Laimingasis Džekas. — Visų mūsų laukia krankliai. Milorde, rodos, vaikinas gana drąsus, o mums tikrai reikia jo paslaugų. Džekas siūlo jį priimti.
— Ir kuo greičiau, — nusišaipęs pritarė jam Harvinas, — kol Gendriui nenuslūgo karštinė ir jis dar neatėjo į protą.
Lordas Berikas blankiai šyptelėjo.
— Torai, paduok man kalaviją.
Šį kartą Žaibo lordas kalavijo ašmenų neuždegė, tik švelniai palietė jais Gendriui petį.
— Gendri, ar dievų ir žmonių akivaizdoje prisieki ginti tuos, kurie patys negali apsiginti, saugoti visas moteris ir vaikus, paklusti savo vadams, savo senjorui, savo karaliui, kai reikės, narsiai kautis ir vykdyti kitas tau patikėtas užduotis, kad ir kokios sunkios, paprastos arba pavojingos jos būtų?
— Prisiekiu, milorde.
Lordas bastūnas perkėlė kalavijo ašmenis nuo dešiniojo ant kairiojo peties ir tarė:
— Stokis, sere Gendri, tuščiavidurės kalvos riteri, ir būk pasveikintas įstojęs į mūsų broliją.
Nuo durų atsklido šiurkštus, gergždžiantis juokas.
Nuo atėjūno varvėjo lietaus lašai. Nudegusi jo ranka buvo aptvarstyta lapais bei lininiu audeklu, įkišta į paprastą virvinę kilpą ir priglausta prie krūtinės, bet senesni veido nudegimai, pajuodę ir lipnūs, blizgėjo apšviesti nedidelio ugniakuro šviesos.
— Šventini daugiau riterių, Dondarionai? — dusliai paklausė atėjūnas. — Už tai turėčiau dar kartą tave nužudyti.
Lordas Berikas šaltai į jį dėbtelėjo.
— Tikėjausi, kad daugiau akyse tavęs nematysime, Kligeinai. Kaip mus radai?
— Nesunkiai. Leidžiate tiek bjaurių dūmų, kad net Senmiestyje matyti.
— Ką padarei mano pastatytiems sargybiniams?
Kligeinas vyptelėjo.
— Tiems dviem akliams? Gal abu nužudžiau. Jei taip būčiau ir padaręs, kaip mane baustum?
Engvis užnėrė ant lanko templę. Nočas pasekė jo pavyzdžiu.
— Ar taip trokšti mirti, Sandorai? — pasiteiravo Toras. — Kadangi atsekei čia paskui mus, turi būti arba pamišęs, arba girtas.
— Girtas nuo lietaus? Nepalikote man nė tiek aukso, kad galėčiau įpirkti taurę vyno, jūs kalės vaikai.
Engvis išsitraukė strėlę.
— Mes bastūnai. Bastūnai vagia. Apie tai net dainos sudėtos, jei gražiai paprašysi, Tomas vieną padainuos. Džiaukis, kad palikome tave gyvą.
— Ateik ir pamėgink mane nužudyti, Šauly. Atimsiu iš tavęs strėlinę ir sugrūsiu visas strėles tau į šlakuotą subinę.
Engvis pakėlė savo didlankį, bet, jam dar nespėjus iššauti, lordas Berikas kilstelėjo ranką.
— Ko čia atėjai, Kligeinai?
— Atgauti to, kas mano.
— Savo aukso?
— Ko gi dar? Grįžau tikrai ne dėl to, kad man malonu spoksoti tau į veidą, Dondarionai, tuo gali būti tikras. Dabar tu bjauresnis net už mane. Be to, rodos, esi riteris plėšikas.
— Už auksą daviau tau raštą, — ramiai atsakė lordas Berikas. — Kai karas baigsis, pažadėjau viską grąžinti.
— Su tavo popierium nusišluosčiau užpakalį. Noriu atgauti auksą.
— Mes jo čia neturime. Atidaviau jį Žaliabarzdžiui ir Pamišusiam Medžiokliui, išvykusiems į pietinį Manderio krantą pirkti grūdų ir sėklų.
— Kad galėtume pamaitinti tuos, kurių pasėlius sudeginai, — įsiterpė Gendris.
