— Hodoras? — sutrikęs tarė jis. — Hodoras? Hodoras?
— Žemė čia derlinga. — Džodženas pasėmė saują žemių ir patrynė tarp pirštų. — Kaimas, užeiga, tvirtas apsaugos bokštas ežero saloje, tos obelys… bet kur žmonės, Branai? Kodėl jie paliko tokią vietą?
— Nes bijojo tyržmogių, — tarė Branas. — Tyržmogiai ateina iš už Sienos ir per kalnus siaubti, plėšti, grobti moterų. Senoji auklė sakydavo, kad, pagavę tave, jie iš tavo kaukolės pasidaro indą kraujui gerti. Nakties sargyba nėra tokia stipri, kaip buvo Brandono arba karalienės Alisanos laikais, tad dabar jų prasmunka daugiau. Žemės aplink Sieną taip dažnai siaubiamos, kad žmonės pasitraukė į pietus, į kalnus arba persikėlė į Amberių žemes į rytus nuo Karališkojo kelio. Didžiojo Džono žmonės irgi kenčia nuo antpuolių, bet ne taip baisiai, kaip kentė tie, kurie gyveno Dovanos krašte.
Džodženas Ridas lėtai pasuko galvą klausydamasis tik jam vienam girdimos muzikos.
— Turime rasti vietą nakvynei. Artėja audra. Smarki audra.
Branas pakėlė akis į dangų. Buvo graži, vaiski rudens diena, saulėta ir, galima sakyti, šilta, bet… tiesa, vakaruose jau ėmė telktis debesys, be to, pakilo vėjas.
— Užeiga be stogo, be to, likusios tik dvi jos sienos, — pasakė jis. — Turime nusigauti į bokštą.
— Hodoras, — tarstelėjo Hodoras. Galbūt pritardamas.
— Neturime valties, Branai, — priminė Mira, atsainiai badydama lapus smaigu varlėms medžioti.
— Čia yra slaptas klojinys. Akmeninis takas, paslėptas po vandeniu. Bokštą galime pasiekti juo.
Bent jau jie galėjo pasiekti; jam būtų tekę joti Hodorui ant nugaros, bet taip keliaudamas jis nors nebūtų sušlapęs.
Brolis ir sesuo Ridai susižvalgė.
— Iš kur žinai? — paklausė Džodženas. — Jau esi čia buvęs, mano prince?
— Ne. Bet Senoji auklė pasakojo. Apsaugos bokštas turi aukso karūną, matai? — Branas ištiesė ranką į ežerą. Ir tikrai: ant dantyto tvirtovės sienos viršaus buvo matyti besilupantys aukso spalvos dažai. — Čia nakvojo karalienė Alisana, tad jos garbei bokšto dantys buvo paauksinti.
— Slaptas takas? — Džodženas atidžiai pažvelgė į ežero vandenį. — Tikrai žinai?
— Tikrai, — linktelėjo Branas.
Žinodama, kad reikia ieškoti, Mira gana lengvai rado slapto klojinio pradžią; tai buvo trijų pėdų pločio akmenimis grįstas takas, einantis tiesiai į ežerą. Ji vedė juos atsargiai, žingsnis po žingsnio, stropiai badydama vandenį savo trišakiu. Lipdami iš vandens į salos pakrantę, jie matė, kur takas išnyra ir virsta neilgais akmeniniais laiptais, vedančiais prie bokšto durų.
Takas, laiptai ir durys sudarė tiesią liniją, tad galėjai pamanyti, kad slaptas klojinys eina tiesiai, bet taip nebuvo. Po ežero vandeniu jis rangėsi tai į vieną, tai į kitą pusę, buvo pasistūmėjęs į šoną per trečdalį salos, o tada vingiavo atgal. Posūkiai buvo klastingi, o kadangi takas buvo ilgas, bokšto gynėjai turėjo užtektinai laiko laidyti strėlėms į atėjūnus. Be to, po vandeniu glūdintys akmenys buvo apžėlę dumbliais ir slidūs. Du kartus Hodoras vos nepargriuvo ir baimingai riktelėjo: „HODORAS!“, bet šiaip taip išlaikė pusiausvyrą. Antrą kartą Branas siaubingai išsigando. Jei Hodoras būtų įkritęs į ežerą su Branu pintinėje, berniukas būtų prigėręs, juolab jei milžiną arklininką būtų apėmusi panika ir jis būtų pamiršęs, kad ant nugaros neša Braną, — o kartais taip ir nutikdavo. Gal mums geriau reikėjo likti užeigoje, po obelimi, pagalvojo Branas, bet dabar jau buvo per vėlu.
Laimė, trečią kartą Hodorui kojos nepaslydo ir vanduo nepasiekė jam juosmens, nors Ridai ėjo įsibridę iki krūtinės. Netrukus jie atbrido į salą ir laiptais užlipo prie bokšto. Durys tebebuvo tvirtos, nors sunkios ąžuolinės lentos, iš kurių jos buvo sukaltos, per daugelį metų persimetė, tad iki galo jos neužsidarė. Mira vis tiek jas pastūmė, sugirgždėjo aprūdiję vyriai, ir jos atsivėrė. Durų stakta buvo žemai.
