— Kaime vyrai.
— Tas vyras, kurį matėme anksčiau?
— Kiti. Ginkluoti. Mačiau kirvį ir ietis. — Džodženas staiga prašneko kaip berniukas. — Tvykstelėjus žaibui mačiau juos einančius po medžiais.
— Kiek?
— Daugybę. Per daug, kad būčiau spėjęs suskaičiuoti.
— Jie raiti?
— Ne.
— Hodoras, — išgąstingai tarė Hodoras. — Hodoras, Hodoras…
Branui ir pačiam buvo baisoka, nors Mirai girdint nenorėjo to pripažinti.
— O jeigu jie ateis čia?
— Neateis. — Ji atsisėdo prie Brano. — Kodėl turėtų čia eiti?
— Ieškodami prieglobsčio, — niūriai įsiterpė Džodženas. — Nebent audra nurimtų. Mira, gal galėtum nusileisti žemyn ir užsklęsti duris?
— Aš jų net uždaryti negaliu. Lentos suskilusios. Bet per geležines grotas jie nepraeis.
— Galėtų praeiti. Galėtų išlaužti spyną arba vyrius. Arba įsliuogti pro žudymo skylę, kaip užlipome mes.
Dangų vėl perskrodė žaibas ir Hodoras vėl ėmė verkšlenti. Staiga ežerą sudrebino griaustinis.
— HODORAS! — paleido gerklę jis, delnais užsispaudęs ausis ir nerangiai bėgdamas ratu tamsoje. — HODORAS! HODORAS! HODORAS!
— NE! — pakėlė balsą ir Branas. — NEŠAUK!
Bet tai nepadėjo.
— HOOODOOORAS! — garsiai sumykė Hodoras. Mira mėgino jį sulaikyti ir nuraminti, bet jis buvo pernelyg stiprus. Vos krustelėjęs petį, jis nubloškė Mirą šalin. — HOOODOOORAS! — suklykė arklininkas, kai dangų vėl nutvieskė žaibas, ir dabar rėkė net Džodženas — rėkė ant Brano ir Miros, kad užčiauptų Hodorą.
— Tylėk! — išsigandęs iš visos gerklės suspigo Branas, beviltiškai mėgindamas įsikibti Hodorui į koją, skaudžiai griūdamas, bet vis tiek stengdamasis kabintis.
Hodoras klupinėdamas žengė kelis žingsnius ir užsičiaupė. Lėtai papurtė galvą, dribtelėjo ant grindų ir atsisėdo sukryžiavęs kojas. Kai sudundėjo griaustinis, trenksmo jis, rodos, negirdėjo. Jie visi keturi sėdėjo tamsos apgaubtame bokšte, vos drįsdami kvėpuoti.
— Branai, ką tu padarei? — paklausė Mira.
— Nieko. — Branas papurtė galvą. — Nežinau.
Bet žinojo. Įsikibau į jį, kaip įsikibdavau į Vasarą. Akimirką jis buvo persikūnijęs į Hodorą. Tai jį išgąsdino.
— Aname ežero krante kažkas vyksta, — prabilo Džodženas. — Rodos, mačiau vyrą, rodantį į bokštą.
Aš nebijosiu. Jis buvo Vinterfelo princas, Edardo Starko sūnus, beveik suaugęs vyras ir várgas, o ne mažvaikis kaip Rikonas. Vasara nebijotų.
— Greičiausiai tai Amberių vyrai, — pasakė Branas. — Gal Knotai, gal Norėjai arba Flintai, nusileidę iš kalnų, o gal net Nakties sargybos broliai. Ar jie vilkėjo juodus apsiaustus, Džodženai?
— Naktį visi apsiaustai atrodo juodi, prince. O žaibas tvykstelėjo tik akimirką, tad negaliu pasakyti, ką jie vilkėjo.
Mira ėmė nerimauti.
— Jeigu jie būtų juodieji broliai, jotų žirgais, ar ne?
Bet Branas pagalvojo apie kai ką kita.
— Tai nesvarbu, — kupinas pasitikėjimo savimi pareiškė jis. — Jie neprisikas iki mūsų, net jei norėtų. Nebent turėtų valtį arba žinotų, kad ežere yra slaptas klojinys.
— Slaptas takas! — Mira pataršė Branui plaukus ir pakštelėjo jam į kaktą. — Mielasis mūsų princas! Jis teisus, Džodženai, apie slaptą taką jie nieko nežino. O net jei ir žino, vis tiek jo neras naktį lietui lyjant.
— Naktis baigsis. Jeigu jie liks iki ryto… — Džodženas nebaigė minties. Ir po kelių akimirkų pridūrė: — Jie kursto laužą, kurį įkūrė pirmasis čia pasirodęs vyras.
Dangų vėl perskėlė žaibas, apšvietė bokštą ir pavertė juos šešėliais. Tyliai mykdamas, Hodoras lingavo pirmyn atgal.