— Kas čia per prasimanymas? — Sandoras Kligeinas vėl nusijuokė. — Kaip tik ir aš ketinau padaryti tą patį. Pašerti gaują šlykščių valstiečių ir jų spuoguotų vaikų.
— Meluoji, — tarė Gendris.
— Kaip matau, tas vaikinas nenulaiko liežuvio. Kodėl tiki jais, o ne manimi? Turbūt ne dėl to, kad mano toks veidas, ar ne? — Kligeinas žvilgtelėjo į Ariją. — Ir ją pakelsi į riterius, Dondarionai? Ji bus pirma aštuonerių metų mergaitė, tapusi riteriu?
— Man jau dvylika, — garsiai pamelavo Arija, — ir, jei norėčiau, galėčiau tapti riteriu. Be to, būčiau galėjusi tave nudėti, tik Lemas atėmė durklą. — Prisiminusi tai ji vėl pyktelėjo.
— Dėl to skųskis Lemui, ne man. O tada pabruk uodegą ir bėk. Ar žinai, ką šunys daro vilkams?
— Kitą kartą aš tave nužudysiu. Ir tave, ir tavo brolį!
— Ne. — Jis primerkė tamsias akis. — Nenužudysi. — Ir vėl kreipėsi į lordą Beriką: — Klausyk, pakelk į riterius mano arklį. Jis niekada nekrauna krūvų menėse ir nesispardo dažniau už daugumą arklių, tad yra nusipelnęs tapti riteriu. O gal ketinai pavogti ir jį?
— Geriau lipk ant to arklio ir dink iš akių, — įspėjo jį Lemas.
— Dingsiu tik atgavęs auksą. Jūsų pačių dievas sakė, kad esu nekaltas…
— Šviesos Valdovas grąžino tau gyvybę, — pareiškė Toras iš Myro. — Jis nepaskelbė, kad esi antrasis Beiloras Palaimintasis…
Raudonasis žynys išsitraukė kalaviją ir Arija atkreipė dėmesį, jog Džekas ir Meritas padarė tą patį. Lordas Berikas tebelaikė rankoje kalaviją, kuriuo įšventino į riterius Gendrį. Gal šį kartą jie jį nudės?
Skalikas vėl vyptelėjo.
— Jūs paprasčiausi vagys.
Lemas piktai į jį dėbtelėjo.
— Tavo bičiuliai liūtai atjoja į kokį nors kaimą, paima visą ten rastą maistą ir monetas ir vadina tai paieška. Ir vilkai taip elgiasi, tad kodėl negalima mums? Niekas tavęs neapiplėšė, šunie. Tiesiog buvai geras ir parūpinai mums maisto bei monetų.
Sandoras Kligeinas atidžiai pažvelgė kiekvienam iš bastūnų į veidą, tarsi mėgindamas ilgam juos įsiminti. Tada, daugiau netaręs nė žodžio, jis vėl žengė į tamsą ir lietų, iš kur buvo atėjęs. Bastūnai sutrikę laukė…
— Geriau eisiu pažiūrėti, ką jis padarė mūsų sargybai.
Prieš išeidamas, Harvinas baugščiai apsidairė iškišęs galvą pro duris ir norėdamas įsitikinti, ar už jų netyko Skalikas.
— Beje, kaip tas prakeiktas šunsnukis prisikaupė tiek aukso? — mėgindamas sumažinti tvyrančią įtampą, paklausė Lemas.
Engvis gūžtelėjo.
— Jis laimėjo karaliaus rankos turnyrą. Karaliaus Uoste. — Lankininkas šyptelėjo. — Ir aš tada nemažai laimėjau, bet paskui susipažinau su Dense, Džeide ir Alajaja. Jos man parodė, koks ant iešmo keptos gulbės skonis ir kaip maudytis Arboro vyne…
— Kitaip sakant, viską prašvilpei, ar ne? — nusijuokė Harvinas.
— Ne viską. Nusipirkau šiuos batus ir šį puikų durklą.
— Reikėjo nusipirkti žemės, leisti vienai iš tų „ant iešmo keptų gulbių“ tapti padoria ištekėjusia moterimi, užauginti ropių derlių ir būrį sūnų, — pasakė Laimingasis Džekas.
— Karžygy, apsaugok! Kokį nuostolį būčiau patyręs, jei auksą būčiau iškeitęs į ropes!