„Tačiau tai — svajonė, galbūt išsipildysianti pavasarį, — tada pasakė lordas Edardas. — Kai artinasi žiema, į šiaurę vyrų nepriviliosi net pažadėjęs žemės.“
Jei žiema būtų atėjusi ir greitai praėjusi, o ją netrukus būtų pakeitęs pavasaris, galbūt dėl tėvo būčiau nutaręs apsigyventi viename iš tų bokštų. Tačiau lordas Edardas mirė, o jo brolis Bendžinas dingo be žinios; ir skydas, apie kurį jie abu svajojo, niekada nebus nukaldintas.
— Šios žemės priklauso Nakties sargybai, — tarė Jonas.
Igritė išpūtė šnerves.
— Čia niekas negyvena.
— Žmones išvijo jūsų plėšikai.
— Vadinasi, jie buvo bailiai. Jei norėjo turėti žemės, reikėjo ne trauktis, o likti ir kovoti.
— Gal jie pavargo kautis. Pavargo kiekvieną naktį užsisklęsti duris ir bijoti, kad Barškalas arba kuris nors iš jo bendrų jas išlauš ir pagrobs jų žmonas. Pavargo nuo nuolat vagiamo derliaus ir kito gero, kurio sukaupdavo. Lengviau pasitraukti ten, kur plėšikai nepasiekia. — Tik jei bus pralaužta Siena, plėšikai galės siaubti visą šiaurę.
— Tu nieko neišmanai, Jonai Snou. Grobiamos dukterys, o ne žmonos. Jūs jas grobiate. Užėmėte visą pasaulį, pastatėte Sieną ir atskyrėte laisvąją tautą.
— Šit kaip? — Kartais Jonas pamiršdavo, kad ji laukinė, o tada Igritė jam tai primindavo. — Kaip tai nutiko?
— Dievai sukūrė žemę visiems žmonėms. Bet atėjo karaliai su savo karūnomis ir plieniniais kalavijais ir pareiškė, kad visa priklauso vien jiems. „Mano medžiai, — pasakė jie, — neturite teisės valgyti nuo jų obuolių. Mano upokšnis, negalite čia žvejoti. Mano miškas, čia jums draudžiama medžioti. Mano žemė, mano vanduo, mano pilis, mano duktė — patraukite rankas, kitaip jas nukaposiu, bet, jei pulsite prieš mane ant kelių, galbūt leisiu tas gėrybes bent pauostyti.“ Vadinate mus vagimis, bet vagis bent jau turi būti drąsus, gudrus ir mitrus. O klūpautojui pakanka klūpoti.
— Harma ir Kaulų Maišas ateina kniaukti ne žuvies ir obuolių. Jie vagia kalavijus ir kirvius. Prieskonius, šilką ir kailius. Čiumpa visas monetas, žiedus ir papuoštas taures, kiek tik randa, vasarą pasiima statines vyno, žiemą — statines alaus, o moteris grobia visus metus ir tempiasi jas anapus Sienos.
— Na ir kas? Man geriau būti pagrobtai stipraus vyro, nei tėvo atiduotai kažkokiam lepšiui.
— Tu tik šneki, o kaip gali žinoti? Ką darytum, jei tave pagrobtų vyras, kurio nekenti?
— Kad mane pagrobtų, jis turėtų būti greitas, gudrus ir drąsus. Taigi jo sūnūs taip pat būtų stiprūs ir protingi. Kodėl turėčiau nekęsti tokio vyro?
— Gal jis niekada nesiprausia ir dvokia šlykščiai kaip lokys.
— Tada įstumčiau jį į upelį arba užpilčiau ant galvos kubilą vandens. Be to, vyrai ir neturi kvepėti kaip gėlės.
— Kodėl tau netinka gėlės?
— Gėlės tinka bitėms. O lovoje noriu šitų. — Ir Igritė grybštelėjo jam tarpkojį.
Jonas sučiupo ją už riešo.
— O jei tave pagrobęs vyras per daug gertų? — vis neatstojo jis. — O jei būtų grubus arba žiaurus? — Jonas spustelėjo riešą stipriau, kad Igritė geriau suprastų, apie ką jis kalba. — O jei jis būtų stipresnis už tave ir jam patiktų iki kraujo tave sumušti?
— Tada jam miegančiam perrėžčiau gerklę. Tu nieko neišmanai, Jonai Snou.
Pasirangiusi kaip ungurys, Igritė išsivadavo iš jo gniaužtų.
Bet vieną dalyką suprantu. Suprantu, kad esi tyržmogė iki kaulų smegenų. Kartais tai būdavo lengva pamiršti, ypač kai jiedu kartu juokdavosi arba bučiuodavosi. Bet paskui kuris nors ką nors leptelėdavo arba padarydavo, ir Jonas staiga prisimindavo, kad jųdviejų pasaulius skiria Siena.
