— Aš mėgstu ropes, — įsižeidęs pareiškė Džekas. — Ir dabar mielai pavalgyčiau išvirtų ir sugrūstų ropių.
Į šį geraširdišką apsižodžiavimą Toras iš Myro nekreipė dėmesio.
— Skalikas prarado kur kas daugiau nei kelis kapšus monetų, — mąsliai tarė jis. — Jis prarado savo šeimininką ir savo šunidę. Pas Lanisterius grįžti negali, Jaunasis Vilkas jo niekada nepriims, taip pat ir Sandoro brolis akyse nenori jo matyti. Tad, man rodos, tas auksas buvo viskas, kas jam dar buvo likę.
— Po galais, — įsiterpė Malūnininkas Votas. — Tada jis tikrai grįš ir miegančius mus išžudys.
— Ne. — Lordas Berikas įsikišo kalaviją į makštis. — Sandoras Kligeinas mielai visus mus nužudytų, bet tik ne miegančius. Engvi, nuo rytojaus kartu su Bebarzdžiu Diku trauksite paskutiniai. Jei pamatysite, kad Kligeinas tebeseka mūsų pėdsakais, nudėkite jo žirgą.
— Bet jo žirgas geras, — paprieštaravo Engvis.
— Taigi, — pasakė Lemas. — Reikėtų nudėti prakeiktą raitelį. Tas žirgas dar galėtų būti mums naudingas.
— Pritariu Lemui, — linktelėjo ir Nočas. — Leisk man kelis kartus šauti į šunį, kad jis nebūtų toks drąsus.
Lordas Berikas papurtė galvą.
— Tuščiavidurėje kalvoje Kligeinas laimėjo gyvybę. Ir aš jam jos neatimsiu.
— Milordas elgiasi išmintingai, — paaiškino kitiems Toras. — Broliai, dvikovos teismas — šventas dalykas. Juk girdėjote, kad prašiau Rhloro nuspręsti, ir matėte, kad liepsnojantis jo pirštas perlaužė lordo Beriko kalaviją kaip tik tą akimirką, kai jis ketino dvikovą baigti. Rodos, Šviesos Valdovas su Džofrio Skaliku dar nesuvedė sąskaitų.
Netrukus į alaus daryklą grįžo Harvinas.
— Storapėdį radau giliai miegantį, bet gyvą ir sveiką.
— Pateks jis man į rankas… — tarė Lemas. — Išpjausiu tai statinei dar vieną skylę. Per jį visus mus galėjo išžudyti.
Tą naktį bastūnai ramiai nemiegojo, mat žinojo, kad Sandoras Kligeinas tūno tamsoje, kažkur netoliese. Arija šiltai ir patogiai įsitaisė prie ugniakuro, bet sudėti bluosto negalėjo. Ji išsitraukė Džakeno Hagaro duotą monetą ir, gulėdama po apsiaustu, suspaudė ją saujoje. Laikydama ją, mergaitė jautėsi stipri ir prisiminė, kaip Harenhole buvo pavirtusi šmėkla. Tada ji galėjo žudyti vien šnabždesiu.
Tačiau Džakenas dingo. Paliko ją. Pyragėlis irgi mane paliko, o dabar paliks dar ir Gendris. Lomis mirė, Jorinas mirė, Sirijus Forelis mirė, net jos tėvas mirė, o Džakenas įbruko jai tą kvailą geležinį grašį ir dingo. „Valar morgulis, — tyliai sušnabždėjo ji, stipriau suspaudusi kumštį ir jausdama, kad monetos kraštai įsirėžė į delną. — Sere Gregori, Dunsenai, Poliveri, Rafai Meiluti. Kutuli ir Skalike. Sere Ilinai, sere Merinai, karaliau Džofri, karaliene Sersėja…“
Arija pamėgino įsivaizduoti, kaip jie visi atrodytų mirę, bet jai buvo sunku prisiminti jų veidus. Skalikas ir jo brolis Kalnas iškilo jai prieš akis, be to, ji niekada nebūtų pamiršusi Džofrio ir jo motinos veidų, bet Rafo, Dunseno, Poliverio ir ypač Kutulio, kuris išvaizda niekuo nesiskyrė nuo kitų, pavidalai palengva nyko iš atminties.
Galų gale ji užmigo, bet vidury nakties nubudo visa virpėdama. Ugniakuras užgeso, žioravo tik žarijos. Madžas stovėjo prie durų, o kitas sargybinis vaikščiojo lauke. Lietus liovėsi ir ji girdėjo kaukiant vilkus. Taip arti, pagalvojo Arija, ir jų tiek daug. Sprendžiant iš garso, jie visi — kelios dešimtys, o gal ir šimtai — buvo susirinkę prie arklidžių. Tikiuosi, jie suės Skaliką. Arija prisiminė, ką jis sakė apie vilkus ir šunis.
