„Kovok kartu su jais“, — pasakė Korinas, prieš leisdamas Ilganagiui atimti jam gyvybę, bet… kol kas to neprireikė. Pražuvau tą akimirką, kai praliejau brolio kraują. Tada visam laikui peržengiau Sieną ir kelio atgal man neliko.
Kiekvieną dieną po žygio magnaras pasikviesdavo jį ir užduodavo suktus ir gerai apgalvotus klausimus apie Juodąją pilį, jos įgulą ir gynybinius įtvirtinimus. Kai tik drįsdavo, Jonas meluodavo, kelis kartus apsimetė atsakymo nežinantis, bet Grigas Ožys ir Erokas taip pat klausydavosi pokalbio, o jiedu žinojo nemažai, tad Jonas turėjo būti atsargus. Per daug įžūliai meluodamas būtų išsidavęs.
Tačiau tiesa buvo siaubinga. Juodojoje pilyje gynybinių įtvirtinimų nebuvo, ją saugojo vien tik Siena. Nebuvo nei medinės aštrių statinių tvoros, nei žemės pylimų. „Pilį“ sudarė keliolika bokštų ir nedidelių tvirtovių, iš kurių du trečdaliai buvo sugriuvę. O dėl įgulos… Du šimtus vyrų Senasis Lokys pasiėmė į žvalgybą. Ar jie grįžo? Jonas to nežinojo. Pilyje jų galėjo būti likę apie keturis šimtus, bet dauguma iš brolių buvo statytojai ir tarnai, o ne žvalgai.
Teniečiai buvo patyrę kariai ir drausmingesni už kitas tyržmogių pajėgas; be jokios abejonės, Mensas dėl to juos ir pasirinko. Stoti ginti Juodosios pilies galėjo nebent aklas meisteris Eimonas ir pusaklis jo tarnas Klaidas, vienarankis Donalas Nojus, girtas septonas Seladoras, kurčias Dikas Folardas, virėjas Tripirštis Hobas, senasis seras Vintonas Stautas, taip pat Halderis, Rupūžius, Pipas, Olbetas ir kiti vaikinai, mokęsi karo meno kartu su Jonu. O jiems vadovauti turėjo raudonveidis Bouvenas Maršas, tuklus tarnų lordas, kuris lordui Mormontui išvykus tapo pilies vyresniuoju. Paniurėlis Edas Maršą kartais vadindavo „Senu Granatu“ ir ši pravardė tiko jam taip pat puikiai, kaip Mormontui „Senasis Lokys“. „Kai mūšio lauke pasirodo priešai, nori, kad tas vyras būtų priekyje, — kaip visuomet niūriai sakydavo Edas. — Jis iš karto tau suskaičiuos, kiek jų. Jis tikras skaičiavimo demonas.“
Jei magnaras užpuls pilį iš pasalų, tai bus tikros skerdynės, vaikinai bus išžudyti lovose net nespėję susigaudyti, kad juos puola. Jonas privalėjo juos įspėti, tik… kaip? Rinkti malkų arba medžioti tyržmogiai jo niekada nesiųsdavo, taip pat neleisdavo vienam stovėti sargyboje. Be to, jis baiminosi ir dėl Igritės. Pasiimti jos drauge Jonas negalėjo, bet jei būtų ją palikęs, ar magnaras jos nebūtų privertęs atsakyti už jo išdavystę? Dvi širdys, plakančios kaip viena…
Kas naktį jiedu miegojo po viena kailių krūva, jis užmigdavo, jausdamas Igritę padėjus galvą jam ant krūtinės ir variniams jos plaukams kutenant smakrą. Jos kvapas sumišo su jo kūno kvapu. Jos kreivi dantys, jausmas, kai jis delnais suimdavo jos krūtis, jos burnos skonis… visa tai buvo jo džiaugsmas ir sielvartas. Ne vieną naktį jis gulėdavo šalia jaukiai ir šiltai įsitaisius Igritei ir svarstydavo, ar jo lordas tėvas širdyje jautė panašią sumaištį dėl jo motinos, kad ir kas ji buvo? Igritė paspendė spąstus, o Mensas Plėšikas mane į juos įstūmė.