Staiga Branas patyrė nušvitimo akimirką ir pajuto Vasaros išgąstį. Jis užmerkė abi akis, atmerkė trečiąją, išsinėrė iš berniuko kūno tarsi iš apsiausto, paliko bokštą ir… atsidūrė lietuje, elnienos prikimštu pilvu, susigūžęs krūmuose, o jam virš galvos skilo dangus ir dundėjo griaustinis. Pūvančių obuolių ir šlapių lapų kvapas beveik užgožė žmogaus kvapą, bet jis čia buvo. Jis girdėjo gurgždančią ir slystančią kietintą odą, matė po medžiais judančius vyrus. Klupinėdamas apgraibomis praėjo vyras su lazda, užsitraukęs ant galvos gyvulio odą, kad nieko nematytų ir negirdėtų. Vilkas bėgo pernelyg prie jo nesiartindamas, nėrė per varvantį erškėčių krūmą ir po nuogomis obels šakomis. Jis girdėjo juos kalbantis ir pro lietaus, lapų ir žirgų kvapus prasimušė aštrus, raudonas baimės tvaikas…
Jonas
Žemė buvo nuklota pušų spygliais ir vėjo suneštais lapais, žalia ir ruda paklotė buvo dar drėgna nuo neseniai nulijusio lietaus. Žengiant po kojomis ji žliugsėjo. Juos supo didžiuliai ąžuolai nuogomis šakomis, aukštos eglės ir daugybė išlakių pušų. Jiems prieš akis, ant kalvos dunksojo dar vienas apvalus bokštas, — senas ir tuščias, iš vienos pusės apsamanojęs beveik iki pat viršaus.
— Kas pastatė šį, visą akmeninį? — paklausė jo Igritė. — Koks nors karalius?
— Ne. Paprasti, čia gyvenę žmonės.
— O kas jiems nutiko?
— Mirė arba išsikėlė kitur.
Brandono Dovanos žemės buvo dirbamos tūkstančius metų, bet kai Nakties sargybos pajėgos ėmė silpti, darbo rankų, ariančių laukus, besirūpinančių bitėmis ir sodinančių vaismedžių sodus vis mažėjo ir laukinė gamta susigrąžino daug laukų ir gyvenviečių. Naujojoje Dovanoje buvo kaimų ir pilaičių, kurių mokesčiai, mokami auksu ir darbu, padėjo juodiesiems broliams prasimaitinti ir apsirengti. Bet daugumos tų kaimų taip pat neliko.
— Jie tikri kvailiai, kad paliko tokią pilį, — pareiškė Igritė.
— Tai tik bokštas. Kadaise jame gyveno kažkoks visai neįtakingas lordas su savo šeimyna ir keliais prisiekusiais vyrais. Kai ateidavo plėšikai, jis ant stogo uždegdavo švyturį. Vinterfelo pilies bokštai tris kartus aukštesni už šį.
Igritė pažvelgė taip, tarsi manydama, kad Jonas išsigalvoja.
— Kaip žmonės pastato tokius aukštus bokštus, jei neturi milžinų, kurie pakeltų ir sukrautų akmenis?
Legenda bylojo, kad Brandonas Statytojas, statydamas Vinterfelą, tikrai pasitelkė į pagalbą milžinus, bet Jonas nenorėjo apie tai užsiminti ir dar labiau painioti pasakojimo.
— Žmonės gali pastatyti daug aukštesnius bokštus nei šis. Senmiestyje yra bokštas, aukštesnis ir už Sieną.
Jis matė, kad Igritė juo netiki. Jei galėčiau parodyti jai Vinterfelą… padovanoti gėlę iš stiklinio sodo, priimti ją, pavaišinti Didžiojoje menėje ir parodyti sostuose sėdinčius akmeninius karalius. Mudu galėtume maudytis šiltuose duburiuose ir mylėtis po širdmedžiu žiūrint seniesiems dievams.
Ši svajonė buvo tokia miela širdžiai… bet Vinterfelas niekada jam nepriklausys ir jis niekada negalės jo parodyti Igritei. Pilis priklausė jo broliui, Šiaurės karaliui. O Jonas buvo Snou, o ne Starkas. Pavainikis, priesaikos laužytojas ir perbėgėlis…
— Kai viskas baigsis, galbūt galėtume grįžti ir šiame bokšte apsigyventi, — tarė ji. — Norėtum, Jonai Snou? Kai viskas baigsis.
Kai viskas baigsis. Tie žodžiai pervėrė krūtinę tarsi ietis. Kai baigsis karas. Kai bus pasiekta pergalė. Kai tyržmogiai įveiks Sieną…
Kartą jo lordas tėvas kalbėjo apie tai, kad reikia suteikti lordų titulus naujiems žmonėms ir apgyvendinti juos apleistose tvirtovėse, kad jie būtų tarsi nuo tyržmogių saugantis skydas. Norint įvykdyti šį planą, reikėjo, kad Nakties sargyba užleistų didžiąją dalį Dovanos žemių, bet jo dėdė Bendžinas tikėjo, jog lordas vadas leisis įkalbamas, jei tik naujieji lordai mokės mokesčius Juodajai piliai, o ne Vinterfelui.