Kitą rytą septonas Utas, pakibęs kilpoje, vis dar tabalavo medyje, bet rudieji broliai, per lietų išėję su kastuvais į lauką, rausė negilias kapavietes kitiems nužudytiesiems. Lordas Berikas padėkojo jiems už nakvynę ir maistą ir davė kapšą sidabrinių elnių, kad lengviau būtų stotis ant kojų. Harvinas, Gražuolis Lukas ir Malūnininkas Votas išjojo pirmi apsižvalgyti, bet nerado nei vilkų, nei skalikų.
Arijai veržiant balno pavažą, Gendris priėjo atsiprašyti. Ji įkišo pėdą į balnakilpę ir sėdo į balną, kad galėtų žvelgti į jį iš aukščiau, o ne užvertusi galvą. Galėjai kaldinti kalavijus Riverane mano broliui, pagalvojo, bet garsiai šių žodžių neištarė.
— Jei nori būti kvaišas bastūnas riteris ir baigti gyvenimą kilpoje, kodėl man turėtų tai rūpėti? Aš būsiu Riverane, išpirkta, su savo broliu.
Laimė, tą dieną nelijo ir bent kartą joti jiems buvo malonu.
Branas
Bokštas dunksojo saloje, o jo dvynys atsispindėjo ramiame melsvame vandenyje. Papūtus vėjui ežero vandens paviršių sušiaušdavo bangelės, besivaikančios viena kitą tarsi žaidžiantys berniukai. Ežero krantas buvo tankiai apaugęs ąžuolais, jie augo nelyginant siena, prie kurios buvo storai prikritę gilių. Už medžių driekėsi kaimas, — tiksliau tai, kas iš jo liko.
Tai buvo pirmas kaimas, kurį jie pamatė nusileidę nuo kalvų. Mira išėjo į žvalgybą patikrinti, ar kas netūno griuvėsiuose. Šmėsčiodama tarp ąžuolų ir obelų su tinklu ir trišakiu rankose, ji išbaidė tris tauriuosius elnius ir šie nubildėjo per krūmus. Pastebėjusi staigų judesį, Vasara iš karto puolė žvėris vytis. Branas žiūrėjo į liuoksintį didvilkį ir akimirksnį nieko taip netroško, kaip įlįsti į jo kailį ir lėkti kartu, bet Mira pamojo jiems eiti toliau. Jis nenoromis nusisuko nuo Vasaros, paragino Hodorą ir jie patraukė į kaimą. Džodženas irgi ėjo kartu.
Branas žinojo, kad nuo čia iki pat Sienos tęsiasi pievos; tušti, pūdymuojantys laukai ir neaukštos banguojančios kalvos, aukštumų ganyklos ir žemumų pelkynai. Keliauti lygumomis buvo daug lengviau nei kalvomis, kurias jie ką tik įveikė, bet tokiose atvirose vietovėse Mirai buvo neramu.
— Jaučiuosi, lyg būčiau nuoga, — prisipažino ji. — Čia nėra kur pasislėpti.
— Kam priklauso šios žemės? — paklausė Brano Džodženas.
— Nakties sargybai, — atsakė jis. — Tai Dovana. Naujoji Dovana, o šiauriau nuo jos — Brandono Dovana. — Meisteris Luvinas išmokė jį istorijos. — Žemes per dvidešimt penkias mylias į pietus nuo Sienos Brandonas Statytojas atidavė juodiesiems broliams. Atsidėkodamas už jų… už jų suteiktą paramą ir palaikymą. — Jis didžiavosi, kad vis dar tai prisimena. — Kai kurie meisteriai sako, kad tai padarė kažkoks kitas Brandonas, ne Statytojas, bet šios žemės vis tiek vadinamos Brandono Dovana. Praėjus keliems tūkstančiams metų raita ant drakono, vardu Sidabrinis Sparnas, Sieną aplankė geroji karalienė Alisana ir, jos nuomone, Nakties sargybos vyrai buvo tokie narsūs, kad ji paprašė senojo karaliaus padvigubinti jiems priklausančių žemių plotus ir išplėsti juos iki penkiasdešimties lygų. Tai buvo Naujoji Dovana. — Branas mostelėjo. — Štai, visi šie plotai.
Branas matė, jog kaime jau daug metų niekas negyveno. Visi namai palengva griuvo. Net užeiga. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad užeiga niekada ir nebuvo didelė ir gerai prižiūrima, bet dabar iš jos tebuvo likęs akmeninis kaminas ir dvi pertrūkusios sienos, dunksančios tarp daugiau kaip dešimties obelų. Viena iš jų augo tiesiog svečių menėje, kurios grindis buvo nuklojęs storas šlapių rudų lapų ir pūvančių obuolių sluoksnis. Šlykštus prarūgusių jų sulčių dvokas nustelbė visus kitus kvapus. Mira bakstelėjo kelis obuolius smaigu varlėms medžioti mėgindama rasti kokį, tinkamą valgyti, bet visi vaisiai buvo parudę ir sukirmiję.
Ši vieta iš pirmo žvilgsnio buvo graži ir nuošali, rami ir tyli, bet Branui kažkodėl buvo liūdna žiūrėti į tuščią užeigą, o Hodoras, rodos, irgi jautėsi panašiai.