— Tikėjausi, kad iš šio bokšto matysime Sieną, — nusivylęs pasakė Branas. — Kvailas buvau, juk iki Sienos dar penkiasdešimt lygų. — Vien užsiminęs apie Sieną jis pasijuto nuvargęs ir sušalęs. — Džodženai, ką darysime pasiekę Sieną? Mano dėdė vis pasakodavo, kokia ji milžiniška. Septynių šimtų pėdų aukščio, o prie žemės tokia stora, kad jos vartai — tarsi lede iškirsti tuneliai. Kaip prasmuksime pro tuos vartus, kaip rasime triakę varną?
— Girdėjau, prie Sienos yra apleistų pilių, — atsakė jam Džodženas. — Tai kadaise Nakties sargybos vyrų pastatytos tvirtovės, bet dabar jos paliktos tuščios. Galbūt iš kurios nors pavyks patekti už Sienos.
Pilys vaiduoklės, štai kaip jas vadindavo Senoji auklė. Kartą meisteris Luvinas uždavė Branui išmokti visų Sienos sargybos postų pavadinimus. Tai buvo sunki užduotis; iš viso jų buvo devyniolika, nors tik septyniolika kada nors turėjo įgulą. Puotoje, iškeltoje karaliaus Roberto apsilankymo Vinterfele proga, savo dėdei Bendžinui Branas išpoškino visus tuos pavadinimus: iš rytų į vakarus ir iš vakarų į rytus. Bendžinas Starkas nusijuokė ir tarė: „Tu juos žinai geriau už mane, Branai. Gal tau reikėtų tapti pirmuoju žvalgu? O aš likčiau pilyje vietoj tavęs.“ Tačiau tai nutiko prieš Branui nukrintant. Prieš susižeidžiant. Kai jis, ilgai miegojęs, atsibudo luošas, jo dėdė jau buvo grįžęs į Juodąją pilį.
— Dėdė sakė, kad vartai užlipinami sniegu ir akmenimis kiekvieną kartą, kai pilis paliekama tuščia, — pasakė Branas.
— Tuomet mums teks vėl juos atidaryti, — gūžtelėjo Mira.
Branas pasijuto nejaukiai.
— Neturime teisės. Atvėrus vartus per Sieną gali patekti visokių niekšų. Turėtume keliauti tiesiai į Juodąją pilį ir paprašyti lordo vado, kad mus išleistų anapus.
— Tavo malonybe, — paprieštaravo Džodženas, — Juodosios pilies turime vengti, kaip kad vengėme Karališkojo kelio. Ten — šimtai vyrų.
— Nakties sargybos vyrų, — nenusileido Branas. — Jie prisiekia nedalyvauti karuose ir nesivelti į jokias intrigas.
— Žinau, — linktelėjo Džodženas, — bet pakaks ir vieno vyro, sulaužiusio priesaiką, kuris parduos tavo paslaptį geležiniams arba tam Mergvaikiui Boltonui. Be to, negalime būti tikri, ar sargyba mus išleis. Jie gali nuspręsti mus sulaikyti arba išsiųsti atgal.
— Bet mano tėvas buvo Nakties sargybos draugas, o mano dėdė yra pirmasis žvalgas. Jis galėtų žinoti, kur ieškoti triakės varnos. Be to, Juodojoje pilyje yra ir Jonas. — Branas tikėjosi vėl pasimatyti su Jonu ir su dėde. Paskutinį kartą Vinterfele lankęsi juodieji broliai pasakojo, kad Bendžinas Starkas pradingo išjojęs į žvalgybą, bet dabar jau tikrai turėjo būti parsiradęs. — Galiu lažintis, kad sargyba mums net žirgus duos, — pridūrė jis.
— Tyliau… — Džodženas delnu prisidengė nuo saulės akis ir įsistebeilijo į tą pusę, kur leidosi saulė. — Žiūrėkite. Ten kažkas yra… man rodos, raitelis. Matote jį?
Branas taip pat pakėlė prie kaktos delną, bet vis tiek jam teko prisimerkti. Iš pradžių nieko nematė, bet paskui atkreipė dėmesį, jog kažkas juda. Pirmą akimirką jam dingtelėjo, kad tai Vasara, bet ne… Raitas vyras. Jis buvo per toli, tad Branas nieko daugiau negalėjo pasakyti.
— Hodoras? — Ir Hodoras prisidengė akis nuo saulės, tik jis žvelgė ne į tą pusę. — Hodoras?
— Rodos, jis niekur neskuba, — tarė Mira, — bet, mano nuomone, traukia link kaimo.
— Geriau eikime į vidų, kol mūsų nepamatė, — pasiūlė Džodženas.
— Netoli kaimo klajoja Vasara, — paprieštaravo Branas.
— Vasarai nieko bloga nenutiks, — patikino jį Mira. — Tai tik vienišas vyras ant nuvargusio arklio.