— Vyras gali turėti moterį arba peilį, — paaiškino jam Igritė, — bet ne abu iškart. Visos mergaitės, dar būdamos mažos, sužino šią tiesą iš savo motinų. — Ji ryžtingai kilstelėjo smakrą ir papurtė vešlius raudonus plaukus. — O žmonėms negali priklausyti žemė, kaip kad negali priklausyti jūra ar dangus. Jūs, klūpautojai, manote, kad gali, bet Mensas jums parodys, kad ne.
Tai buvo narsus gyrimasis, bet žodžiai nuskambėjo tuštokai. Jonas žvilgtelėjo atgal įsitikinti, ar jųdviejų negirdi magnaras. Erokas, Šunvotė ir Kanapinis Denas ėjo atsilikę per kelis jardus, bet į juos nekreipė dėmesio. Šunvotė skundėsi, kad jam skauda sėdynę.
— Igrite, — dusliai tarė Jonas, — Mensas negali laimėti šio karo.
— Gali! — šoko piestu ji. — Tu nieko neišmanai, Jonai Snou. Niekada nesi matęs laisvosios tautos kovojančios!
Tyržmogiai kaudavosi kaip didvyriai ar demonai, — nelygu, su kuo apie tai šnekėdavai, — bet galų gale vis tiek būdavo palaužiami. Jie kaunasi beatodairiškai drąsiai, nes vyrai daro tai dėl garbės.
— Neabejoju, kad visi jūs labai narsūs, bet mūšyje drausmė visada svarbiau už drąsą. Galų gale Mensas pralaimės, kaip prieš jam ateinant pralaimėjo visi kiti Užusienio karaliai. Ir kai tai nutiks, tu mirsi. Visi jūs mirsite.
Igritė atrodė tokia pikta, kad Jonui dingtelėjo, ar tik neketina jam trenkti?
— Visi mes mirsime, — pasakė ji. — Tu irgi. Dabar jau nesi varnas, Jonai Snou. Prisiekiau, kad nesi, tad geriau jau nebūtum. — Ji stumtelėjo jį, prirėmė prie medžio kamieno ir pabučiavo — begėdiškai, į lūpas, matant visai skarmaluotai kolonai. Jonas girdėjo, kaip Grigas Ožys ją gyrė ir ragino. Kiti vyrai juokėsi. Nepaisydamas to, Jonas atsakė į jos bučinį. Kai jiedu pagaliau atsiskyrė, Igritė buvo gerokai įraudusi. — Esi mano, — sušnabždėjo ji. — Mano, kaip kad aš priklausau tau. Ir jei mirsime — mirsime. Visi žmonės turi mirti, Jonai Snou. Bet kol kas dar gyvensime.
— Taip, — dusliai tarė jis. — Kol kas dar gyvensime.
Igritė plačiai nusišypsojo, parodydama Jonui kreivus dantis, kurie jam kažkodėl patiko. Tyržmogė iki kaulų smegenų, vėl pagalvojo Jonas ir kažkur giliai viduriuose pajuto nemalonų maudulį. Tada sugniaužė dešinės rankos pirštus ir ėmė svarstyti, ką Igritė darytų, jei žinotų, kas dedasi jo širdyje. Ar išduotų jį, jei pasisodinęs papasakotų, kad tebėra Nedo Starko sūnus ir Nakties sargybos vyras? Tikėjosi, kad neišduotų, bet rizikuoti nedrįso. Per daug žmonių gyvybių priklausė nuo to, ar pasieks Juodąją pilį anksčiau už magnarą, jei tik… apskritai pavyks pasprukti nuo tyržmogių.
Jie nusileido pietiniu Sienos šlaitu ties Pilkąja sargyba, kuri jau du šimtus metų buvo apleista. Milžiniški akmeniniai laiptai buvo sutrupėję prieš šimtą metų, bet leistis jais vis tiek buvo daug lengviau, nei kopti iš anos pusės. Iš čia Stiras, norėdamas aplenkti įprastus Nakties sargybos postus, liepė jiems žygiuoti į Dovanos žemių gilumą. Grigas Ožys pravedė juos pro kelis šiose apylinkėse dar likusius gyvenamus kaimus. Išskyrus išsibarsčiusius apvalius bokštus, šaunančius į dangų nelyginant akmeniniai pirštai, jie nematė jokių žmogaus veiklos pėdsakų. Niekieno nestebimi ir nematomi, jie traukė per šaltas aplytas kalvas ir vėjų gairinamas lygumas.
„Kad ir ko tavęs klaus, negali svyruoti, — prisakė Pusrankis. — Jok su jais, valgyk su jais, kovok kartu su jais tiek, kiek reikės.“ Ir Jonas nujojo su jais daug lygų, nuėjo dar daugiau, valgė su jais duoną ir druską, klojosi su Igrite viena antklode, bet tyržmogiai vis tiek juo nepasitikėjo. Nei dieną, nei naktį teniečiai nenuleido nuo jo akių, tikėdamiesi išvysti kokių nors išdavystės ženklų. Pasprukti Jonas negalėjo, o netrukus bėgti jau būtų buvę ir per vėlu.