Kiekvieną su tyržmogiais praleistą dieną užduotis, kurią jis privalėjo įvykdyti, darėsi vis sunkesnė. Jonas ketino rasti būdą, kaip šiuos žmones išduoti, ir, jam tai padarius, jie turėjo mirti. Jų draugystė jam nebuvo reikalinga, bet jis troško Igritės meilės. Ir vis dėlto… Teniečiai šnekėjosi senąja kalba, o Joną labai retai teužkalbindavo, bet Jarlo vadovaujami vyrai, kurie buvo užkopę ant Sienos, elgėsi visai kitaip. Noromis nenoromis Jonas ilgainiui geriau juos pažino: niūrų ir tylų Eroką, draugingąjį Grigą Ožį, jaunuosius Kvortą ir Bodžerį, Kanapinį Deną, virvių vijiką. Nemaloniausias iš visų buvo Delas, maždaug Jono amžiaus jaunuolis arklišku veidu, vis svajingai kalbėdavęs apie tyržmogių merginą, kurią ketino grobti. „Ji laiminga kaip ir tavo Igritė. Liepsnos pabučiuota.“
Jonui tekdavo prikąsti liežuvį. Jis nieko nenorėjo žinoti nei apie Delo merginą, nei apie Bodžerio motiną, nei apie kaimą prie jūros, iš kurio buvo kilęs Henkas Šalmas, nei apie tai, kaip Grigas trokšta aplankyti žaliuosius žmones Veidų saloje, nei apie tą kartą, kai briedis įvijo Švelniapėdį į medį. Jis nenorėjo nieko girdėti apie votį, iškilusią Šunvotei ant užpakalio, nei apie tai, kiek Akmeninis Nykštys gali išgerti, nei kaip mažasis Kvorto broliukas maldavo jo nejoti su Jarlu. Kvortui negalėjo būti daugiau nei keturiolika metų, bet jis jau buvo pasigrobęs žmoną, o ši jau laukėsi. „Gali būti, kad mano vaikas gims kokioje nors pilyje, — gyrėsi vaikinas. — Gims pilyje kaip tikras lordas!“
Jis labai žavėjosi „pilimis“, kurias matė ir kuriomis vadino vienišus sargybos bokštus.
Jonas svarstė, kur dabar Vaiduoklis. Ar grįžo į Juodąją pilį, ar laksto kur nors miškuose, susidėjęs su vilkų gauja? Jis nejautė savo didvilkio ir net jo nesapnuodavo. Rodės, tarsi būtų praradęs dalį savo sielos. Net miegodamas su Igrite prie šono jautėsi vienišas. Bet mirti vienas nenorėjo.
Tą popietę medžiai ėmė retėti ir toliau jie traukė į rytus kalvelių išraižytomis, banguojančiomis lygumomis. Čia auganti žolė siekė jiems juosmenį, papūtus vėjui imdavo švelniai siūbuoti laukiniai kviečiai, bet šiaip diena buvo šilta ir saulėta. Tačiau vakarėjant vakarų pusėje ėmė tvenktis debesys. Netrukus jie prarijo gelsvai raudoną saulę ir Lenas išpranašavo, kad artėja smarki audra. Jo motina buvo miškų ragana, tad visi plėšikai sutarė, kad jis geba nuspėti orą.
— Netoliese yra kaimas, — pasakė magnarui Grigas Ožys. — Už dviejų trijų mylių. Galime prisiglausti tenai.
Ir Stiras nedvejodamas sutiko.
Norimą vietą jie pasiekė visiškai sutemus ir šėlstant audrai. Kaimas buvo įsikūręs prie ežero, bet jame taip seniai niekas negyveno, kad dauguma namų buvo sugriuvę. Net nedidelė rąstinė smuklė, kuri kadaise, matyt, džiugino pakeleivių akį, dabar dunksojo apgriuvusi, be stogo. Vargu ar čia rasime prieglobstį, niūriai pagalvojo Jonas. Kai tvykstelėdavo žaibas, jis pamatydavo apvalų akmeninį bokštą, pastatytą ežero saloje, tačiau neturint valčių iki jo nebuvo įmanoma nusigauti.
Erokas ir Delas nuslinko pasižvalgyti po namų griuvėsius, bet pastarasis tuoj pat grįžo. Stiras sustabdė koloną ir pasiuntė į priekį gerą dešimtį raitų, ietimis ginkluotų teniečių. Tada ir Jonas pamatė žėruojant ugnį, rausvinančią užeigos kaminą. Mes čia ne vieni. Jonui į širdį tarsi gyvatė įsirangė baimė. Jis išgirdo arklio žvengimą, o paskui ir riksmus. Jok su jais, valgyk su jais, kaukis kartu su jais, liepė jam Korinas.
Bet kova jau buvo baigta.
— Tik vienas, — grįžęs pranešė Erokas. — Senis su arkliu.
Magnaras riktelėjo kelis įsakymus senąja kalba, ir keturios dešimtys jo teniečių pasklidę išsirikiavo visuose kaimo pakraščiuose, o kiti ėmė slankioti po apleistus namus norėdami įsitikinti, ar piktžolėse ir už akmenų krūsnių daugiau niekas nesislepia. Likusieji susigrūdo bestogėje užeigoje stumdydamiesi ir stengdamiesi prislinkti arčiau židinio. Sulaužytos šakos, kurias kūreno senis, rodos, daugiau smilko nei degė, bet tokią audringą ir lietingą naktį vyrams tiko bet kokia šiluma. Du teniečiai pargriovė senį ant žemės ir apžiūrėjo jo mantą. Vienas laikė už apynasrio arklį, o dar trys naršė po balnakrepšius.
Jonas nuėjo šalin. Eidamas užmynė ir sutraiškė supuvusį obuolį. Stiras jį nužudys. Jau Pilkojoje sargyboje magnaras taip ir pasakė; visi jų sutikti klūpautojai nedelsiant turi būti nužudyti, kad tikrai nepakeltų triukšmo. Jok su jais, valgyk su jais, kaukis kartu su jais. Ar tai reiškia, kad jis turi tylėti ir nuleidęs rankas žiūrėti, kaip tyržmogiai perrėš seniui gerklę?