Kai jie grįžo į aukštu žemiau esančią menę, ant akmenų ištiško keli stambūs lietaus lašai. Keliauninkai grįžo vidun pačiu laiku: netrukus smagiai įsilijo. Net per storas sienas buvo girdėti, kaip lietaus lašai pliekia ežero paviršių. Jie sėdėjo ant grindų didelėje apvalioje menėje, gaubiamoje vis tirštesnių sutemų. Šiaurinis balkonas išėjo į apleistą kaimą. Mira nušliaužė ant pilvo žvilgtelėti į kitą ežero krantą ir įsitikinti, kur yra raitelis.
— Jis prisiglaudė užeigos griuvėsiuose, — grįžusi pasakė ji bičiuliams. — Rodos, židinyje mėgina užsikurti laužą.
— Gaila, kad mes negalime susikurti laužo, — atsiduso Branas. — Man šalta. Mačiau, laiptų apačioje yra sulaužytų baldų. Galėtume liepti Hodorui juos sukapoti ir sušiltume.
Hodorui ši mintis patiko.
— Hodoras, — viltingai ištarė jis.
Bet Džodženas papurtė galvą.
— Kur ugnis, ten ir dūmai. O iš šio bokšto kylantys dūmai bus matomi labai toli.
— Jei tik bus kam į juos žiūrėti, — paprieštaravo jo sesuo.
— Kaime yra vyras.
— Tik vienas.
— Vieno vyro, jeigu jis ne mūsų pusėje, pakaks išduoti Braną jo priešams. Dar turime pusę vakarykštės anties. Reikėtų pavalgyti ir pailsėti. Rytoj rytą tas vyras nujos savo keliu, o mes toliau trauksime savuoju.
Džodženas pasiekė, ko norėjo — visada pasiekdavo. Mira padalijo antieną į keturias dalis. Prieš dvi dienas ji pagavo paukštį tinklu, mėginantį pakilti iš pelkės, kurioje mergaitė jį ir užklupo. Šalta mėsa nebuvo tokia skani kaip vakar, traški ir karšta, ką tik numauta nuo iešmo, bet jiems bent jau neteko alkti. Branas su Mira pasidalijo krūtinėlę, o Džodženas suvalgė šlaunį. Hodoras sudorojo sparną ir kulšį murmėdamas: „Hodoras…“ ir po kiekvieno kąsnio laižydamas nuo pirštų taukus. Šiandien buvo Brano eilė pasakoti istoriją, tad jis papasakojo jiems apie kitą Brandoną Starką, kuris buvo vadinamas Laivų Statytoju ir nuplaukė toli už Saulėlydžio jūros.
Kol baigėsi antiena ir pasakojimas, visiškai sutemo, bet lietus vis nesiliovė. Branas susirūpino, ar toli nuklydo Vasara ir ar sumedžiojo taurųjį elnią.
Bokštas paskendo pilkšvoje prieblandoje, kuri palengva virto tamsa. Hodoras ėmė nerimauti ir vaikščioti, vis žingsniavo ratu palei sienas ir kaskart stabtelėjęs užmesdavo akį į išvietę, tarsi būtų pamiršęs, kas ten. Džodženas stovėjo prie šiaurinio balkono pasislėpęs šešėliuose ir žiūrėjo į naktį bei lietų. Kažkur šiaurėje dangų perskėlė žaibas, akimirką apšviesdamas bokšto vidų. Hodoras pašoko ir iš baimės šūktelėjo. Branas suskaičiavo iki aštuonių, laukdamas griaustinio. Kai jis nudundėjo, Hodoras riktelėjo:
— Hodoras!
Tikiuosi, Vasara neišsigando, tarė sau Branas. Šunys Vinterfelo šunidėse visuomet baidydavosi griaustinio, kaip ir Hodoras. Reikėtų nueiti ir didvilkį nuraminti…
Vėl plykstelėjo žaibas ir šį kartą griaustinis trenkė suskaičiavus iki šešių.
— Hodoras! — vėl suriko Hodoras. — HODORAS! HODORAS!
Jis čiupo savo kalaviją, tarsi ketindamas susikauti su audra.
Džodženas pamėgino jį numaldyti:
— Tylėk, Hodorai. Branai, pasakyk, kad nerėkautų. Ar galėtum paimti iš jo kalaviją, Mira?
— Galiu pamėginti.
— Ša, Hodorai, — tarė Branas. — Dabar tylėk. Nešūkauk kaip paskutinis kvailys. Sėsk.
— Hodoras? — Jis gana klusniai atidavė Mirai kalaviją, bet milžino veide buvo matyti didžiulė sumaištis.
Džodženas vėl nusisuko į tamsą ir netrukus visi išgirdo jį giliai ir garsiai įkvepiant.
— Kas yra? — paklausė Mira.