— Pasilenk, Hodorai, — paprašė Branas, milžinas pasilenkė, bet per mažai ir Branas vis tiek susimušė viršugalvį. — Skauda, — pasiskundė berniukas.
— Hodoras, — tiesdamasis visu ūgiu sumurmėjo Hodoras.
Jie atsidūrė prieblandoje skendinčioje saugykloje, — tokioje ankštoje, kad keturiese vos tilpo. Vidinėje bokšto sienoje sumūryti laiptai sukdamiesi į kairę vedė į viršų, sukdamiesi į dešinę vedė į apačią, bet kelias prie jų buvo užtvertas geležinių grotų. Branas pakėlė akis ir tiesiai virš galvos pamatė dar vienas grotas. Žudymo skylė. Jis džiaugėsi, kad viršuje nebuvo nieko, kas būtų galėjęs pilti ant jų verdantį aliejų.
Grotos buvo užrakintos, o geležiniai strypai gerokai aprūdiję. Hodoras suėmė kairę grotų pusę ir stipriai, net stenėdamas trūktelėjo. Bet niekas nepasikeitė. Tada jis pamėgino stumti grotas, bet irgi nieko nepešė. Jis pakratė geležinius strypus, spyrė į juos, vėl pastūmė, padaužė, stambiu delnu plojo į vyrius ir oras prisipildė rūdžių, bet geležinės grotos nepasidavė. Kitų, į rūsį vedančių grotų durų taip pat nepavyko atidaryti.
— Neįeisime, — gūžtelėjusi pasakė Mira.
Žudymo skylė buvo tiesiai Branui virš galvos, o jis sėdėjo pintinėje, Hodorui ant nugaros. Ištiesęs rankas įsitvėrė grotų ir trūktelėjo. Vos patrauktos grotos ištrūko iš lubų, pažerdamos rūdžių ir akmenų nuotrupų.
— HODORAS! — riktelėjo Hodoras.
Sunkios geležinės grotos vėl kliudė Branui viršugalvį, o kai jis numetė jas šalin, grotos su trenksmu dunkstelėjo Džodženui po kojomis. Mira nusijuokė.
— Tik pažiūrėk, prince, — pasakė ji, — tu stipresnis už Hodorą.
Branas nuraudo.
Grotoms iškritus Hodoras be vargo pakėlė Mirą su Džodženu ir jie pro žudymo skylę užsiropštė į viršų. Tada saliečiai paėmė Braną už rankų ir taip pat užsitraukė aukštyn. Sunkiausia buvo užlipti Hodorui. Jis buvo per sunkus ir Ridai negalėjo užtempti jo į viršų taip, kaip užtempė Braną. Pagaliau Branas liepė jam pasiieškoti stambių akmenų. Saloje to gero netrūko ir Hodoras sukrovė jų tiek, kad pasiekė įsikibti į trupančius skylės kraštus ir šiaip taip pro ją pralįsti.
— Hodoras, — šnopuodamas, laimingas ir plačiai šypsodamasis tarė jis.
Jie atsidūrė mažų, tamsių ir tuščių kambarėlių labirinte, bet Mira tyrinėjo juos tol, kol rado kelią prie laiptų. Kuo aukščiau jie kopė, tuo darėsi šviesiau; trečiame aukšte stora išorinė siena buvo išvarpyta šaudymo angų, ketvirtame buvo iškirsti tikri langai, o penktame ir paskutiniame aukšte buvo didelė apvali menė su skliautinėmis durimis ir į tris puses išeinančiais nedideliais akmeniniais balkonėliais. Ketvirtoje pusėje, virš tiesiai į ežerą nuleisto nutekamojo vamzdžio buvo įrengta išvietė.
Kol jie užlipo iki stogo, dangus visiškai apsiniaukė ir vakaruose susitelkė juodi debesys. Pūtė toks stiprus vėjas, kad jo gūsiai pakėlė Brano apsiaustą ir ėmė jį garsiai plakti nelyginant burę.
— Hodoras, — išgirdęs tą garsą tarstelėjo Hodoras.
Mira apsisuko aplink.
— Stovėdama taip aukštai ir matydama visą pasaulį, jaučiuosi kaip milžinė.
— Sąsmaukoje yra medžių, du kartus aukštesnių už šį bokštą, — priminė jai brolis.
— Tiesa, bet aplink juos auga kiti tokie pat aukšti medžiai, — pasakė Mira. — Sąsmaukoje pasaulis tarsi susispaudžia ir dangus atrodo daug mažesnis. O čia… jauti tą vėją, broli? Žiūrėk, kaip padidėjo pasaulis.
Ir tikrai: iš čia galėjai matyti labai toli. Pietuose bangavo kalvos, už kurių ties horizontu dunksojo pilki ir žalsvi kalnai. Į kitas tris puses, kiek akys užmatė, driekėsi Naujosios Dovanos lygumos.